Ką tik Vilniuje pasibaigė tarptautinė konferencija: „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įgyvendinimo iššūkiai“. Joje dalyvavo ir Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Renatas Požėla. Pokalbis su juo apie policijos laukiančius iššūkius, priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą.

Neseniai buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Kokia teisinė situacija buvo iki šio svarbaus įstatymo priėmimo?

Buvome viena iš institucijų, sakiusių, jog dabartinė teisinė aplinka yra nepalanki kovai su smurtu artimoje aplinkoje. Mus dažnai kaltindavo, esą nieko negalime padaryti, tačiau retas kaltintojas domėjosi, kokie yra įstatymai. Ką mes galėjome? Atvažiavę į vietą, kurioje smurtaujama, galėjome aukai pasiūlyti kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. (Kai nebūdavo sužalojimų arba jie būdavo nedideli.) Tokiais atvejais pareigūnai, norėdami padėti aukai, turėdavo netgi balansuoti ant teisėtumo ribos. Smurtautoją išveždavo į policijos įstaigą, apklausdavo, kiek palaikydavo, išblaivindavo, t.y. darydavo viską, kad jo keliama grėsmė, grįžus namo, būtų minimali. Dėl netikusios tvarkos ir gimė tas pasakymas, esą „policija atvažiavo ir nieko nepadarė“. Kadangi ikiteisminis tyrimas būdavo pradedamas tik dėl apysunkių kūno sužalojimų, buvome kaltinami, esą laukiame, kad aukai būtų padaryta didesnė žala.Taip buvo sudėlioti teisės aktai.

Man regis, ydingiausia čia buvo privataus kaltinimo tvarka, kuri realiai, įvertinus aukos būseną, veiksnius kurie ją veikia, neveikė. Nors formaliai lyg ir viskas gerai, galimybė gintis yra.

Taip, pati auka turėdavo inicijuoti kreipimąsi į teismą. Turėkim omenyje, kad tokiais atvejais aplinka dažnai nepritaria aukos kreipimuisi, sakydama: „kodėl savo šiukšlės neši iš namų“, „būk nuolanki, pakentėk“, „duok kelią“, „kodėl savo šiukšlės neši iš namų“. Šį klausimą iš esmės suvokiame kaip Žemaitės kūrinio „Marti“ herojai. Visuomenė dabar tarsi modernesnė, tačiau mūsų aptariamoje srityje mažai kas pasikeitė. Panašus suvokimas, panaši patriarchalinė tvarka.

Kokios visuomenės nuostatos, Jūsų nuomone, yra ydingiausios? Pirma man ateinanti į galvą: „Smurtas šeimoje yra „privatus“ reikalas.“

Toks suvokimas perduodamas iš kartos į kartą. Čia mes kalbame apie stereotipinę situaciją, kai vyras, sutuoktinis ar sugyventinis, smurtauja prieš moterį. Praktikoje pasitaiko ir priešingų atvejų. Kokios nuostatos ydingiausios? Stereotipas, kad smurtautojas būtinai turi būti asocialus. Taip tikrai nėra. Statistikos duomenys rodo, kad tokio tipo smurtautojų keliolika procentų. Kitas momentas: aplinka neskatina, kad ši problema būtų išspręsta. Kadangi jos taip paprastai nepakeisi, šiandien reikia imtis veiksmingų teisinių ir, sakyčiau, represinių priemonių. Imtis panašių strategijų, kaip ir kovoje su avaringumu. Kiek metų buvome šnekama, kiek raginama – vis tiek kasmet žūdavo 700 žmonių. Priėmus tinkamus įstatymus ir juos įgyvendinus, rezultatai iškart pagerėjo.

Tikrai griežtumas čia neišvengiamas. Neteisūs tie, kurie sako, kad draudimais nieko nepakeisi. Pakeisi, tai akivaizdu. Žr. į žūčių keliuose sumažėjimą ir alkoholio vartojimo sumažėjimą.

50 metų gyvenome totalitarinėje valstybėje, įpratome prie sankcijų. Ir perėjimas į demokratiją nėra sklandus. Taigi šiandien turime derinti ir reikalavimą, ir sankciją. Deja, mūsų žmonės nėra tokie sąmoningi, kad reikalavimus vykdytų gera valia, „be rimbo“. Jie turi matyti, kad jei nesilaikys taisyklių, turės atsakyti. Geriausias pavyzdys – saugos diržų naudojimas. Ar juos žmonės segasi patys, supratę, jog tai kelia grėsmę gyvybei? Ne, segasi juos bijodami, kad nebūtų nubausti. Ir pati policija ilgą laiką žiūrėjo į tai pro pirštus, kol nesuprato, jog tai labai šiurkštus pažeidimas.

