Tyrimas rodo, kad „grynajam mokslui“ ne visuomet rūpi etika

Dauguma JAV visuomenės yra girdėjusi apie negarbingą „Tuskegee sifilio eksperimentą“, kuris buvo vykdomas su Alabamos juodaodžiais žemdirbiais „pusininkais“ tarp 1932–1972 m. JAV vyriausybės  sveikatos tarnybos atstovai slėpė efektyvų gydymą (po 1947 m. – penicilinu) nuo 400 sifiliu infekuotų asmenų beveik 30 metų, kad galėtų stebėti ligos progresavimą.

Tačiau mažai kas žinojo apie dar tamsesnį Gvatemalos atvejį. Šią situaciją turėtų pakeisti neseniai Obamos patariamosios tarybos bioetikos klausimais publikuota studija: „Etiškai neįmanoma: lytiškai plintančių ligų tyrimas Gvatemaloje 1946–1948“. Galbūt kai kas prisimena, kad, netrukus po to, kai priėmė prezidento įsipareigojimus, savo pirmtako patariamosios tarybos nariams Obama nusiuntė laišką, informuodamas, kad jų paskyrimai yra anksčiau laiko sustabdomi. Ši taryba, balansavusi tarp tradicinių vertybių gynimo ir socialinės pažangos rėmimo, naujojo prezidento nuomone, nebuvo pakankamai pažangi. Pasinaudodamas savo teisėmis, jis paskyrė savo kandidatus, nes patariamoji taryba tarnauja tenkindama vadovaujančio prezidento poreikius.

„Etiškai neįmanoma“, – trečioji šios tarybos studija. Tai 200 puslapių ataskaita, parengta peržvelgus daugiau nei šimto dvidešimt tūkstančių puslapių pirminę dokumentaciją apie amoralų tyrimą, JAV vyriausybės mokslininkų vykdytą tuoj po Antrojo pasaulinio karo apie lytiškai plintančias ligas (LPL).

Gvatemalos atvejį sudarė maždaug 10 eksperimentų 1947-ųjų vasarį–1948-ųjų spalį, kuriuos vykdė JAV visuomenės sveikatos tarnyba, ieškodama, kaip patobulinti tam tikrus metodus gydant nuo LPL. Domėtasi gydymu nuo trijų ligų: sifilio, gonorėjos, minkštojo šankerio. Gvatemala buvo laikoma idealia vieta šiems tyrimams, kadangi ten prostituacija buvo legali, o LPL tyrę mokslininkai siekė panaudoti prostituciją platinti šioms ligoms; be to, Gvatemala buvo už viešojo JAV dėmesio ribų.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visuomenės pareigūnams nedaug terūpėjo LPL ligos, kurios ypač plinta tarp kareivių karo metais. Prieš atsirandant penicilinui buvo  paprastas profilaktinis gydymas, įskaitant tokius metodus kaip gyvsidabrio chlorido tepalo įtrynimas (sergant sifiliu) arba tiesioginė chemikalų injekcija sergant gonorėja.

Ankstesnių esperimentų, kai buvo vykdomi bandymai su triušiais, tyčia juos apkrečiant sifiliu, rezultatai buvo daug žadantys. Jie parodė, kad po įvykusio sąlyčio su virusu apkrėstąjį gydant mažomis penicilino dozėmis ligos vystymasis yra sustabdomas. Tačiau bandymų, vykdytų su triušiais, rezultatai negalėjo automatiškai užtikrinti, kad šis metodas bus sėkmingas, taikant žmonėms. Norint išspręsti  žmonių gydymo klausimą, reikėjo įvykdyti kontrolinius eksperimentus, kai žmogaus kūnas kontaktuoja su užkratu, nors tai ir prieštarauja etikai. 1946 m. rugpjūtį JAV vyriausybės atstovai pasirašė sutartį su Gvatemalos vyriausybe, kad būtų pradėti tyčinio užkrėtimo eksperimentai.

Buvo infekuotos keturios gyventojų grupės: kaliniai, kareiviai, psichiatriniai pacientai ir prostitutės; pastarosios turėjo pernešti ligas kitiems. Daugiau nei 1300 žmonių buvo tyčia apkrėsti vienu ar kitu iš trijų LPL virusu. Tik truputį daugiau nei pusei (678) buvo suteikta kokia nors jų ligos gydymo forma.

