Kai pirmą kartą susipažinau su musulmonu iš Palestinos, atsargiai atsitraukiau: turbūt teroristas... Ir ko jis nori iš manęs kaip moters? Po mėnesio tapome geriausiais draugais, ir iki šiol negaliu atsistebėti to jauno vaikino, tiesiogiai išgyvenusio karą, stiprybe ir optimizmu. Antras pažįstamas, musulmonas iš Egipto, buvo vienas tų švelnių jaunuolių, kurie, rodos, nenuskriaustų ir musės, visada pasirengęs išklausyti ir padėti. Abu jie religingi, negeria alkoholio, pasninkauja. Trečias musulmonas draugas buvo iš Kosovo, veterinaras menininkas, ir apie islamą išmanantis ne daugiau nei aš. Su tokiu patirčių apie musulmonus bagažu atkeliavau į Iraną, šalį, kuri laikoma viena griežčiausių islamo (šiitų) saugotojų. Ką reiškia būti musulmonu Irane ir kuo jie skirtingi nuo mūsų, krikščionių, Europoje?

Sunitai ar šiitai: koks skirtumas?

Pradėkim nuo klausimo, į kurį net patiems musulmonams nelengva atsakyti: kuo skiriasi šiitai nuo sunitų? Paklaustas religingas musulmonas paprastai neabejodamas tvirtins – skirtumas didžiulis! Ne veltui nuo pat jų atsiradimo VII amžiuje šiitai yra persekiojami, ir vien dėl1980–1988 metais vykusio religinio karo tarp Irako (sunitų) ir Irano (šiitų) žuvo apie 1 mln. žmonių. Tačiau paprašius išvardyti skirtumus tarp šių islamo atšakų, jie, pasirodo, daugiau istorinės, politinės nei religinės reikšmės. Viskas prasidėjo nuo klausimo, kas perims vadovavimą po Mohamedo mirties: Mohamedui talkininkavusio Omaiyya klano atstovas Othman ar Hačim klano remiamas Mohamedo sūnėnas Ali. Konfliktą galiausiai laimėjus pirmajai grupei, ateinančius šimtmečius kalifatui vadovavo sunitai (arabiškai: „žmonės, laikantys tradicijos“). Šiitai (arabiškai: Ali pasekėjai) šių kalifų nepripažino, ir tikraisiais Mohamedo vietininkais laikė – ir iki dabar laiko – Ali ir jo palikuonius, iš viso 12 vadinamųjų „imamų“, kurie yra garbinami turbūt labiau nei krikščionių apaštalai. Paskutinis iš imamų, Mehdi, sakoma, „dingo“ ir grįš kartu su Jėzumi Paskutiniojo Teismo dieną. Tuo tarpu praktiniai religiniai skirtumai tarp sunizmo ir šiizmo pašaliniui atrodo menki. Abi atšakos laikosi Korano nustatytų taisyklių, kurių interpretavimas gali šiek tiek skirtis. Pavyzdžiui, sunitai meldžiasi penkis kartus per dieną, tuo tarpu šiitai tas pačias maldas sukalba per tris kartus. Atliekant religinio apsiprausimo ritualą, sunitai privalo taip pat apsiprausti galvą ir pėdas, tuo tarpu šiitai tokios prievolės neturi ir pan. Šiizmas nuo pat pradžių buvo ypač populiarus Irane, daugiausia dėl Ali politikos, kuri sulygino arabų ir iki tol diskriminuojamų iraniečių teises. 1979 m. revoliucija Irane pirmą kartą istorijoje šiitams suteikė politinę valdžią.

Toliau pasakojama apie islamą, kokį jį pažinau Irane.   

Kūno dangstymas: prievolė ar teisė į pagarbą?

