Rurik Dmitrienko - Pierre Dmitrienkko, 1954, „Golgotha“, aliejiniai dažai ir drobė.

Primename vertingą tekstą iš redakcijos archyvo.

Mes privalome išgelbėti meną nuo modernaus apsinuodijimo šlykštybe

Jei tarp XVIII–XX a. vidurio būtumėte paprašęs išsilavinusio žmogaus apibūdinti poezijos, meno ar muzikos tikslą, jo atsakymas būtų – „grožis“. Jei būtumėte paklausęs, kokia jo prasmė, sužinotumėte, jog grožis – tokia pat svarbi vertybė kaip gėris ar tiesa ir iš tiesų sunkiai nuo jų atskiriama. Apšvietos filosofai grožį suprato kaip kelią, kuriame ilgalaikės moralinės ir dvasinės vertybės įgyja jausminę išraišką. Joks romantizmo dailininkas, kompozitorius ar rašytojas nebūtų paneigęs, jog grožis yra galutinis jo kūrybos tikslas.

Bėgant laikui, grožis nustotas suvokti kaip šios dovanos, ir tai – modernizmo padarinys. Menas vis labiau siekė suardyti, nuversti ar pažeisti fundamentalias moralines vertybes. Svarbiau buvo ne grožis, o bet kokia moraline kaina dėl apdovanojimų pasiektas originalumas. Iš tikrųjų čia iškilo plačiai paplitęs prie kičo artėjantis nepasitikėjimas grožiu. Rimtam moderniam menininkui – tai kažkas pernelyg švelnaus ir nekenksmingo. Kritikas Clementas Greenbergas savo originalioje esė „Avangardas ir kičas“, 1939 metais publikuotoje Partizan Review, akivaizdžiai supriešino jo laikais besivaržiusius avangardą ir vaizduojamąją tapybą, atmesdamas pastarąją (ne tik Normano Rockwello, bet ir didžiųjų, pvz., Edwardo Hopperio) kaip neoriginalią, neturinčią ilgalaikės reikšmės. Užuot raminęs, siekęs dekoratyvumo, Greenbergui avangardas turėjo kelti nerimą ir provokuoti, o mes neva būtent todėl turėtume tuo žavėtis.

Abstrakčiojo meno vertė, pasak Greenbergo, – ne grožis, bet ekspresija. Šis ekspresijos išryškinimas buvo romantinio judėjimo palikimas, tačiau dabar jis grįžo vedamas idėjos, jog menininkas, būdamas už miesčioniškos visuomenės ribų, suvokiamas kaip opozicija jai, taigi meninė saviraiška tuo pat metu yra ir įprastų moralės normų laužymas. Šią laikyseną atspindi atvirai priimtas tarpukario Austrijos ir Vokietijos menas, pavyzdžiui, Georgo Groszo paveikslai ir eskizai, Albano Bergo „Lulu“ opera (mielas portretas moters, kurios vienintelis tikslas yra moralinis chaosas) ir Heinricho Manno novelės. Normų laužymo kultas užima pagrindinę vietą ir Prancūzijos pokario metų literatūroje – nuo Georges'o Bataille'o, Jeano Genet, ir Jeano Paulo Sartre'o raštų iki juodos nouveau romanų tuštumos.

Žinoma, buvo ir didžių menininkų, mėginusių išgelbėti grožį nuo pastebimo modernios visuomenės mėginimo jį sužlugdyti – T. S. Elliotas „Keturiuose kvartetuose“ bandė perkurti jam nuogąstį kėlusius „Tuščios Žemės“ fragmentus. Buvo ir kitų, ypač Amerikoje, atsisakiusių bjaurumą ir moralės normų nepaisymą vertinti kaip modernaus pasaulio tiesą. Tokiems menininkams kaip Hopperiui, Samueliui Barberiui ir Wallace'ui Stevensui demonstratyvus normų laužymas atrodė kaip paprasčiausiai pigus būdas stimuliuoti žiūrovus, išduodant šventą meno tikslą – garbinti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir atskleisti jo grožį, kaip Stevensas tai daro „Paprastame Niu Haveno vakare“ ir Barberis „Knoxville: 1915 vasara“. Ir vis dėlto šie gyvenimo šlovintojai neišlaikė savo pozicijų prieš moderniąją kultūrą.

