EPA nuotrauka

Labas, mielas skiautinių skaitytojau,

vis dažniau besižvalgydami į dangų, nebepasitikėdami sinoptikais ir kitais ženklų skaitytojais, stengiamės įvertinti orus patys, gyventi oriai. Kultūros srity – irgi panašiai. Žinių daug, patikimų interpretatorių ir analitikų trūksta. Tad ir spėliojame, kas ką reiškia ar reikš...

Tarsi saulės spindulių pluoštas pro debesis – vietinės dailės realijos. Neseniai atidaryta paroda iš Žvėryno plenero. Gal ir nelabai įspūdinga, bet nuoširdi, inicijuota vietinės bendruomenės.

Įdomūs ir tie Rytų bei Vidurio Europos vėjai nuo teatrinių aukštumų. Va, ir Bernardinuose dirbanti režisierė Dalia Survilaitė Jaunimo teatre spalio 23 dieną siūlys pjesės „Čechovas boksininkas“ skaitymus. Man atrodo, panašiai intriguotų spektaklis „Sabonis pasakėtininkas“, bet tai – iš dar neparašytų kūrinių kraitelės.

Lyg nuolatinė rudeniška drėgmė atrodo kai kurių režisierių ištarmės. Kad ir tokia: „Jei kursiu toliau, kartosiu save.“ Šitaip sako į kino festivalį atvykęs kino kūrėjas B. Tarras. Pavydėtinas tikslumas ir savo galių ribų suvokimas. O gal nepavydėtinas. Ar tampa lengviau, kai išmatuoji žingsniais kameros ilgį ir plotį?

Užtat gerokai lengviau galvoti apie vasarą, kai susiduri su jos gėrybėmis. Kai kurie žmonės genialiai derina šou ir rimtesnį meną. Štai užsiimti instrumentų gamyba iš daržovių ne kiekvienam šautų į galvą. O paskui dar visa tai suvalgyti. Na, man būtų gaila...

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleidžia jau nebe pirmą knygą iš Justino Marcinkevičiaus paveldo. Iš tiesų – aktualu. Poeto senesni, viešinti ir kiti, visai niekur nepublikuoti dienoraščiai, išvydo dienos šviesą. Belieka juos toje šviesoje perskaityti.

Tęsiant apie kūrėjus ir prisimenant orus. Jei reikėtų su kuo nors aptarti, su kuriuo iš poetų galėtų asocijuotųsi pilkas, švininis dangus, iš kurio nežinia ko laukti, bet savo grėsme jis ir yra tvirtas tarsi pažadas. Taigi, toks dangus asocijuotųsi su Vytautu Mačerniu. O iš gyvųjų? Ko gero, su Stasiu Jonausku, kuris tvirtai laikosi kietų žodžių ir niekam nepataikauja.

Dvidešimtmečių jubiliejų, metinių ir kitokių valstybinių progų fone gražiai išsiskiria ir Europos parko sukaktis. Gera vieta – tas Europos centras. Ir skulptūroms erdvės yra, ir įvairiausiems kultūriniams renginiams. 

Įdomių spalio, aguonų ir literatūrinių paralelių atranda Henrikas Gudavičius savo cikle „Laiškai iš kaimo“. Neskubrus, ekologiškas kalbėjimas apie gamtą kažkaip įtraukia ir Juozo Apučio literatūrinius personažus, ir Leonardo Gutausko „Laiškus iš Viešvilės“, ir Broniaus Radzevičiaus kūrybos lauką. Bernardinuose, o ir ne tik juose, trūksta to paprasto, nuoširdaus kalbėjimo apie paprastus dalykus. Gaivaus lyg upokšnis. Arba šaltas rytmetis.

Tęsiasi „Pax et bonum“ renginiai. Mūsų žurnalistė Monika Midverytė buvo nuvykusi į Klaipėdą, iš kur ir aprašė šio projekto susitikimą su tenykščiais žmonėmis. Ne tik aprašė, bet dar ir pakalbino koncerte dalyvavusius Nedą Malūnavičiūtę bei Olegą Ditkovskį. Jų mintys – giedram orui prišaukti.

