Kiek dar ilgai mūsų Viešpačiui teks kęsti rafinuotą žmonių veidmainystę? Iš neapykantos ir pavydo kyla velniškas suktumas: fariziejai su erodininkais susimoko Jėzų pagauti kalbant „netiesą“ ir gauti pretekstą susidorojimui. Tačiau vargas žmogui, kuris išdrįsta spęsti pinkles Dievo Sūnui, nes jei jis sukyla prieš tiesą ir Dievą, tada jis pats sau kasa gilią duobę. Neįmanoma pakenkti Mesijui, kai Jis sako: „Dar neišmušė Mano kančios valanda“.

„Ar galime nepasinaudoti geriausia proga – sukiršinti žydų liaudį prieš Tą, kurį seka ištisos minios?“ – galvojo fariziejai ir drauge su Erodo šalininkais Jį klausė: „(...) Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ (Mt 22, 17). Atrodė, kad tai buvo tobuli spąstai. Jėzus negalėjo vienašališkai ir viešai paliepti: „Mokėkite ciesoriui mokesčius!“, nes zelotai – žydų nacionalistai, su ginklu kovoję prieš romėnų okupacinę valdžią, buvo nusprendę kategoriškai nemokėti šio asmeninio bei žemės pajamų mokesčio ir todėl galėjo kartu su fariziejais sukurstyti minią prieš Jį. Jei Jėzus būtų žydus agitavęs nemokėti ciesoriui mokesčių, Jį būtų galima apkaltinti kaip ciesoriaus priešą.

Yra vienintelė išeitis, kurią žino tik Mokytojas. „Veidmainiai, duokite Man mokesčių pinigą su ciesoriaus atvaizdu!“ (plg. Mt 22, 19), – paprašys Jis, ir demaskuos klastingą jų veidmainystę tardamas: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Šie žodžiai savo netikėtumu sukrėtė klausytojus. „Kas per išmintis Jam suteikta?“ – manė žydai ir kai kurie tęsė: „Juk nesulyginami dalykai – ciesorius ir Dievas! Kas gi priklauso nenugalimajam Dievui? Viskas, kas visatoje ir žmogaus širdyje svarbiausia“.

Taigi pirmiausia turime stengtis ramiai paklusti Visagalio tvarkai ir Jam vieninteliam teikti absoliučią garbę. Niekados žmogus laisvai nešlovins Dievo, jei Jo giliau nepažins ir meile Jam neužsiplieks. Tačiau Viešpatį mylėti – tai artimui patarnauti ir jam visada gera linkėti. Todėl tik tuomet kai dieviškiesiems principams teiksime prioritetą, mums bus aišku, kam ką ir kada duoti: „Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“ (Rom 13, 7).

Tačiau valdžios įstatymams nedera paklusti tada, kai jie prieštarauja tiesai ir krikščionių moraliniam sprendimui. Katalikų katekizme rašoma: „Piliečio sąžinės pareiga yra nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja dorinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai nesuderinami su teisinga sąžine, pateisina iškilęs skirtumas tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei“.

Mokiniui, vis prašančiam išminties, vienas iš mokytojų pasakė: „Pabandyk štai ką: užsimerk ir įsivaizduok save su visais kitais gyvais padarais krintant nuo bedugnės krašto. Kaskart, kai krisdamas į ką nors įsitversi, kad nebekristum, suvok, kad tai irgi krenta...“ Mokinys pabandė ir niekada kaip anksčiau nebesielgė.

Nekrisime į bedugnę, jei įsitversime į Viešpaties ranką. Jis mus kaip vaikus pakylės aukščiau gyvenimo butaforijos, ir tada mes visa esybe suvoksime, kokią didžią turime savyje malonę, gautą iš Aukščiausiojo: mes tikrai priklausome Jam ir todėl Jam maldoje atiduodame viską – savo ir artimųjų gyvybę ir gyvenimą, kentėjimus ir džiaugsmus, ligas ir sveikatą, pralaimėjimus ir pergales, priešus ir draugus, dabartį ir ateitį, pasaulį ir Lietuvą, žemę ir dangų.

Bet kol gyvename čia, sąžiningai mokame ne tik privalomus mokesčius... Perfrazuodami  laiško Diognetui ištrauką (tai vienas iš pirmųjų ankstyvosios krikščionybės dokumentų, datuojamas II – III a.) sakome: „Mes gyvename savo tėvynėje, bet kaip ateiviai. Atliekame visas pareigas kaip piliečiai, bet viską pakeliame kaip svetimieji [...]. Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos viršijame [...]. Dievas pastatė mus mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia mums trauktis“.