Gedimino Kajėno nuotrauka

Iš pat pradžių mano kronikos buvo tarsi paprastas namelis: stogas, sienos, durys, langai. Tačiau dabar matau, kad į tą namelį nebesutelpu. Jis po truputį apauga priestatais, bokšteliais, gyventojų jame vis daugėja. Todėl dalį gyventojų „Bernardinų“ redakcijai maloningai leidus ketinu iškeldinti gyventi kitur. Taigi, netrukus turėtų pasirodyti daugiau straipsnių, skirtų tik knygoms: skaitomiausių, geriausių ir įdomiausių knygų anonsai ir aprašymai. Juk reikia žinoti, ką skaito pasaulis...

Ir vėl rašteliai...

Šiose kronikose pratęsiu rašytojų raštelių temą, pradėtą praėjusį kartą. Viename iš Londono aukcionų bus parduodamas žaibiškai pasaulyje išgarsėjusios detektyvinės „Millenium“ trilogijos autoriaus Stiego Larssono laiškas.

Tai laiškas, kuriuo Jungtinis Stokholmo žurnalistų komitetas atmeta Stiego Larssono prašymą įstoti į jų gretas. Laiškas datuojamas 1972-aisiais metais. Už šį laišką aukcione bus prašoma nuo 8 iki 12 tūkstančių svarų sterlingų.

Tipiška situacija: žurnalistų komitetas nepriėmė asmens, kelis dešimtmečius garsinusio švedų žurnalistikos vardą ir įkūrusio „Expo“ – antifašistinį, prieš diskriminaciją nukreiptą žurnalą.

„Šis laiškas, sakantis, kad „esate nepakankamai gabus būti žurnalistu“, skirtas žmogui, įkūrusiam vieną kūrybiškiausių ir pažangiausių žurnalų, kovojusį prieš radikalių dešiniųjų ekstremizmą Švedijoje. Jis rašė ir darė tokius dalykus, kokių nebūtų išdrįsęs daryti ir rašyti nė vienas Švedijos žurnalistas“, – tvirtina S. Larssono romanų leidėjas Christopher MacLehose‘as.

Visi už šį laišką gauti pinigai bus skirti S. Larssono įkurtam žurnalui leisti ir išlaikyti.

Kanados rinktinė

Kanadiečiai paskelbė svarbiausio savo prozos apdovanojimo – The Scotiabank Giller prize nominantų sąrašą.

Jame – šeši autoriai. Vienas iš šio šešeto – 1973 metais Rygoje gimęs ir 1980-aisiais į Torontą emigravęs rašytojas Davidas Bezmozgis. Jo romanas „The Free World“ (Laisvasis pasaulis) pasakoja apie žydų Krasnanskių šeimą, emigruojančią iš sovietinės Latvijos. Jame pateikiama šios šeimos gyvenimo kronika, pasakojama, kaip šeima prisitaiko prie gyvenimo Vakaruose. Kritikai mini D. Bezmozgį kaip Šolemo Aleichemo, Philipo Rotho ir kitų garsių žydų rašytojų tradicijų tęsėją.

O aš kukliai viliuosi, kad kokia nors Lietuvos leidykla susidomės knyga apie emigrantų gyvenimą arba susivilios ir mums artimomis šio romano temomis.

Nominantų šešetuke puikuojasi ir lietuvių jau pamėgto rašytojo Michaelo Ondaatje pavardė. Jis apdovanojimui pristatytas už naują savo romaną „The Cat‘s Table“ (pažodžiui – „Katėms skirtas stalas“. Taip jūrininkų žargonu vadinamas toliausiai nuo kapitono stalo laivo valgomajame esantis staliukas, skirtas vaikams ir kitiems nesvarbiems ar neturtingiems keleiviams.) Tai romanas – brendimo istorija. Jame pasakojama apie praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pradžioje keleiviniu laivu iš Šri Lankos į Angliją plaukiantį berniuką. M. Ondaatje pateikia puikią laivu plaukiančių žmonių portretų galeriją, pasakoja apie berniuko gyvenimą, jo brendimą.

Nuostabi, lyriška, graži knyga. Tikro meistro darbas. Galiu taip tvirtinti, nes jau turėjau laimės šį romaną perskaityti anglų kalba.

Apie dar vieną nominantą – Patricką DeWittą ir jo romaną „Sisters Brothers“ (Broliai Sistersai) jau esu rašęs anksčiau, mat jis buvo nominuotas ir Bookeriui. Taip pat esu rašęs ir apie Esi Edugyan ir jos kūrinį „Half-Blood Blues“ (Negrynakraujo bliuzas).

Dar vienos nominantės Lynn Coady romanas „The Antagonist“ (Antagonistas) pasakoja apie patyčias mokykloje ir namuose kenčiantį moksleivį Ranką. Šis nuolatinis pažeminimas beveik paverčia jį psichopatu. Sulaukęs brandaus amžiaus Rankas netyčia atranda savo universiteto laikų draugo Adamo romaną, kuriam jis aprašytas gana negailestingai. Rankas tampa internetiniu persekiotoju – savo elektroniniais laiškais jis siekia ištaisyti visiems romano personažų prototipams padarytą blogį.

Paskutinioji nominantė – Zsuzsi Gardner. Ji apdovanojimui nominuota už savo apsakymų rinkinį „Better Living Through Plastic Explosives“ (Kaip geriau gyventi, padedamam plastikinių sprogmenų).

Gillerio apdovanojimas įkurtas 1994-aisiais, Toronto verslininko Jacko Rabinovitchiaus ir pavadintas jo žmonos Doris Giller, „Toronto Star“ laikraščio literatūros skyriaus redaktorės vardu. Šio prizo laimėtojui skiriama maždaug 47 tūkstančių dolerių premija, o likusysis finalo penketukas gauna po 7 tūkstančius dolerių. Nugalėtojas paaiškės lapkričio 8 dieną.

Kanados Menų taryba taip pat paskelbė ir 68 rašytojus, vertėjus bei dailininkus, patekusius į Generalgubernatoriaus apdovanojimo finalą. Tai pats svarbiausias Kanados literatūrinis apdovanojimas. Laimėtojai bus paskelbti lapkričio 15 dieną ir, nė kiek neabejokite, aš juos būtinai pristatysiu. O norintys sužinoti į finalą patekusiųjų pavardes, gali tai padaryti štai čia.

Babelio žuvelės godos

Jau daug prirašyta (taip pat ir mano paties) apie tikrą ar tarimą grėsmę, kurią tradicinei leidybai ir knygoms kelia vis labiau populiarėjančios elektroninės skaityklės ir elektroninės knygos. Tačiau neramu ne tik leidėjams ir rašytojams. Neramu ir vertėjams. Naujosios technologijos kėsinasi ir į vertėjo profesiją. Užtenka prisiminti kad ir liūdnai ar linksmai pagarsėjusį Google Translate.

Ar automatinis vertimas pakeis žmogaus darbą? Ar jau artėja daugiakalbystės pabaiga? Prinstono universiteto lyginamosios literatūrologijos profesorius ir Bookerio premijos laureatas, vertėjas Davidas Bellosas tvirtina, kad nerimauti, bent jau artimiausioje ateityje, nėra jokio pagrindo.

Savo naujausioje knygoje „Is That a Fish in Your Ear?“ (Ar tai žuvis tavo ausyje?) jis teigia, kad vertėjų vaidmuo taps dar svarbesnis. (Beje, keistas profesoriaus knygos pavadinimas – nuoroda į rašytojo Douglaso Adamso sugalvotą Babelio žuvelę. Ši žuvelė yra patalpinama į ausį ir žmogus staiga ima suprasti visas įmanomas kalbas.)

Tiesa, profesorius teigia, kad Google Translate ir iPhone naudojama programa WordLens, leidžianti išversti nežinoma kalba parašytus užrašus ir ženklus, tikrai neskatins paprastų žmonių mokytis kalbų. „Taip gali nutikti. Štai mano anūkai visai prastai skaičiuoja, nes naudojasi kišeniniu kalkuliatoriumi. Taigi, naudojantis šiais išradimais nereikės mokytis kalbos tam, kad galėtum atlikti kasdienius, paprastus darbus. Tačiau žmonės turėtų suvokti, kad Google Translate ir kiti išradimai neišvaduoja nuo būtinybės mokytis kitų kalbų. Mums reikėtų suvokti, kad kita karta jau dabar turėtų imti mokytis tokių kalbų, kaip kinų, japonų ar arabų“, – sako D. Bellosas.

Pasak profesoriaus, pasaulyje yra apie 8000 kalbų, tačiau didžioji dauguma žemės žmonių kalba gal aštuoniasdešimčia iš jų. Tokias kalbas jis vadina „perduodančiomis“. „Jei žmogus moka 9–15 iš šių kalbų, jis galės susikalbėti su 95 procentais pasaulio gyventojų. Kai kalba tampa „perduodančiąja“, ji jau nebepriklauso vienai konkrečiai šaliai, ji ima plėstis, absorbuoti kitų kalbų žodžius, kurti hibridus. Tokia kalba tampa tarsi dulkių siurblys – kuo daugiau ji įsiurbia, tuo daugiau žmonių ja gali susikalbėti“, – aiškina profesorius.

Kalbėdamas apie verstinės literatūros padėtį, D. Bellosas tvirtina, kad reiktų keisti situaciją ir imti daugiau versti iš kitų kalbų į anglų. „Egzistuoja didžiulė asimetrija. Tik 3 ar 4 procentai kasmet JAV pasirodančių knygų yra vertimai iš kitų kalbų. Euriopoje situacija truputį kitokia – ten verstinė literatūra užima nuo 15 iki 20 procentų rinkos. Esminė tokios situacijos priežastis ta, kad leidėjai iki šiol tvirtai įsitikinę, jog verstines knygas sunku parduoti, jų niekas neskaitys, jos neuždirbs pinigų. Su šituo prietaru reikia kovoti. Leidėjai turėtų būti drąsesni ir atsikratyti minties, jog verstinė knyga prastesnė už jų šalies autoriaus, – sako profesorius. – O jeigu kas nors mano, kad išversta knyga – tik prastesnė originalo kopija, tai prieštarauja pats sau. Daugumas galvoja, kad vertimas intelektualiai menkesnis už originalą. Tokiems žmonėms norisi užduoti tik vieną, labai trumpą klausimą: iš kur jūs žinote? Kaip galima tai patikrinti?“

Mirtinas poezijos smūgis

Bruce Lee rašė poeziją. Ne, aš nenusišneku. Taip, žinau, koks vaizdas iškyla jūsų mintyse, ištarus šį vardą: iki pusės nuogas, juodomis aptemptomis kelnėmis Bruce‘as, kojų smūgiais triuškinantis savo priešus. Mūsų vaikystės videosalonų dievukas. Prastoje per televizorių rodomo filmo kopijoje aidi veriami klyksmai, o tu, ką tik sumokėjęs rublį, negali atplėšti akių nuo ekrane mirgančio kruvino baleto. Tačiau tai jau prisiminimų poezija. Grįžkim prie Bruce‘o.

Jis buvo senosios kinų ir japonų poezijos žinovas. Tai juntama ir jo poezijoje. Nesunku išgirsti japonų haiku meistro Kobayashi Issa atgarsius tokiame Bruce‘o eilėraštyje:

Liūdesys tvyro
Virš pasaulio
Bijau išeiti į sodą
Kad nepamatyčiau drugelių
Saulės atokaitoje
Tarp gėlių
Plevenančių.

B. Lee eilėraštyje „Plaukiojant laiveliu Vašingtono ežere“ juntami korėjiečių poezijos atgarsiai:

Debesys plaukia pro mėnulį,
Matau juos plūduriuojančius ežere
Ir jaučiuosi, tarsi irčiausi dangumi.
Staiga pagalvojau apie tave – atsispindinčią mano širdyje.

Bruce‘ui Lee poezija buvo kung fu. Ne, tai nėra elementarios muštynės ir lentų skaldymas koja. Kung fu esmė – nuolatinė proto ir kūno treniruotė, jų tobulinimas ir darna. Taip ir poeto kung fu – nuolatinė treniruotė (vertimas, rašymas, skaitymas, savo kūrybos pervertinimas). Bruce Lee savo poetinį talentą treniravo versdamas senąją kinų poeziją.

„Bruce Lee poezija gali išmokyti daug. Tiesą sakant, tokių pamokų aš pasigendu daugumos šiuolaikinių poetų eilėse“, – rašo straipsnio apie Bruce Lee poeziją autorius Dave‘as Landsbergeris. – „Poezija dažnai įkvepia kitą poeziją ir geriausi tekstai gimsta ne iš pavydo ar noro pasivaržyti, bet iš žinojimo. Viena svarbiausių Bruce Lee sukurto kovos meno Jeet Kune Do pamokų teigia, kad žmogus turi realizuoti tikrąjį save, o ne savo įvaizdį, ne tą save, kokį jis norėtų matyti. Neapsimesk kažkuo, o daryk. Mes, poetai, dažnai būname apsėsti savo dvasingai apšviestų nuotraukų spaudoje ir tos minties, kad mūsų gyvenimai būtinai turi būti keisti, pamišėliški, ne tokie, kaip kitų. Mes turime bastytis it valkatos po kitas šalis! Kam? Dėl poezijos! Mes turime turėti daugybę meilužių! Kam? Dėl poezijos! Ar blogas tas poetas, kuris pietauja greitojo maisto užkandinėje arba visą gyvenimą myli vieną moterį? Ne.“

Bruce Lee žmona Linda sako, kad vyras jai dažnai cituodavo savo eilėraščius. Ji netgi prisimena daugelį jų mintinai:

Mano laivelis slysta ramia upe
Už krantus supančių sodų.

Palieku tau savo eilėraščius.
Skaityk juos.

P. S. Šiame skyrelyje kaip visada siūlau visokiausių įdomybių. Štai čia galite pamatyti poetus suskirstytus pagal gana originalų požymį – barzdos dydį ir svorį. Dauguma barzdočių poetų – iš XIX amžiaus, tačiau ir dabar dar pasitaiko besipuikuojančių vešlia augmenija.

Anglakalbėse šalyse spalio 6-oji laikoma Nacionaline poezijos diena. Ta proga puslapis flavorwire.com paskelbė „10 eilėraščių, kuriuos turi perskaityti kiekvienas“. Eilėraščiai, žinoma, angliški, rašyti JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų anglakalbių šalių poetų, tačiau visi jie – puikūs. Labai rekomenduoju susipažinti ir, galbūt, netgi atrasti savo mėgstamą poetą.

Taip pat pateikiu atsakymą į klausimą, kodėl senos knygos kvepia taip skaniai. Kalta, žinoma, chemija. Malonių jums atradimų...