Režisierius Albertas Vidžiūnas repeticijoje J.Miltinio dramos teatre. Teatro archyvo nuotr.

J.Miltinio dramos teatre – ilgai laukto spektaklio jaunimui premjera

Vaikams ir jaunimui kuriančių šalies teatrų sąjungos, Asitežo, surengto jau X festivalio programoje J.Miltinio teatras rodo premjerinį spektaklį, jaunosios kartos režisieriaus Alberto Vidžiūno pastatymą „Sankirta su pagrindiniu keliu“ pagal šiuolaikinio estų dramaturgo Jaan‘o Tätte‘s pjesę „Sankirta su pagrindiniu keliu, arba Pasaka apie auksinę žuvelę“.

Spektaklyje vaidina Lietuvos televizijos filmų žiūrovams gerai pažįstamas Vytautas Kupšys, panevėžiečiai Donatas Kalkauskas, Raimonda Kimbraitė, Petras Kežys ir vilnietė Monika Alseikaitė.

Siužetas paremtas idėja apie naikinančią pinigų galią. Jaunuolių poros paklydimas miške lemtingai sutampa su išprotėjusio dailininko vizija, o netikėtas pastarojo pasiūlymas įvelia jaunus žmones į fantasmagorišką situaciją.

„Dažna sankirta yra komplikuota, ir reikia daug pastangų, kad pagrindiniame kelyje nepadarytum avarijos“, - sako premjeros išvakarėse pakalbintas režisierius.

Ką jums reiškia – būti režisieriumi?

Kai žaidi su gyvenimo medžiaga gali pasijusti Dievu. Savaime atsiranda ir Pragaras. Tada pradedi balansuoti.

Esate baigęs technikos mokslus, tik po to teatro režisūrą pas Joną Vaitkų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kodėl toks blaškymasis? Ar tai kaip nors atsiliepia jūsų asmenybei ir kūrybai?

Atsigręžęs matau, kad ankstesnis blaškymasis yra gana nuoseklus virsmas. Pedagoginiame universitete pirmasis mano teatro mokytojas buvo Romas Vikšraitis. Baigęs pedagogikos studijas ir gavęs technikos mokslų bakalauro diplomą, stojau į režisūrą, nes buvo aišku, kad to labai noriu.

Nuo 2002 m. vadovaujate VPU studentų teatrui. Kitaip tariant, dirbate su neprofesionalais. Tuo pačiu statote spektaklius didžiuosiuose valstybiniuose teatruose. Ar yra kokių darbo specifikos skirtumų? Gal turite ypatingų metodų ar būdų dirbti skirtingo meninio lygio kolektyvuose? O gal to ir nereikia?

Kuriant spektaklį, pagrindinis dėmuo yra noras ir gebėjimas. Profesionalams to noro kartais ir pritrūksta. Tačiau žvelgiant iš paukščio skrydžio, didelių skirtumų nėra. Meninis lygis yra labai abstrakti kategorija. Dabar sakoma paprasčiau: patinka – nepatinka.

Per gana trumpą laiką, nepilną dešimtmetį po keletą spektaklių sukūrėte Valstybiniame jaunimo, Nacionaliniame, Kauno akademiniame, Šiaulių dramos teatruose. Kas pačiam labiausiai įsiminė? Kokius pastatymus laikote labiausiai vykusiais? Kurie sulaukė daugiausiai žiūrovų ir kritikos dėmesio?

Intriguojanti buvo H.Kunčiaus ,,Matas“ premjera Nacionaliniame dramos teatre 2005 metais. Matas – Antano Sniečkaus slapyvardis. Pjesės personažai – visas sovietinis politinis elitas, ansamblis ,,Lietuva“ ir t.t. Prieš premjerą prieina spektakliui muziką parinkęs kompozitorius A.Martinaits ir sako, kad pusė salės A.Sniečkaus draugai, o kita pusė ne. Kad kokių muštynių nebūtų. Laimei, viskas praėjo sklandžiai. Gaila, kad iki šiol teatre neatsirado nė vieno pastatymo, šiandienos šviesoje reflektuojančio mūsų ,,didžiavyrius“. Sunku patikėti, tačiau be Herkaus Kunčiaus ir Arvydo Juozaičio pjesių, nieko daugiau neturime.

Džiaugiuosi, kad jau septynerius metus Jaunimo teatre sėkmingai rodomas mano režisuotas spektaklis vaikams ,,Arklio Dominyko meilė“. Na, o Šiauliuose buvo turbūt iki šiol brandžiausias ir svarbiausias man kūrybos periodas. Ten pastačiau tris spektaklius pagal labai skirtingus, bet man artimus dramaturgus: H.Kunčių, A.Juozaitį ir J.Fose.

Pakomentuokite savo santykį su teatro kritika.

Rimta kritika Lietuvoje tapo aukštuoju, elitiniu (gerąja prasme) menu. Dabar labai daug reklamos. Yra kritikų, kuriuos gerbiu ir visada skaitau. Reikia pripažinti, kad jiems dabar sunku, ir labai svarbu atsilaikyti prieš bangas. Galiausiai pati teatro prasmė išsiplėtė, scenos menas šiuo metu klesti. Liūdina tik tai, kad pusė salės žiūrovų šiandien jau laikoma kūrybine nesėkme. Sunku žiūrėti į puikias jaunas trupes, vaidinančias keliasdešimčiai žiūrovų. Viską lyg ir supranti, tokie laikai ir pan., bet vis tiek liūdna.