Be kita ko, kritikams ir masinės kultūros atstovams grožio siekimas neatrodė labai svarbus, šis tikslas buvo nustumtas į šalį. Tokios savybės kaip griovimas ir amoralumas, kurios anksčiau buvo suvokiamos kaip neestetiškumo apraiškos, tapo sėkmės ženklu, tuo tarpu grožio siekimas buvo interpretuojamas kaip nutolimas nuo tikrojo meninės kūrybos tikslo. Šis procesas pasidarė toks normalus ir savaime suprantamas, kad filosofas Arhuras Danto ėmė įrodinėti, jog pastaruoju metu grožis tapo kartu ir apgaulingu tikslu, ir tam tikra prasme prieštarauja modernaus meno misijai. Menas įgijo visai kitokį statusą ir ėmė vaidinti visai kitokį socialinį vaidmenį.

Didysis šio pokyčio įrodymas skleidžiasi operų „gamyboje“, kuri postmodernios kultūros gyventojams suteikė nepakartojamą galimybę atkeršyti praeities menui ir paslėpti jo grožį už nešvankumo ir niekingumo kaukės. Manėme, jog tai atsitiks ir Wagneriui, kuris „to prisiprašė“ pernelyg tikėdamas atperkamuoju meno vaidmeniu. Tačiau šiuo metu tai nuolat nutinka nekaltiems grožio tiekėjams, vos tik postmodernus prodiuseris į savo rankas paima jų darbus.

Ypač mane pritrenkęs pavyzdys buvo Mozarto Die Entführung aus dem Serail, 2004 metų kūrinys, atliktas Komische Oper Berlin. Die Entführung pasakoja Konstancos, patyrusios laivo sudužimą, atskirtos nuo sužadėtinio Belmonte'o ir paimtos į Pashos Selimo haremą, istoriją. Po daugybės intrigų Pashos malonės dėka Belmonte'as išgelbėja Konstancą, nes Pasha, gerbdamas Konstancos skaistybę ir tikrą poros meilę, atsisako paimti merginą jėga. Šis neįtikėtinas siužetas leidžia Mozartui išreikšti Apšvietos įsitikinimą, jog artimo meilė yra universali vertybė, tokia pat tikra tiek musulmoniškoje Osmanų imperijoje, tiek krikščioniškoje Apšvietos Jozefo II imperijoje. Net jeigu nekalta Mozarto vizija neturi didesnio istorinio pagrindo, jo tikėjimas nesavanaudiškos meilės egzistavimu visur yra išreiškiamas ir paremiamas muzika. Die Entführung iškelia moralinę idėją, o jos melodijos perteikia idėjos grožį ir įtikinamai perduoda ją klausytojui.

Die Entführung operą Katalonų dramos teatro direktorius Calixto Bieito perstatė savaip: Berlyno viešnamyje Selimas virto sąvadautoju, Konstanca – viena iš jo prostitučių. Vyrai ir moterys, net skambant švelniausiai muzikai, scenoje užsiėmė seksu, o pasitaikius galimybei galėjo imtis smurto, patirdami seksualinį pasitenkinimą arba ne, tuo būdavo pasinaudojama. Prostitutė be pagrindo kankinama, prieš mirtį jai tikroviškai nupjaunami speneliai. Žodžiai ir muzika kalba apie užuojautą ir meilę, bet jų žinią nuskandina profanacija, žudymas ir narciziškas seksas.

Tai, ką byloja šis pavyzdys, mes galime atpažinti daugelyje šiuolaikinės kultūros ir gyvenimo sričių. Nėra taip, jog aktoriai, režisieriai, kompozitoriai ir kiti, susiję su menu, bėga nuo grožio. Tiesiog kad ir kur mūsų laukdamas grožis glūdėtų, nejučia iškyla troškimas užkirsti kelią jo žavesiui, nuslopinti jį destruktyviomis scenomis. Daugybė šiuolaikinio meno darbų, – pavyzdžiui, tokių kaip Andreso Serrano krucifiksas, užmarinuotas šlapime, – yra grįsti sukeliamu šoko poveikiu, skirtu žlugdyti mūsų tikėjimą žmogaus prigimtimi. Taip pat ir šiuolaikinis kinas su tokiais režisieriais kaip Quentinas Tarantino savo emociniame repertuare turi ne ką daugiau kaip kanibalizmo, suskaldymo ir bereikšmio skausmo scenų. Išpopuliarėjusios repo stiliaus muzikos žodžiai ir ritmai kalba apie nuolatinį smurtą, čia atmetama melodija, harmonija ir visos kitos priemonės, galinčios padėti nutiesti tiltą į senąjį dainos pasaulį. Vaizdo klipai, tapę atskira meno forma, dažnai orientuota tik į popdainos laiko trukmę, stulbina moralinio chaoso mastu.

