Paveikslą restauruoja Juozapas Blažiūnas. LDM P. Gudyno restauravimo centro nuotrauka

Spalio 4-ąją, šv. Pranciškaus Asyžiečio paminėjimo liturginiame kalendoriuje dieną, po septynerių metų restauravimo darbų Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio bažnyčiai grąžintas 1674 m. dailininko Johanno Gotthardo Berchhoffo nutapytas paveikslas „Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“. Dabar laikinai jis yra Šv. Mykolo koplyčioje. Apie išskirtinės svarbos kūrinį pasakoja jo tyrinėtojas ir restauratorius.

Skaitytojus perspėjame nepainioti paveiksle vaizduojamo šv. Brunono su 1009 m. Lietuvoje pagonių nužudytu vienuoliu šv. Brunonu Bonifacu Kverfurtiečiu, kurio misija siejama su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu. Paveiksle vaizduojamas šv. Brunonas (lot. Bruno Coloniensis eremita, Carthusianorum institutor; it. Bruno, Brunone di Colonia; pranc. Bruno, Brun, Brunon; vok. Bruno, Braun von Koln, der Kartauser) buvo kartūzų vienuolijos įkūrėjas.

Šv. Brunonas gimė 1032 m. Kelno mieste (Vokietija) garsioje ir turtingoje šeimoje, studijavo filologiją Reimse ir filosofiją Tūre. Paryžiuje tapo teologijos ir filosofijos mokslų daktaru. Dėstydamas Paryžiuje, pagarsėjo savo dievobaimingu gyvenimu ir puikiais pamokslais, kurie sutraukdavo daug klausytojų iš įvairių kraštų. Išgirdęs apie tai, tuometis Kelno vyskupas šv. Annonas pakvietė šv. Brunoną sugrįžti į gimtuosius kraštus ir čia dirbti garsinant Dievo vardą. Grįžęs į Kelną šv. Brunonas 1055 m. buvo įšventintas kunigu. Nuo 1056 iki 1075 m. vadovavo Reimso katedros mokyklai. 1075 m. Reimso arkivyskupas šv. Brunoną paskyrė savo kancleriu. Reimso katedros mokyklą turėjo palikti dėl konflikto su arkivyskupu, kurį smerkė už tai, kad pardavinėjo bažnytines pareigybes.

Paveikslas prieš restauravimą apie 1970 m. LDM P. Gudyno restauravimo centro nuotrauka

1080 m. šv. Brunonas nukeliavo į Paryžių, kur mirė jo draugas, Paryžiaus universiteto teologijos profesorius Raimondas Diokresas. Pakliuvęs tiesiai į laidotuves, šv. Brunonas tapo stebuklingo įvykio liudytoju. Garbinamas ir laikomas beveik šventuoju, Raimondas Diokresas, prieš mirtį išpažinęs tikėjimą ir priėmęs sakramentus, numirė. Pagal bažnyčios tradicijas, kunigai prie mirusiojo kūno su didžiausiomis iškilmėmis pradėjo skaityti egzekvijas. Kai buvo ištarti žodžiai „Atsakyk man“, mirusysis pakėlė galvą iš karsto ir ištarė: „Teisingai esu Dievo teisme apskųstas.“ Visi labai persigando ir dėl šios priežasties egzekvijų skaitymas buvo atidėtas kitai dienai. Rytojaus dienai išaušus susirinko dar daugiau tikinčiųjų ir kunigų. Tęsiant egzekvijų skaitymus ir vėl ištarus tuos pačius žodžius „Atsakyk man“, mirusysis vėl pakilo iš karsto ištardamas: „Teisingai esu Dievo teisme nuteistas.“ Ir vėl egzekvijų skaitymas buvo atidėtas. Išgirdę apie stebuklą, kitą dieną susirinko dar daugiau tikinčiųjų ir dar daugiau kunigų. Ir vėl, prasidėjus egzekvijų skaitymui, ties ta pačia vieta, mirusysis pakėlė galvą ir ištarė: „Teisingai esu Dievo teisme pasmerktas.“