Grįžtant prie įstatymo. Ar galima sakyti, kad tai epochinės reikšmės įvykis Lietuvos teisėkūroje?

Dvidešimt metų tokio įstatymo neturėjome. Turėjome (tiksliau – „turime“, nes įstatymas pradės galioti gruodžio 15 dieną) Baudžiamąjį kodeksą, Baudžiamojo proceso kodeksą, Policijos veiklos įstatymą, kuris bendra tvarka kalba apie smurtą artimoje aplinkoje. Tačiau specialaus – ne. Jau konferencijoje sakiau, kad mes, policininkai, ne tik vykdysime šį įstatymą, tačiau ieškosime jo silpnųjų vietų bei teiksim pasiūlymų, kaip jį reikėtų tobulinti. Natūralu, kad tų silpnų vietų bus. Net Konstitucijoje, kurią laikėme idealia, tobulintinų vietų yra.

Kalbėkime apie įstatymo įgyvendinimą. Kur bus iškeliami smurtautojai? Kaip jie bus išlaikomi toliau nuo aukų? Juk tokių atvejų Lietuvoje – daugybė.

Per metus gauname 41 tūkstantį tokių iškvietimų. Tai yra kas ketvirtas iškvietimas. Būna, kad mūsų žmonės per naktį važiuoja į tą pačią vietą du, tris, keturis kartus. Priimtas įstatymas – tai bendri pagrindai, tačiau reikia patvirtinti įvairias jo įgyvendinimo tvarkas, aptarti dalykus su teismais. Ką galima padaryti jau dabar? Policininkui užfiksavus buitinio smurto atvejį, bus pradedamas ikiteisminis tyrimas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, policija galės asmenį sulaikyti iki 48 valandų, per tą laiką rinks įrodymus ir pagreitinto proceso tvarka bylą atiduos į teismą. Nebūtinai teismas priims apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau pirminiame posėdyje, įvertinus, kad iš tikrųjų smurto požymių yra, gali priimti sprendimą įpareigojantį smurtautoją gyventi skyrium nuo aukos. Kaip mes tai įgyvendinsim? Bus nustatyta tvarka. Kol kas yra daug neaiškumų, kurie ilgainiui turėtų būti išspręsti. Pasaulyje ši problema sprendžiama pritaikant elektronines priemones (elektronines apyrankes – Z. V.). Kol kas pinigų šiems dalykams neturime, tačiau tikimės, kad jų atsiras. Tačiau bendras mechanizmas toks: žmonės gyvena skyrium, o teismas, jei reikia, renka papildomus įrodymus ir priima galutinį sprendimą. Policijos uždavinys – užkardyti situaciją ir per 48 valandas surinkti įrodymus. Ir šiandien reagavimas į smurtą namuose yra prioritetinis, vadinamasis A lygio reagavimas. Vykdant šį įstatymą svarbiausia, kad dirbtų visos grandys.

Ar yra dar kokių nors galvos skausmų?

Dažnai policijos paslaugų prireikia vien siekiant pagąsdinti smurtautoją. Kai jis nusiramina, policijos paslaugų jau nebereikia. Tokių atvejų daug. Dar tikėtina, kad, kai žmogus bus išvežtas ir bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusioji ims ieškoti būdų, kaip nutraukti procesą. Dar vienas galvos skausmas – asocialios šeimos. Atvejai, kai nuvažiavus neaišku, kas smurtautojas, o kas – auka. Tokiais atvejais paprastai pagrindinės aukos būna vaikai. Ką daryti? Išvežti abu? Ką daryti su vaikais? Nuolat iškyla ir iškils daug painių žemiškų klausimų. Galiu tik tiek pasakyti, kad tokie atvejai, kai kenčia vaikai, – patys sunkiausi. Kai net per ugnį ir vandenį perėję pareigūnai viduje sudreba. Nekalbant jau apie tiesioginį smurtą prieš vaikus.

Galime sukurti puikią įstatymų bazę. Tačiau juk įstatymus vykdo žmonės – policininkai, prokurorai, teisėjai. Ar jie pasiruošę? Ir ar bus papildomai rengiami?

