Šią savaitę daugelis neabejingų Lietuvos aukštajam mokslui veikiausiai nustebo ir puolė žiūrėt į kalendorių, ar tik ne balandžio pirmoji rudeniop atėjo. Šitokią nuostabą sukėlė pasirodę ilgai ir nekantriai laukti pranešimai spaudai apie Premjero sudarytos darbo grupės valstybinių universitetų tinklui optimizuoti pateiktus siūlymus sujungti visus Kaune ir Vilniuje esančius universitetus į du diduniversitečius. Ir čia joks Prima Aprilis, čia kuo rimčiausi dalykai, kaip įprasta pagrįsti virtinėmis skaičių.

Visgi rimtu veidu analizuoti to, ką šios darbo grupės ponai siūlo, niekaip neišeina, mat tiek jų surašytas oficialusis siūlymų dokumentas, tiek ir jo oficialusis pristatymas baigiasi sakiniu, deja, nepatekusiu į pranešimus spaudai: „Atsižvelgiant į tai, kad daugumai darbo grupės siūlomų sprendimų reikalingas Lietuvos Respublikos Seimo pritarimas įstatymo ar nutarimo forma, darbo grupė plačiau neanalizavo siūlomų sprendimų atitikimo šiandienos teisinei bazei.“ Išvertus į šnekamąją lietuvių kalbą tai reikštų maždaug šitai: na, kad jau premjeras sukvietė, tai susirinkom, pasišnekučiavom ir kažką surašėm. Mums atrodo, kad surašėm neblogai, bet ar tas rašinys turi ką nors bendro su tikrove – ogi galas žino...

Net jei pranokstantis daugelio akademikų vaizduotę dviejų megauniversitetų projektas neturi perspektyvos (kuo praktiškai neabejoju), visgi vienas dalykas yra daugiau nei aiškus – universitetų skaičiaus mažinimo išvengti nėra visiškai jokių galimybių. Tą liudija periodiškai viena po kitos kuriamos darbo grupės ir jų pasiūlymai. Tą, tiesą sakant, liudija ir sveikas protas. Ir turbūt retas kuris iš akademikų ranką prie širdies pridėjęs tvirtintų, kad tai blogai...

Tačiau kaip visuomet didelis triukšmas užgožia mažas įdomybes. Pavyzdžiui tai, kad prieš porą savaičių Vyriausybė nutarė skatinti geriausius doktorantus už akademinius pasiekimus. Be jokios ironijos – žinia puiki! Aktyviai mokslu užsiimantys doktorantai gaus net 1040 litų stipendijas, taip pat gauti paramą vykti į konferencijas užsienyje. Visai neblogai. Juolab kad pamenu labai nesenus laikus, kai ta stipendija (padidinta) buvo 250 litų. Stipendijos tikslas – remti doktorantus, kad jie, neieškodami papildomų pajamų šaltinių, galėtų visą dėmesį sutelkti į mokslą. Seniau tokio moksliškai pažangaus ir stipendiją gaunančio doktoranto mėnesinės pajamos sudarė apie 1500 Lt ir jas gaunantieji nežinojo, juoktis ar verkti. Gerai, jei esi vienas ir gyveni bendrabutyje (šitaip doktorantūroje, beje, irgi būna, bet gana dažnai – ne). Šiuo požiūriu dabar pažadėtos sumos nuteikia išties pakiliai

Užtat retorika, kuria žadama, kiek išmuša iš vėžių. Pranešimas spaudai prasideda fraze, jog tai esanti investicija į doktorantus. Būtent taip – investicija! Tik štai klausimas, kaip ji atsiperka ir kaip turėtų atsipirkti. Ką valstybė galvoja ir ko tikisi investuodama į doktorantus šios aukštojo mokslo reformos kontekste.

