Ji yra va­di­na­ma Te­re­se Di­dži­ą­ja tiek dėl jos pro­duk­ty­vios veik­los re­for­muo­jant kar­me­li­tų or­di­ną, tiek no­rint at­skir­ti ją nuo ki­tos Te­re­sės – ma­žo­sios šven­to­sios iš Liz­jė, ku­ri taip pat yra di­di, ta­čiau jos šven­tu­mas bu­vo ki­toks ir pa­siek­tas žen­giant „ma­žuo­ju“ kas­die­ny­bės ke­liu.

Di­džio­ji kar­me­li­tų re­for­ma­to­rė Te­re­sė gi­mė 1515 me­tais Avi­lo­je, kil­min­go­je de Ce­pe­da y de Ahu­ma­da šei­mo­je. Jos krikš­ta­tė­vio bro­lis bu­vo pir­ma­sis Pe­ru vi­ce­ka­ra­lius. Ji la­bai jau­na įsto­jo į Kar­me­lio vie­nuo­ly­ną, ta­čiau il­gai jos gy­ve­ni­me ypa­tin­gų po­lė­kių ne­bu­vo. Bū­da­ma ke­tu­rias­de­šim­ties ir ne­pa­pras­tos dva­si­nės pa­tir­ties su­tvir­tin­ta, ji ėmė ke­liau­ti po Is­pa­ni­jos kar­me­li­čių vie­nuo­ly­nus mė­gin­da­ma vėl įkvėp­ti gy­vy­bės kar­me­li­čių vie­nuo­li­niam gy­ve­ni­mui, ku­rį bu­vo at­vė­si­nę be­ga­lės ne­reikš­min­gų rū­pes­čių ir nuo ku­rio ati­trauk­da­vo žmo­giš­ki rei­ka­lai. Sa­vo re­for­ma­to­riš­kas idė­jas ji su­ge­bė­jo įgy­ven­din­ti įsteig­da­ma pir­mą­jį vie­nuo­ly­ną Avi­lo­je, o jo gy­ve­ni­mą pa­rė­mė griež­tos anks­ty­vo­sios kar­me­li­tų re­gu­los dva­sia. Šis vie­nuo­ly­nas, la­bai grei­tai ne­be­ga­lė­jęs su­tal­pin­ti vi­sų siek­ti to­bu­lu­mo troš­ku­sių mer­gi­nų, ta­po pa­vyz­džiu ki­tiems įsteig­tiems ir po vi­są Is­pa­ni­ją iš­bars­ty­tiems vie­nuo­ly­nams, ku­rie ga­liau­siai su­ge­bė­jo tuo at­si­nau­ji­ni­mo bei to­bu­lu­mo troš­ku­liu už­krės­ti ir vi­są kar­me­li­tų or­di­ną.

Vis dėl­to šis su­ma­ny­mas ne­bu­vo toks pa­pras­tas. Ne vie­nas, ypač iš bro­lių kar­me­li­tų tar­po, truk­dė ją šmeiž­da­mas, jai gra­sin­da­mas ir net­gi mė­gi­no pa­siek­ti, kad ją pa­smerk­tų kom­pe­ten­tin­ga Baž­ny­čios val­džia. Ta­čiau sil­pnos svei­ka­tos, bet ap­do­va­no­ta ne­pa­len­kia­ma va­lia Te­re­sė ne­si­lei­do nie­kie­no įbau­gi­na­ma. Prie­šin­gai, su­lau­ku­si pa­gal­bos iš vie­no šven­to­jo kar­me­li­tų vie­nuo­lio – Kry­žiaus Jo­no, ku­rį ir­gi bu­vo įkvė­pęs tas pats re­for­mų troš­ki­mas, ji su­ge­bė­jo pa­siek­ti, kad ta re­for­mų dva­sia pra­si­smelk­tų ir į „prie­šų“ vie­nuo­ly­nus bei dau­ge­lio vie­nuo­lių šir­dis pa­lenk­tų tai re­gu­lai.

Te­re­sės re­for­ma apė­mė įvai­rias sri­tis, bet ati­di kiek­vie­nam maž­mo­žiui. Ji pa­ti rū­pi­no­si ne tik ta dva­sia, tu­rė­ju­sia įkvėp­ti nau­jai įkur­tus ir at­nau­jin­tus vie­nuo­ly­nus, bet ir ma­te­ria­li­ne kas­die­nio gy­ve­ni­mo pu­se. Pa­pras­tai ji sa­ky­da­vo: „Be Die­vo ma­lo­nės Te­re­sė yra varg­šė mo­te­ris, su Die­vo ma­lo­ne – jė­ga, o su Die­vo ma­lo­ne ir daug pi­ni­gų – di­de­lė ga­lia.“