Šis stebuklingas įvykis sukrėtė šv. Brunoną, kuris, permąstęs savo gyvenimą, nusprendė pasitraukti iš visuomeninės ir administracinės bažnytinės veiklos į nuošalią vietą ir ten pasirūpinti savo dvasios išganymu. Išdalijęs vargšams savo turtą, Brunonas su šešiais draugais apsilankė nuošaliame Alpių kalnų slėnyje, kur juos palydėjo Grenoblio vyskupas šv. Hugonas, prieš tai labai šiltai priėmęs keliauninkus. Mat išvakarėse vyskupas regėjo sapną, kuriame septynios žvaigždės rodė kelią į nuošalią vietą septyniems maldininkams. Vyskupas, nusprendęs, kad tai Dievo jam siųsta žinia, nuvedė keliauninkus į kalnų slėnį, vadinamą Šartrezu (pranc. Chartreuse, lot. Carthusia – iš čia kilęs kartūzų ordino pavadinimas.). Šv. Brunonas norėjo čia gyventi niekieno netrukdomas, medituoti, melstis ir valgyti duoną, užaugintą savo prakaitu. Svarbiausi įsikūrusios kartūzų vienuolijos įžadai (be trijų pagrindinių) buvo vienatvė, vegetarizmas, malda, rankų darbas ir tylėjimas. Tyla užėmė tokią svarbią vietą, kad kartūzai ją laikė vertybe savaime, o kalba būdavo vartojama tik per pamaldas. Šv. Brunonas rašė savo bičiuliui: „Čia Dievas pavargusiems savo kariams gausiai atsilygina: suteikia ramybę, kurios pasaulis nepatiria, ir Šventosios Dvasios džiaugsmą.“

Pakviestas savo buvusio mokinio ir draugo Otono Šafiljoniečio, 1088 m. tapusio popiežiumi Urbonu II, Brunonas su keliais vienuoliais apsigyveno Romoje. Šv. Brunonas atsisakė jam popiežiaus pasiūlytos Redžijo arkivyskupo vietos. Trokšdamas vienuolyno ramybės, jis pasiprašė leidimo palikti popiežiaus dvarą. Jam buvo leista tai padaryti su sąlyga, kad jis turės įsikurti Italijoje. Brunonas rado nuošalią vietą Katancaro provincijos kalnuose, vadinamą La Tore, ir 1092 m. čia įkūrė vienuolyną. Padaugėjus vienuolių, netoli įsteigė dar vieną Šv. Stepono vardo vienuolyną.

Jausdamas artėjančią mirtį, Brunonas surinko visus savo mokinius ir, iškilmingai išpažinęs tikėjimą Švč. Trejybe ir Eucharistija, 1101 m. spalio 6 d. mirė.

Ypatingas asketinis kartūzų dvasingumas ir gyvenimas mažai pasikeitė nuo ordino įkūrimo. XII a. penktasis kartūzų prioras Guigo taip aprašo maldą: „Skaitydamas turėtum ieškoti, medituodamas atrasti, melsdamas prisišaukti; ir kontempliuojant tau atsivers durys.“

Šv. Brunono vaizdavimas Europos dailėje sutinkamas retai, nes tik kartūzų vienuolynų aplinkoje buvo plėtojami jo ikonografiniai motyvai. Pagrindiniais šv. Brunono ikonografiniais šaltiniais buvo jo gyvenimą vaizduojantys raižinių ciklai, sukurti pagal žymiausius kartūzų vienuolynus puošusius tapybos darbus. 1508 m. kartūzų ordino novicijus Zacharijus Ferreris (kuris kaip popiežiaus nuncijus lankėsi Lenkijoje ir Lietuvoje ir 1521 m. aprašė šv. Kazimiero gyvenimą, taip pat konsekravo atstatytą Vilniaus Bernardinų bažnyčią) eiliuotai aprašė šv. Brunono gyvenimą.

Pensnė (paveikslo fragmentas). LDM P. Gudyno restauravimo centro nuotrauka

XVII a. išryškėjo šv. Brunono ir šv. Pranciškaus ikonografinis idėjinis atvaizdų bendrumas. Šie ikonografiniai sutapimai nebuvo atsitiktiniai, nes jie atspindėjo XVII a. sustiprėjusią kontempliatyvaus pamaldumo tendenciją, o kartu ir išryškino bendrą principinį kartūzų ir pranciškonų ordinų bruožą – radikalų atsigręžimą į Dievą ir visišką pasitikėjimą Jo Malone.