Vienas Irano skiriamųjų bruožų – islamo taisyklės yra visiems privalomos. Moterys, vietinės ar atvykėlės, privalo pagal įstatymą dengti kūną ir galvą (vadinamasis „hidžabas“). Didžioji dalis mano sutiktųjų tvirtino, kad to nemėgsta, ir hidžabas dažnai yra moterų nurodomas kaip viena pagrindinių priežasčių, kodėl šios norėtų emigruoti į užsienį. Galima suprasti – nieko malonaus, jei policija sustabdo tave todėl, kad rankovės yra trijų ketvirčių ir nesiekia riešo, ir todėl tenka pralesti naktį areštinėje. 40C karštyje dėvėti džinsus, ilgarankovius ir sėdmenis dengiančius marškinėlius bei galvos apdangalą taip pat nėra maloniausia patirtis.

Kita vertus, šuo ir kariamas priprantama, o tuo labiau lanksčiosios moterys. Šių taisyklių jos laikosi nuo septynerių metų ir, kaip kai kurios sakė, nors neverčiamos nenešiotų, tai joms nesukelia didelio vargo. Taip pat teko sutikti keletą – o gatvėje stebėti daug daugiau – įsitikinusių šių religinių taisyklių prasmingumu. Viena jauna intelektuali ir garsi televizijos laidų vedėja aiškino, kad hidžabas – priešingai, nei mes Vakaruose manome, – yra pagarbos moteriai simbolis: moters plaukai ir kūno formos vyrams yra fizinės traukos objektai, todėl juos reikia slėpti, kad vyras moterį pasirinktų pagal jos protą, vertybes, elgesį ir gebėjimus, o ne vedamas primityvių seksualinių instinktų. Tūkstančiai moterų ir merginų slepia savo grožį po juodais apsiaustais (vadinamais „čador“), taip gerbdamos save ir propaguodamos kuklumą ir nekūniškas vertybes. Jei europietei moteriai čadoras atrodo kaip pažeminimas, religinga musulmonė taip jaustųsi, priversta viešumoje pasirodyti su bikini. Galbūt ji jaustųsi panašiai kaip Europos moteris Afrikoje, kai tradicinėje šventykloje jos pareikalautų nusirengti nuogai iki pusės..

Įdomu, kad kūno dangstymas viešumoje skatina moteris jį visais būdais puoselėti ir atskleisti iš gražiausių pusių privačioje erdvėje, giminių ar draugų būryje. Lyginant su Vakarų Europos moterimis, iranietės daug labiau rūpinasi savo išvaizda, taiko įvairias kūno procedūras, naudoja daugiau kosmetikos, darosi įspūdingas šukuosenas, vakarėlių metu labiau puošiasi.

Alkoholis: draudimai ir realybė

Žinoma, draudimu rodyti moters kūną islamas tik prasideda. Kiti draudimai seka panašų modelį – tai, kas uždrausta viešumoje, yra praktikuojama privačioje erdvėje. Irane yra griežtai uždrausta prekiauti alkoholiu ir jį vartoti. Už alkoholio vartojimą – 70 rykščių! Bet trečiadienio ir ketvirtadienio vakarais (musulmoniškas savaitgalis yra ketvirtadienis ir penktadienis) Irane suvartojama, kaip man tvirtino, didžiuliai kiekiai alkoholio, daugiausia kontrabandinių stipriųjų gėrimų. Suprantama, tokio masto kontrabanda vargu ar gali vykti be aukštesniųjų palaiminimo...  Tiesa, nei gatvėje, nei privačioje erdvėje neteko matyti per stipriai apsvaigusio (galbūt ir labai aukštos kainos neleidžia), alkoholizmo problema iš esmės neegzistuoja ir alkoholio vartojimas dar vis dažnai visuomenės smerkiamas. Todėl vietoj jo daug labiau paplitusi opijaus vartojimo problema – nors opijaus kontrabanda lygiai taip pat draudžiama ir už ją griežtai baudžiama, jo vartojamas nėra religijos uždraustas ir visuomenės ne taip smerkiamas. Bendrai kalbant, daugelis vakarėlių ir pasibuvimų praeina apskritai be alkoholio ar kitų svaigalų ir – kas yra įdomu – nė kiek ne liūdniau nei su alkoholiu. Pietiečių temperamentas visada garantuoja daug kalbų, išdaigų ir juoko.