Neginčijamai tikima, kad doktorantai – universitetų atsinaujinimo perspektyva. Kas jei ne jie baigę mokslus ir apsigynę disertacijas, pasivažinėję po užsienius ir skaitantys keliomis kalbomis stos prieš smalsių studentų auditorijas ir pakels lietuviško aukštojo mokslo lygį. Doktorantai, jaunieji mokslininkai, mums jūsų reikia! – byloja tiek naujoji skatinimo programa, tiek optimizavimo komisija. Netenka stebėtis, jei koks jaunuolis ir jaunuolė šiais šūkiais ima ir patiki. Ir stoja į doktorantūrą tikėdamas moksline akademine karjera.

Visiems tokiems, šiemet stojusiems į doktorantūras ir prašantiems visokeriopų patarimų, viena studijas befinišuojanti kolegė niūriai kartojo: žinoma, galite stoti, tik turėkite omenyje, akademinio darbo veikiausiai nebus. Kodėl? – vaizdas iš vidaus, lietuviškos akademijos raidos tendencijos tą sako. Ir aš jai pritariu.

Kitas kolega, vos kalbai apie tai pasisukus išsyk kontrargumentuoja, kad nepažįsta nė vieno jauno daktaro, kuris apsigynęs disertaciją neturėtų darbo. Tikra tiesa, jam taip pat pritariu, nepažįstu ir aš. Tik štai turiu pratęsti, kad pažįstu ne vieną, kuris/kuri apsigynęs įsidarbina kokiu nors ketvirčiu etato. Dievaži, negali sakyti, kad lieka bedarbis. Bet, kaip manote, kokia yra ketvirčio etato piniginė išraiška? O kaip žinome, ne vienu mokslu žmogus gyvas...

Pinigai čia anaiptol ne paskutinis veiksnys. Stebėdamiesi neįprastai dideliu skaičiumi šiemet stojusių į tokių mokslo krypčių kaip filosofija ar sociologija doktorantūras, profesoriai samprotavo, kad čia veikiausiai krizės padariniai ir noras užsitikrinti ketveriems metams nors ir kuklias, bet vis dėlto stabilias pajamas. O kas po to? Kas jų laukia? Aukšto lygio mokslininkų ateitis reformuotuose ir optimizuotuose universitetuose?

Galbūt kai kurių. Tačiau elementarus stebėjimas sako, kad aukštojo mokslo sistema (o ir apskritai švietimo sistema) yra tokia, iš kurios dažniausiai išeinama tik kojomis į priekį. O tai ne vienintelė tendencija, juk universitetų tikrai mažės, tai, kaip minėjau, laikoma bemaž neginčijama aksioma. Viena vertus, – investicijos, kita vertus – vis mažiau erdvės joms atsipirkti. Tad, ko blogo, tam tikrai daliai doktorantų, netgi tų, į kurių mokslinius pasiekimus valstybė investuos, ateitį reikės sieti su privačiomis verslo struktūromis. Ir būnant jaunam ir žaviam, maždaug trisdešimtmečiui pasinerti į darbo rinką. Be darbo patirties, darbdavių požiūriu, nieko nemokant, na tai kas, kad su valstybės investicijomis kišenėje.

Žinoma, daktaras ir versle daktaras. Kai kurie ir į doktorantūrą stoja atvirai dėl socialinio kapitalo, net nesimuliuodami mokslo. Jie formaliai atlieka reikalavimus ir įgiję diplomą iškeliauja lentelių ant biurų durų raidėmis dr. ties savo pavarde papuošti.

O kiti...

Pabaigai neįtikėtinai skambanti, bet tikra istorija. Žmogus, turintis filosofijos bakalauro(!) diplomą, desperatiškai ieškojo darbo. Visur. Bandė įsidarbinti vienoje mėsos perdirbimo įmonėje, berods, dešrų vaškuotoju (ar kažkokioje panašiai besivadinančioje specializacijoje). Jo nepriėmė. Darbdaviai į vatą nevyniojo – tu mums per protingas, dar profsąjungą suorganizuosi...