Eksperimentai buvo vykdomi mokslininkų grupės, susibūrusios apie Dr. Johno C. Cutlerio, JAV Visuomenės sveikatos tarnybos vyresniojo gydytojo, bendradarbiaujant Gvatemalos vyriausybei. J. C. Cutleris racionaliai paaiškino, kad tyrimai vykdyti dėl „grynojo mokslo“.  Vienuolika išskirtinių mokslininkų iš Nacionalinės tyrimų tarybos patvirtino projektą, taip pat ir Johno Hopkinso, Pensilvanijos ir Harvardo universiteto ekspertai. Projektas buvo patvirtintas ir Nacionalinio sveikatos instituto vadovybės, užtariant JAV vyr. karo gydytojui, dr. Thomui Parranui, paskirtam į šį postą Ruzvelto.

Cutleris iš bendradarbių reikalavo slaptumo ir priėmė tik tuos, kuriais buvo galima pasitikėti, „kad jie nekalbės“. Jo tyrimų subjektai buvo sąmoningai apgaudinėjmi, atsižvelgiant į riziką. 1947 m. konfidencialiame raštelyje kolegai Cutleris užtikrina, kad buvo imtasi priemonių „visų susijusių atžvilgiu“, kad „nuramintų baimę ir įtarimus“ dėl jo tyrimo: „Kad padidintume asmenų, turėjusių kontaktų su virusu, skaičių, turime sudaryti sąlygas turėti sąlytį ne tik su infekcijos židiniu (pvz., prostitutėmis) kaip nurodyta, bet kartu su keliais neinfekuotais, kad nuramintume baimes ir įtarimus. Tokiu atveju mes išvengsime politinių atgarsių, kurie jau tvyro ore“.

Dr. Cutleris padarė išskirtinę akademinę karjerą Pitsburgo universitete 1970 m. vykdydamas kontraceptinių priemonių tyrimus, finansuotus JAV Tarptautinės plėtros agnetūros. Jis mirė 2003 m.

Nestebina, bet liūdina, kad „Etiškai neįmanoma“ vengia kelti klausimus apie tai, ar prezidentai Ruzveltas (1933–1945) ir Trumanas (1945–1953) žinojo ir kokiu mastu jie kalti dėl žmonių teisių pažeidimų Gvatemaloje. Studijos paskutinis paragrafas sako, kad „kaltė už šį epizodą negali kristi tik ant vieno ar dviejų asmenų pečių“. Galbūt negalima kaltinti tik vieno. Tačiau Gvatemalos atvejis buvo vyriausybės remiama programa. O vyriausybė turi vykdomosios valdžios vadovą.

Leidinys „BioEdge“, imdamas interviu iš Prezidentinės patariamosios tarybos nario bioetikos eksperto Johno D.Arraso, Virdžinijos universiteto profesoriaus, paklausė, ar toks siaubingas medicininės etikos pažeidimas gali nutikti ateityje. Etikos ekspertas atsakė, kad jo, nuomone „atsižvelgiant į visas apsaugos priemones, kurių buvo imtasi“ po Tuskegge ir kitų piktnaudžiavimų, pasikartojimas „įmanomas, bet sunkiai“. 

Nepaisant gerų patikrinimo procedūrų svarbos, aš tikėjausi, kad tarybos ataskaita taip pat ištirs, kokį vaidmenį aukštos moralinės vertybės vaidina ugdant mūsų mokslininkus ir formuojant mokslinę subkultūrą. Jei viskas, kas skiria mane nuo nepatyrusio tyrinėtojo, ištroškusio mokslo pažangos („grynojo mokslo“), galimo piktnaudžiavimo yra procedūra, išties atėjo laikas sunerimti.

E. Christian Brugger yra etikos ekspertas, „Culture of Life Foundation“ tarybos direktorius, bei moralinės teologijos profesorius Denverio (JAV) Vianėjaus teologijos seminarijoje.

Pagal www.zenit.org parengė Dalia Žemaitytė