Šv. Brunono paminėjimo liturginiame kalendoriuje diena yra jo mirties diena, t. y. spalio 6-oji. Šv. Brunonas laikomas pamišėlių globėju.

Restauravimo metu buvo patikslinta paveikslo data, išsiaiškintas šio paveikslo dailininkas ir užsakovas. Paveikslo sukūrimo laikas susijęs su 1674-ųjų šv. Brunono kanonizavimu ir sietinas su vadinamosiomis „proginėmis dekoracijomis“, kurios buvo kuriamos naujai kanonizuotų šventųjų arba paveikslų karūnavimo iškilmėms. „Proginėms dekoracijoms“ įgyvendinti buvo kviečiami žymūs menininkai, nes kompozicijų įspūdingumas ir paveikumas dar ilgai būdavo aptarinėjamas iškilmėms pasibaigus.

Šį paveikslą 1674 m. nutapė vokiečių kilmės dailininkas Johannas Gotthardas Berchhoffas, gyvenęs ir dirbęs Vilniuje, nutapęs ne vieną užsakomąjį kūrinį, tarp jų – ir neseniai Labanoro bažnyčios per gaisrą pražuvusį stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos paveikslą.

Šio paveikslo dešiniajame kampe, nuošalyje, matoma viena figūra, kuri tam tikra prasme yra išskirta iš vidinio paveikslo turinio ir perėjusi į stebėtojo pusę, nes ji vienintelė visame paveiksle žvelgia tiesiai į žiūrovą. Ji tarsi adresuoja stebėtoją, patarinėja jam, rodo į kažką ir atsargiai kreipia jį į įvykių sūkurį, siūlydama žiūrėjimo būdą ir pasakojimo siužetą. Tas pats asmuo pavaizduotas ir centrinėje dalyje, žmonių minioje, atsukęs į stebėtoją nugarą. Prabangiai, Liudviko XIV epochos drabužiais apsirengęs vyras su prie perpetės prisegta špaga, stovintis šalia dviejų kunigų, aptarinėjančių vykusį arba tebevykstantį bažnyčioje stebuklą. Pagal apsirengimo stilių manytina, kad šis asmuo lankėsi Europoje, greičiausiai Paryžiuje.

Atsižvelgiant į asmens vaizdavimo būdą ir manierą, galima teigti, kad jis tapytas iš natūros ir yra šio paveikslo užsakovas. Šiuo metu galima teigti, kad šio paveikslo užsakovas yra Leonas Bazilijus Sapiega, jauniausias Jono Pauliaus Sapiegos sūnus (gimęs 1652 m. kovo 20 d., miręs 1686 m. lapkričio 9 d. Varšuvoje). Žinoma, kad jis 1663–1668 m. studijavo Vilniaus akademijoje, keletą metų keliavo po Europą, buvo nuvykęs į Paryžių. Į Lietuvą grįžo maždaug 1673 metais. 1678 m. buvo išrinktas į Gardino seimą. 1679 m. sausio mėnesį jam suteiktas Didžiojo Lietuvos Stalininko titulas. 1681 m. išrinktas Lietuvos dvaro paiždininkiu. 1683 m. – Seimo deputatas. Dalyvavo Vienos išvadavimo iš apgulties rėmime – atsiuntė du laisvai samdomus raitelių būrius. 1684 m. jam suteiktas Lietuvos armijos generolo laipsnis. 1686 m. lapkričio 9 d. mirė. Mirties priežastis –­ neatsargus elgesys su pistoletu.

Paveikslas įdomus ir tuo, kad jame pirmą kartą Lietuvos dailėje pavaizduoti akiniai. Vienas iš personažų centrinėje paveikslo dalyje, matyt, kilmingas ir turtingas žmogus, dėvintis šermuonėlio kailius, rankoje laiko dabartinių akinių prototipą – pensnė. Kadangi pensnė seniau buvo didelės prabangos ir prestižo ženklas, manoma, kad šis asmuo gali būti kuris nors iš Sapiegų giminės didikų.

Kitas įdomus ir unikalus paveiksle vaizduojamas objektas centrinės dalies apačioje – ant maldaknygės padėta graudulinė žvakė, kuri baltiškoje tradicijoje buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, taip pat uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų.