Spalio 13 d. minime šv. Eduardą.

Eduardas (Edvardas) (1004 – 1066) – Anglijos karaliaus Etelredo sūnus. Jis gimė Islipe. Būdamas 10 metų buvo priverstas bėgti su motina Ema į Normandiją, nes Angliją užgrobė danai. Normandijoje Eduardas gyveno iki 1042 m., kuomet, mirus pusbroliui Hardikanutui, tapo karaliumi. 1044 m. jis vedė galingo Anglijos grafo Godvino dukrą Editą. Nepaisant šių vedybų, Eduardas labai nesutarė su Godvinu. Pastarasis kaltino karalių per didelėmis nuolaidomis Normandijai. 1051 m. karalius ištrėmė Godviną į Flandriją. Grafas surinko flotilę ir atplaukė Temze iki Londono. Tačiau mūšio pavyko išvengti, nes priešininkai susitaikė. 1053 m., grafui jau mirus, bevaikis Eduardas paskelbė Godvino sūnų Haroldą savo įpėdiniu. Eduardas paruošė Įstatymus, ligi šiol vadinamus jo vardu.

Eduardas garsėjo savo pamaldumu. Dar būdamas tremtyje Eduardas vyko į maldininkišką kelionę į Romą ir davė įžadus atstatyti Vestminsterio abatiją. Vos tik įžadai buvo išpildyti, karalius mirė. Jis ir palaidotas toje abatijoje. Kanonizuotas 1161 m.