Sekmadienio vakare Benediktas XVI šventė Mišparus kartu su Serra San Bruno kartūzų vienuolyno bendruomene, praneša Vatikano radijas.

Pradžioje jį pasveikino vienuolyno prioras t. Jacques Dupont ir padėkojo šv. Petro įpėdiniui už apsilankymą. Savo kalboje prioras pastebėjo, kad kartūzų vienuolija užima retą ir nereikšmingą vietą Bažnyčioje. Jų gyvenimas pašvęstas maldai tyloje ir vienumoje dažnai nesuprantamas aplinkiniams.

Tačiau, pasak prioro, jie ir nesiekia nieko įtikinti, nes meilei nereikia pasiteisinimų. Pašaukimas į vienuolyną yra ypatinga Dievo meilės plano dalis. Ši Dievo meilė išsilieja vienuolių širdyse ir taip apima visą pasaulį, o vienatvė atsiveria visuotinei bendrystei. T. Dupont užtikrino popiežių, kad jų bendruomenė visada meldžiasi visos Bažnyčios intencijomis.

Nuskambėjus psalmėms ir perskaičius Dievo Žodį, Šventasis Tėvas pasakė pamokslą. Jame jis aptarė kontempliatyvios vienuolijos reikšmę Bažnyčiai. Pirmiausia popiežius pastebėjo, kad yra gilus ryšys tarp šventųjų Petro ir Brunono – tarp pastoracinės tarnystės Bažnyčios vienybei užtikrinti ir kontempliatyvaus pašaukimo. Bažnytinei bendrystei reikia vidinės jėgos.

Šv. Brunonas tai priskiria Dievo traukai, sakydamas, kad „visi patraukti Vieno“. O Mišparų himne giedama: „Unus potens per omnia“ - „Vienas galingai veikia per visa“. Ganytojų tarnystė iš kontempliatyvių bendruomenių semiasi dvasinio gėrimo, dvasinės sulos, ateinančios iš Dievo.

Šv. Brunonas viename iš savo laiškų taikliai apibrėžė kartūzų dvasingumo esmę. „Fugitiva relinquere et aeterna captare“ – „palikti, tai kas praeina, ir pagauti tai, kas amžina.“ Tai stiprus troškimas siekti gyvenime bendrystės su Dievu, apleidžiant visa kita, kas trukdo tokiai bendrystei. Leistis, kad didžiulė Dievo meilė pagriebtų, ir gyventi vien tik šia meile.

„Mieli broliai, jūs radote paslėptą lobį, brangiausią perlą“, - kalbėjo popiežius. Jis pacitavo evangelisto Mato žodžius: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane!” (Mt 19,21). Vyrų ir moterų vienuolynai yra oazės, kuriose malda ir meditacija semiamasi „gyvo vandens“, malšinančio patį giliausią troškulį. Kartūzų vienuolynas vienok yra ypatinga oazė. Čia tyla ir vienatvė yra rūpestingai saugomos. Šv. Brunonas davė tokio gyvenimo pavyzdį, sakydamas: „gyvenu dykumoje su broliais“. Ir tai nepakito per amžius.

Kartūzų gyvenimo būdas aktualus ir šiais laikais, kalbėjo Benediktas XVI. Technikos progresas transporto ir komunikacijos srityse suteikė daugiau komforto gyvenime, bet tuo pačiu nerimo bei sumaišties. Miestuose beveik visada triukšmas, kuris nenutyla net naktį. Paskutiniais dešimtmečiais medijų pagalba išplito reiškinys, kai virtualus gyvenimas grasina užgožti realybę.

Vis daugiau patys to nepastebėdami žmonės panyra į virtualų audiovizualinį pasaulį, kuris juos lydi nuo ryto iki vakaro. Jaunimas gimęs ir užaugęs tokioje aplinkoje, atrodytų, nori užpildyti muzika ir vaizdais kiekvieną tuščią akimirką. Beveik tarsi bijotų tos tuštumos. Šią tendenciją, pasak popiežiaus, jau būtų galima pavadinti antropologine mutacija. Kai kurie žmonės nebesugeba ilgiau pasilikti tyloje ir vienumoje.

Tokioje sociokultūrinėje aplinkoje išryškėja kartūzų pašaukimas kaip gili žinia visai šiandienos žmonijai, pastebėjo Šventasis Tėvas. Pasak jo, pasitraukdamas į tylą ir vienumą, žmogus savo nuogume atsiskleidžia tikrovei. Atskleidžia tą tuštumą, kad patirtų Pilnatvę, Dievo buvimą, tikriausią Tikrovę, kuri tik yra, ir kuri yra virš juslinio matmens. Kiekviename kūrinyje galima pastebėti Dievo, visa ko Kūrėjo, buvimą. Vienuolis, palikdamas viską, atsiveria vienatvei ir tylai tam, kad gyventų tik esminiais dalykais. Ir taip jis randa gilią bendrystę su broliais ir kiekvienu žmogumi.

Vis dėlto tam neužtenka tik pasitraukti į nuošalią vietą. Kaip ir santuoka, vienuolinis pašaukimas reikalauja viso gyvenimo. Kelias driekiasi nuo krikštyklos iki mirties. Kartais, pasaulio akimis žvelgiant, atrodo neįmanoma visą gyvenimą pasilikti vienuolyne. Tačiau iš tikrųjų, vieno gyvenimo vos užtenka įžengti į šią vienybę su Dievu, į tą esminę ir gilią Tikrovę, kuri yra Jėzus Kristus.

Atsakydamas vienuolyno priorui, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad kartūzų vieta Bažnyčioje nėra nereikšminga. Dievo Tautoje nė vienas pašaukimas nėra nereikšmingas. Esame vienas kūnas, kuriame kiekvienas narys yra svarbus, neatskiriamas ir jam priklauso toks pat orumas.
„Taip pat ir jūs, kurie gyvenate savanoriškai atsiskyrę, iš tiesų esate Bažnyčios širdyje ir jūsų dėka Bažnyčios kraujagyslėmis teka tyras kontempliacijos ir Dievo meilės kraujas“, kalbėjo Benediktas XVI.