Higiena – religijos dalis

Vienos įdomiausių islamo taisyklių – susijusios su higiena. Į akį krenta, kad islamas reikalauja laikytis daug aukštesnių higienos standartų nei krikščionybė. Tualetuose neužtenka atlikus reikalą nusivalyti popieriuku, bet privalu kiekvieną kartą apsiplauti tekančiu vandeniu – tam kiekviename tualete yra atskiras kranelis, „mini dušas“. Šlapimas, kraujas, sperma bei šuo – keturi dalykai, kurie laikomi „nešvariais“ (iranietiškai – „pok“). Šio „nešvarumo“ galima atsikratyti tik jį nuplaunant tekančiu vandeniu. Todėl jei purvu išteptas grindis galima nuvalyti šlapiu skuduru, pastebėjęs ant grindų kraujo lašą, grindis privalu gausiai užlieti vandeniu. Nenusiprausus po dušu ar tinkamai neišvalius „nešvarių“ namų, negalima melstis, eiti į mečetę ar atlikti kitų religinių apeigų. Net nereligingieji laikosi šių nuo vaikystės diegiamų taisyklių, nes, priešingai, jaučiasi nešvarūs.

Religija ir maistas

Požiūris į kraują yra susijęs su požiūriu į maistą. Panašiai kaip žydų, taip ir musulmonų viena svarbiausių taisyklių – gyvuliai turi būti pjaunami tokiu būdu, kad iš gyvulio organizmo pasišalintų visas kraujas prieš jam numirštant. Musulmonai yra kaltinami, kad taip pjaunant gyvulius šie yra kankinami, tačiau pirmieji įrodinėja, kad jie ne tik nejaučia skausmo, bet su krauju pašalinami visi potencialūs kenkėjai ir mėsa yra daug aukštesnės kokybės. Kitas žinomas faktas, kad musulmonai nevalgo kiaulienos. Kodėl – Koranas neaiškina. Šiais laikais žmonės, kurie nori žinoti priežastį, aiškina, kad kiauliena turi dešimtis kirmėlių bei parazitų, ir todėl jos valgymas yra kenksmingas sveikatai..

Draugystė iki santuokos – vis dar tabu?

Žinoma, seksas ne santuokoje – kaip ir krikščionybėje ar judaizme – yra draudžiamas. Skirtingai nei Vakarų pasaulyje, Irane oficialiai tai dar gana stiprus tabu. Visos netekėjusios merginos oficialiai laikomos skaisčiomis, ir vesti skaisčią merginą – dar vis svarbu. Todėl išsiskyrusių moterų galimybės pakartotinai ištekėti – daug mažesnės nei dar netekėjusių. Oficialiai merginoms ir vaikinams būti pora yra draudžiama, neretai religingos šeimos arba nežino, kad jų atžalos turi „draugą“, arba, net jei žino, tai neigia. Tačiau kaip ir visos vertybės, taip ir šios pastaraisiais metais stipriai pasikeitė. „Draugystės“ tapo vis dažnesnės ir labiau priimtinos, poros kaip ir Vakaruose draugauja iki dešimt metų prieš susituokdamos. Niekas nebelaukia prie jaunavedžių durų tam, kad patikrintų, ar paklodė sukruvinta. Daug daugiau ir atviriau kalbama apie seksualinius santykius, per satelitinę televiziją žiūrimi visi filmai ir laidos formuojančios visai kitą požiūrį šiuo klausimu. Todėl kaip ir visais kitais klausimais – kol oficialioje erdvėje tai yra viena iš didžiausių tabu, privačioje erdvėje propaguojamos vertybės daugiau ar mažiau panašios kaip Vakarų pasaulyje.

Irane, kaip ir kitose griežtai islamą besekančiose šalyse, vyksta akivaizdi vertybių kaita. Nors naujos vertybės Irano vyriausybės buvo ir yra griežtai slopinamos, akivaizdu, kad ji yra nepajėgi visiškai sustabdyti jų plitimo. Kuri visuomenės dalis yra atvira Vakarų vertybėms ir kurios jėgos – konservatyviosios ar liberaliosios – nugalės, sunku pasakyti.