Tarnyba ligoniams, raupsuotiesiems, buvo ta saldybė, kurią šventasis Pranciškus atrado po savo atsivertimo. Susitikimas akis į akis su liga taip supurtė jo apsnūdusią dvasią, kad perkeitė visą likusį gyvenimą. Nepatraukliame dvokiančiame pavidale šventasis atrado Nukryžiuotąjį. Veikale „Saulės giesmė“ Antanas Maceina primena, kad, palikdamas Bažnyčiai plėsti savo atpirkimą istorijoje, Kristus kaip vieną iš pagrindinių uždavinių paliko ir tarnybą ligoniams. „Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“(Mt 10, 8). Pranciškus, tapęs gyvu Evangelijos žodžiu, neabejotinai nešiojosi šį siuntimą savo širdyje.

Kaip tuometiniai raupsai, vėžys jau tapo šių laikų epidemija, kuriai reikia dėmesio ir atpirkimo. Broliai pranciškonai bando atsiliepti į šį šaukimą, ir Klaipėdoje artimiausiu metu pradės kilti Šv. Pranciškaus onkologijos centro pirmojo korpuso sienos. Tačiau šis centras nebus eilinė ligoninė. Čia bus dvasiškai palydimi onkologiniai ligoniai. „Principas toks – gydytojas nustato diagnozę ir žmogui sako – nenusimink, eik i centrą. Šis sukaupęs paskutines jėgas ateis į centrą, gaus visą reikiamą literatūrą apie ta ligą, jam paskirs savanorį, kuris ta pačia liga jau yra persirgęs, ir lydės jį visos ligos metu. Savanoris matys, ar ligoniui, jo šeimos nariams reikia psichologo pagalbos, kitų terapijos priemonių. Šalimais iškilsiančiame vienuolyne gyvenantys broliai pranciškonai užsiims sielovada“, – dalijosi šio centro iniciatorius pranciškonas Benediktas Jurčys OFM.

Pirmasis korpusas bus skirtas meno terapijai ir informacijos teikimui, o antrasis teiks apgyvendinimo paslaugas. „Žmonės atvykę iš visos Lietuvos galės apsistoti, kad atrastų ramybę ar aplankytų artimuosius, išsikalbėtų su broliais pranciškonais, psichologais. Norime visas šias paslaugas teikti nemokamai, nes žmonės ir taip visur spaudžiami ir susirgę pirmiausia pradeda galvoti, iš kur gauti pinigų gydymui“, – pasakojo centro direktorė Aldona Kerpytė.

Paklausta, kokia yra dabartinė finansinė padėtis, ji atsakė, kad dalį lėšų Onkologijos centro statybai yra gavę iš Europos struktūrinių fondų, tačiau jau vien pirmojo korpuso įrengimui dar trūksta apie šešių šimtų tūkstančių litų. „Tad galvojame apie labdaros renginius, ypač apie penktąjį vilties bėgimą ir galimus televizijos projektus.“ Lėšų trūksta ir vienuolyno statybai, jį taip pat tikimasi užbaigti iki kitų metų pabaigos.

Tačiau nors pastatai dar neiškilę, jau buriama žmonių bendruomenė. Kas mėnesį į susitikimus suvažiuoja „vilties piligrimai“. Tai žmonės, kuriems diagnozuotas vėžys. Vieni tik pradeda kelionę su liga, kiti jau reabilituojasi ir teikia vilties, kad įveikti šią ligą tikrai yra įmanoma. Susitikime bendruomenės nariai kartu meldžiasi, dalijasi jausmais ir patirtimi. Svarbiausia, kad akistatoje su liga jie nelieka vieni.

Pirmoji užbaigta turėtų būti Šv. Pranciškaus onkologijos centro koplyčia. Nors oficialiai ji dar nėra atidaryta, bet joje jau vyko keturi koncertai, broliai pranciškonai po truputį užmezga ryšį ir su gretimo Labrenciškių rajono gyventojais. Nuo kitų metų pradžios koplyčioje jau turėtų vykti pamaldos. Šitaip atsiliepiama į Jėzaus pavyzdį, kuris pirmiausia rūpinosi sielos išganymu ligoniui tardamas: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ (Lk 5, 20).

Daugiau sužinoti apie Šv. Pranciškaus onkologijos centrą galima interneto tinklalapyje www.viltiesbegimas.lt.

Parengė Monika Midverytė