Kalbant sportiniais terminais, ar esate patyręs pralaimėjimo kartėlį? Jeigu taip, kas padeda jį išgyventi?

Pralaimėjimo kartėlis arba kūrybinė nesėkmė aplanko visus ką nors kuriančius. Blynai taip pat vis kitos formos. Todėl labai svarbu gyvenime turėti stabilų dėmenį. Per tūkstančius metų niekas nesugalvojo geresnio dalyko už Šeimą. Mėgstu Konfucijų ir sutinku su juo, sakančiu: jei šeimoje gerai tai ir valstybėje gerai. Nelengva tai įgyvendinti, bet verta. O vaikai... Keturios dukros užkuria tokią pirtį, kad visa tuštybė tiesiog išgaruoja ir bet koks pralaimėjimas tampa tik sūriu vandenėliu...

Aktoriaus ir režisieriaus santykiai visais laikais – šiek tiek mitologizuotas reiškinys. Kokius mitus patvirtintumėte, o kokius galėtumėt paneigti, remdamasis savo patirtimi?

Tai subtilūs dalykai. Mitas, kad režisierius žino, ką daro. Jis tik žino – ko siekia.

Mitas, kad režisieriaus ir aktoriaus santykiai yra mitologizuoti. Jie labai paprasti. Aš turiu tikslą, prašau: padėk man jį įgyvendinti. Spektaklio gimimas, deja, nėra patrauklus nei etiškai, nei estetiškai.

Neabejotinai turite būsimo spektaklio viziją, galvojate apie pagrindinę idėją ir meninę išraišką. „Sankirta su pagrindiniu keliu“ – turbūt ne išimtis?

Spektaklio vizija dažnai labai skiriasi nuo rezultato, bet tai nė kiek nesumenkina jos būtinybės. Sankirta su pagrindiniu keliu - yra puiki mūsų kasdienybės metafora. Kiekvieną dieną keliamės iš lovos, einame į darbą, bendraujame. Iš mažo einame į didelį. Nuo savęs – į aplinką. Dažnai sankirta yra komplikuota, ir reikia daug pastangų, kad pagrindiniame kelyje nepadarytum avarijos. Spektaklis ir yra apie vieną itin subtilų žmogiškųjų kelių susikirtimą, kuris išprovokuoja net nusikalsti.

J.Miltinio teatre dirbate pirmą kartą. Kaip jame jaučiatės?

Vos pradėjęs repeticijas, supranti, kad visas teatras yra tik tie keturi žmonės, su kuriais dirbi nuo ryto iki vakaro. Vėliau pradedi jausti sienas, istoriją. Pradedi klausytis begalinių pasakojimų apie Juozą Miltinį. Beje, kaip ir Šiaulių dramos teatre, naktimis tikrai kažkas vaikšto...

Ar turite kokių nors su teatru susijusių baimių, kompleksų?

Didžiausia baimė yra pirmoji repeticija.

Ko reikia, kad būtų sakoma: Juozo Miltinio teatras, Jono Vaitkaus teatras, Eimunto Nekrošiaus teatras ir pan.?

Visų pirma, reikia geros aktorinės mokyklos. Puiku, kai patys režisieriai ruošia aktorius. O ką daryti kitiems? Todėl šiuo metu galime kalbėti tik apie J.Vaitkaus mokyklą. Pavieniai, unikalūs aktorių kursai Lietuvoje kol kas tėra nuostabus įvykis. Matysim, į ką išvirs rimtos G.Varno , A.Giniočio, O.Kesmino paraiškos. Reikia mažiausiai ketvirčio amžiaus, kad išsikristalizuotų autorinė teatrinė mokykla.

Kas jums yra kūrybinė sėkmė?

Kūrybinę sėkmę jaučia kiekvienas menininkas. Puiku, jei tą pojūtį lydi apdovanojimai, premijos. Bet meno istorijoje yra daug liūdnesnių pavyzdžių. Todėl visada džiaugiuosi dėl gerai įvertintos geros premjeros.

Režisierius – visada savotiškas mokytojas, autoritetas. Ar lengva juo būti jaunam režisieriui?

Režisieriaus statusą Lietuvos teatre pradėjo formuluoti Juozas Miltinis. Režisieriaus autoritetas, kaip duotybė, gerai. Bet dabar viskas yra šiek tiek kitaip. Reikia ne priversti, o įtikinti aktorių. Ne parodyti, o tik pasakyti. Ne konfliktuoti, o ieškoti bendraminčių...

Jeigu pats pagautumėt auksinę žuvelę, ko jos paprašytumėt?

Pirmiausia paprašyčiau pinigų. Galbūt net daugiau nei pagrindinis personažas Osvaldas. Antrasis noras būtų – dar daugiau pinigų, o kol sugalvočiau trečiąjį, žuvelė turbūt nusibaigtų. O jeigu rimtai, tai pasakos man labai patinka, ypač stebuklinės. Tik labai gaila, kad stebuklais mes tikime kur kas labiau nei patys savimi.

Režisierių kalbino Liuda Jonušienė