Ne­pa­pras­tą Te­re­sės veik­lu­mą pa­lai­kė itin in­ten­sy­vus, nuo­la­ti­nis ir gi­lus dva­si­nis gy­ve­ni­mas, lei­dęs jai jaus­ti Die­vo esa­tį ir pa­tir­ti mis­ti­nius reiški­nius (juos vė­liau ap­ra­šė dau­ge­ly­je sa­vo kny­gų). Ta­čiau tą ne­pri­lygs­ta­mą pa­šne­ke­sį su Die­vu ji pa­sie­kė ne iš kar­to, bet pa­mažu, ženg­da­ma sun­kiu as­ke­zės ke­liu, il­gai­niui lei­du­siu jai ap­val­dy­ti sa­vo eks­tra­ver­tiš­ką bū­dą ir nu­ga­lė­ti nuo­la­ti­nę pa­gun­dą pa­si­duo­ti pa­to­giam gy­ve­ni­mui, ku­riuo dau­ge­lį me­tų jai te­ko mė­gau­tis. Vie­nu žo­džiu, Te­re­sė ne­gi­mė šven­tą­ja. To­kia ji ta­po iš Die­vo ma­lo­nės, nuo­la­tos ko­vo­da­ma su sa­vo ydo­mis, įveik­da­ma ne­tvir­tos svei­ka­tos ke­lia­mas kliū­tis ir dras­ko­ma troš­ki­mo vi­siš­kai pa­si­švęs­ti mis­ti­niam gy­ve­ni­mui bei no­ro veik­ti. Tai šven­to­ji, ku­ri yra daug ar­ti­mes­nė mū­sų lai­kams, nei ga­li­ma spręs­ti pa­gal kai ku­riuos ją vaiz­duo­jan­čius pa­veiks­lus.

Kar­tą stip­rus skaus­mas ko­jo­se pri­ver­tė ją pri­stab­dy­ti sa­vo veik­lą. Tai at­si­ti­ko bū­tent tuo me­tu, kai prie­šiš­ku­mas jai bu­vo tie­siog įsi­smar­ka­vęs. Ta­da ji mo­te­riš­kai at­vi­rai mel­dė Die­vą: „Vieš­pa­tie, po vi­sų tų ne­sėk­mių be­trū­ko dar tik šios ne­lai­mės!“ Die­vas jai ta­rė: „Taip, Te­re­se, aš el­giuo­si su drau­gais.“ Ir ji at­sa­kė: „Da­bar su­pran­tu, ko­dėl jų tiek ma­žai tu­ri­te!“

Dėl jos veik­los į ją nu­kry­po vi­sos Is­pa­ni­jos dė­me­sys. Dėl do­ry­bių, dva­si­nės iš­min­ties ir ge­bė­ji­mo pa­ro­dy­ti as­ke­ti­nį ke­lią ją la­bai ger­bė kaip va­do­vę bei dva­si­nę pa­ta­rė­ją ne tik vie­nuo­lės ir pa­pras­ti ją jau šven­tą­ja lai­kę žmo­nės, bet ir žy­mios Is­pa­ni­jos Baž­ny­čios bei po­li­ti­kos pa­sau­lio as­me­ny­bės, su ku­rio­mis ji daug su­si­ra­ši­nė­jo – tarp to­kių bu­vo ir pats ka­ra­lius Pi­ly­pas II. Dau­ge­lį žmo­nių su­krė­tė ir į svai­gi­nan­tį mis­ti­nės ir as­ke­ti­nės aist­ros sū­ku­rį įtrau­kė jos kny­gos („To­bu­lė­ji­mo ke­lias“, „Apie Die­vo mei­lę“, „Vi­di­nė pi­lis“) – jos dva­si­nio ke­lio, jos gi­laus, Kris­tu­mi pa­grįs­to dva­sin­gu­mo iš­raiš­ka.

Mi­rė 1582 m. spa­lio 4-osios (ta­čiau ki­tą die­ną, dėl Gri­ga­liaus ka­len­do­riaus pa­tai­sy­mo, per­šo­kus ly­giai de­šimt die­nų bu­vo pa­skelb­ta spa­lio 15-oji) nak­tį bū­da­ma še­šias­de­šimt še­še­rių vie­nos iš sa­vo ke­lio­nių į Al­ba de Tor­mes me­tu. Pa­va­din­ta Is­pa­ni­jos bei Baž­ny­čios gar­be, 1622 me­tais ji bu­vo pa­skelb­ta šven­tą­ja. O 1970 me­tais Pau­lius VI su­tei­kė jai Baž­ny­čios mo­ky­to­jos ti­tu­lą.

Iš Piero Lazzarin mažosios enciklopedijos "Naujoji šventųjų knyga"