Apmokymai vyksta nuolat. Galiu pasidžiaugti bendradarbiavimu su socialiniais partneriais iš išorės. Žinot, patys geriausi mokymai vyksta kasdienybėje. Apskaičiavome, jog šiuo metu yra apie 4 tūkstančiai policijos pareigūnų, kurie kiekvieną dieną gali tiesiogiai dirbti su mūsų aptariamomis problemomis: 2,5 tūkstančių policijos patrulių ir daugiau nei 1 tūkstantis apylinkės inspektorių bei nepilnamečių reikalų inspektorių. Noriu padėkoti ir visiems mūsų mokytojams: socialiniams partneriams, mums nuolat padedančiai JAV ambasadai. Kiekvienas žodis mums turi neįkainojamą vertę.

Kuo galėtų jums padėti visuomenė? Akivaizdu, jei jos nariai bus abejingi ir bailūs, smurto įveikti nepavyks.

Norėčiau vėl grįžti prie avaringumo atvejo. Nuo 2005 metų, kai įsikūrė Lietuvos kelių policijos tarnyba, pradėjome tikslingai dirbti su visuomene. Sakėme jai: mes be jūsų pagalbos nieko nepadarysime. Kad pažeidėjas turi bijoti ne kelių policijos, bet greta esančio asmens. Jis turi žinoti, jog jo netinkamas elgesys bus pastebėtas ir netoleruojamas. Pažabojant avaringumą visuomenė mums labai padėjo ir padeda: kasdien gauname nuotraukų, filmuotos medžiagos, kurioje užfiksuoti įvairūs kelių taisyklių pažeidimai. Ne tik vairuotojų, bet ir policijos pareigūnų. Kalbant apie smurtą namuose, lygiai tas pat. Kiek mūsų visuomenė pajėgs identifikuoti šalia jos esančias problemas ir pranešti apie jas. Šiuo metu tik labai retais atvejais informaciją apie smurtą namuose mes gauname iš kitų šaltinių. Kaimynai teisinasi, kad tai ne jų reikalas, sako: „Čia mušasi, čia bučiuojasi.“ Tačiau tokio požiūrio būti negali. Praėjusiais metais buvo 20 tragiškų atvejų... Taigi jei visuomenė nepadės, problema iš esmės nebus sprendžiama. Bus daugiau ikiteisminių tyrimų, ir tiek. Smurtautojas turi bijoti aplinkinių.

Kitas aspektas – darbas su smurtautojais. Juk tokie žmonės tam tikra prasme taip pat – aukos?

Visi geri ir blogi dalykai prasideda vaikystėje, šeimoje. Tada žmogus pamato ir išmoksta įvairių tinkamų ir netinkamų elgesio modelių. Mūsų karta yra išaugusi „su diržu“. Ką padaro diržas? Jis sukelia pyktį ir norą keršyti. Kalbu apie rimtus atvejus. Vaikas mato ir jaučia, kad tėvas – tai jo saugumo garantas. Ir staiga jis pakelia prieš tave ranką. Arba muša tavo mamą, tau brangiausią žmogų. Tada vaikui griūna visos vertybės, jo galvelėje viskas susivelia. Pamažu jis ims galvoti kitomis kategorijomis ir, tikėtina, pats ims smurtauti.

Kas aktualu smurto namuose prevencijos srityje? Ką čia reikėtų nuveikti?

Labai svarbi informacijos sklaida. Kad žmonės žinotų savo teises. Nes jei nežinai teisių, kaip gali jas ginti? Taip pat reikalinga veiksminga socialinė reklama, kaip buvo „karo keliuose“ atveju. Kai tiksliai parodoma, kokį poveikį toks elgesys sukelia. Mes, policija, jau greit pradėsime projektą: e-policija. Žmonės galės aprašyti situacijas, ir mes į jas reaguosime, taip pat sukursime specialų elektroninio pašto adresą, į kurį galės rašyti žmonės, patiriantys smurtą namuose. Ir, žinoma, bendras darbas su įstaigomis, kurios teikia pagalbą aukoms.

Apibendrinant. Ar kalbant apie smurto namuose padėtį Lietuvoje yra pagrindo realiam, pagrįstam optimizmui?

Visos problemos yra išsprendžiamos, jei yra valios. Konferencijoje išreiškiau viltį, kad šios Kalėdos Lietuvoje bus bent truputį saugesnės. Naujasis įstatymas – tik mažas žingsnelis, tačiau žingsnelis į priekį.

Kalbėjosi Zigmas Vitkus