Paskelbti nugalėtojai projektui, kuris skirtas Anykščių šileliui pažinti iš viršaus. Įdomi ir drąsi idėja – tapatinti taką su žalčiu. Bet kodėl gi ne? Tik svarstau, kaip ten žiemą bus su tuo žalčiu – kiek žinau, linkęs pamiegoti būna tas gyvūnas. Turizmo sezonas bus tik žaliuoju metų laiku?

Nusileidę iki pat žemės lygio, aptinkame gerų žinių iš archeologijos srities. Tiksliau, archeologams. Būtent šios profesijos atstovui – V. Vaitkevičiui siūloma skirti J. Basanavičiaus premiją.

O kai kurios premijos jau paskirtos. Pavyzdžiui, per „Poetinio Druskinikų rudens“ festivalį buvo iškilmingai paskelbti Jotvingių premijos laureatas ir Jaunojo jotvingio premijos laimėtojas. Smagu, kad į jaunųjų jotvingių gentį buvo priimtas ir Marius Burokas, kurio viena iš daugelio puikių literatūrinių apžvalgų džiaugiamės ir šią savaitę.

Vėl sugrįžtame prie saulėtos „Pax et bonum“ temos. „Didžiuosius susitikimus“ labai gražiai aprašė Elvyra Kučinskaitė. Žinių apie mažuosius šio projekto pasimatymus tikimės irgi pateikti skaitytojams. Juk įvairūs renginiai vyks iki pat Naujųjų.

Pro Nacionalinės dailės galerijos kavinės langus puikiai matyti vakarėjantys debesys virš Žvėryno. Ne sykį teko stebėti. Tikiuosi artimiausiu metu ir vėl ten apsilankyti – yra proga: atidaryta Vytauto Šerio retrospektyvinė paroda.

Parodos parodom, o darbus dirbti reikia. Apie laikraščio darbadienius pasakoja nenuilstanti „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė. Šio savaitraščio rūpesčiai atrodo netgi tam tikras privalumas, jei žvelgtume vien į pavadinimą.

Vienas ilgiausių straipsnių šios savaitės „Bernardinai.lt“ dienraštyje, be abejo, yra iš Lietuvos architektų rūmų tinklalapio perspausdintas Gintaro Balčyčio analitinis tekstas „Moderni architektūra istorinėje aplinkoje“. Vertas peržiūrėti jau vien dėl gausybės nuotraukų. Tad visi, kas mėgsta paveiksliukus, neturėtų nusivilti. Jau nekalbant apie architektūros tendencijomis besidominčiuosius.

Vieną geriausių knygų apie knygas greitai į knygynus turėtų pristatyti (jei dar nepristatė) leidykla „Žara“. Tai dialogai tarp dviejų knygių: J. C. Carrieras kalbasi su U. Eco. Bent pastarojo pristatyti tikrai nereikia, o su kitu bus galima susipažinti iš teksto, kokį lietingą vakarą skaitant minėtą leidinį.

Rašytoja Renata Šerelytė kartais rašo ne tik romanus bei knygas vaikams, bet ir recenzijas. Šį sykį jos straipsnis skirtas C. S. Lewiso knygai „Kipšo laiškai“. Leidimas jau pakartotinis, bet nieko keista – manau, tokio tipo knygoms senaties termino nebūna.

O štai Lietuva jau gali rinkti Metų knygą iš sukonkretinto sąrašo. Kažkodėl galvoju, kad rinkimus vėl laimės Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ tęsinys. Bet neužbėkim visakm už akių...

Vokietijoje prasideda tradicinė Frankfurto knygų mugė, o mūsų šalyje – šildymo sezonas – kultūrinių įstaigų ir sunkiai besiverčiančių menininkų siaubas...

Kita vertus, galbūt neturėsime pakankamai pinigų patogioms klajonėms, bet visada galėsime paskaityti Akvilės Žilionytės tekstą iš „Šiaurės Atėnų“ – bent pavadinimas kaip tik apie keliones ir dar šį tą. Apie pagundas. Tarkim, tokiomis gali tapti troškimas keikti šąlantį orą ir plyštančias kišenes.

Vis dėlto... Vienintelė prasmė – būti oresniems už tuos, kurie siekia pralobti iš oro. Pameni, kaip prastai atrodė Senjoras Pomidoras iš Rodario pasakos? Tai va.

O pasakos niekada nemeluoja.

Iki.

P. S. Pasimatysim po dviejų savaičių.