Tokie reiškiniai sutvirtina profanacijos įprotį, dėl to menas nusitaiko į gyvenimą, o ne jį šlovina. Dabar menininkai savo reputaciją gali sukurti konstruodami originalią sistemą, kurioje demonstruojamas žmogaus veidas, o vėliau į jį metamas mėšlas. Kas iš to? Kaip galime rasti kelią atgalios į žmonių išsiilgtą grožio viziją? Kalbėjimas apie „grožio viziją“ gali skambėti truputį sentimentaliai, tačiau aš neturiu omenyje pacukruotų Kalėdų atvirukų, kuriuose idiliškai vaizduojami žmonių gyvenimai. Greičiau turiu omenyje paprasčiausius būdus, kurių dėka idealai ir padorumas įžengia į mūsų kasdienį pasaulį ir pasidaro regimi, kaip meilė bei geraširdiškumas atskleidžiami Mozarto muzikoje. Pasaulyje juntamas didžiulis grožio alkis, tačiau populiarusis menas jo nesugeba pripažinti, o rimtasis ignoruoja.

Pavartojau žodį „profanacija“, norėdamas apibūdinti Bieito Die Entführung išreikštą poziciją ir Serrano nevykusias pretenzijas į prasmę. Ką tiksliai šis žodis reiškia? Etimologiškai ir semantiškai jis susijęs su šventvagyste, todėl ir su šventumu bei sakralumu. Profanuoti reiškia sugadinti tai, kas priešingu atveju būtų priskirtina sakralumo sferai. Mes galime išniekinti bažnyčią, kapines, kapą, taip pat šventą meninį vaizdą, šventą knygą, šventą ceremoniją. Galime išniekinti lavoną, net gyvą būtybę tol, kol šie dalykai turi pirmapradžio šventumo. Profanacijos baimė yra gyvybinis visų religijų elementas. Iš tiesų originaliai žodis religio reiškia kultą ar ceremoniją, skirtą apsaugoti sakralias vietas nuo išniekinimo.

Kai XVIII a. organizuota religija ir oficiali karaliaus valdžia buvo prarandančios savo autoritetą, demokratijos dvasia kvestionavo nusistovėjusias institucijas, o kai pasklido mintis, jog ne Dievas, bet žmogus sukūrė žmogiškuosius pasaulio įstatymus, tuomet šventumo idėja išgyveno užtemimą. Apšvietos mąstytojams tikėjimas, kad žmogaus sukurti artefaktai, pastatai, vietos ar ritualai gali turėti ir šventumo elementą, prilygo tamsuoliškiems prietarams. Idėja, jog dievybė pati apsireikš mūsų pasaulyje ir sieks mūsų garbinimo, atrodė neįtikėtina ir nesuderinama su mokslu.

Tuo pačiu metu tokie filosofai kaip Shaftesbury, Burke, Adamas Smithas, ir Kantas suprato, jog į pasaulį žvelgiame ne vien mokslo akimis. Egzistuoja ir kitas požiūris – ne mokslinio tyrimo, bet nesuinteresuotos kontempliacijos, kai žvilgsnį nukreipiame tiesiai į pasaulį, ieškodami jo prasmės. Kai prisiimame šį požiūrį, mes atsisakome savo interesų, siekių ar planų, apribojančių mus laiku, taip pat poreikio viską paaiškinti, nuolat didinti galią. Mes leidžiame pasauliui savaime skleistis ir liekame ramūs jo akivaizdoje. Tai grožio patyrimo ištakos. Galbūt nėra būdo šią patirtį paaiškinti mums įprastu galios ir žinių siekimu. Gali būti neįmanoma ją įtraukti į kasdienes mūsų veiklas. Tačiau tai patirtis, kuri nepaneigiamai egzistuoja ir tampa didžiausia vertybe tiems, kurie ją priima.

Kada ši patirtis pasirodo, ką ji reiškia? Štai pavyzdys: įsivaizduokime, kad einate namo per lietų, jūsų mintyse – tik darbas. Gatvės ir namai praslenka nepastebėti, pro šalį eina žmonės, niekas neįsiveržia į jūsų neramias mintis apie rūpesčius ir darbus. Tuomet staiga pro debesis pasirodo saulė, ant senos akmeninės sienos šalia kelio krenta virpantis šviesos spindulys. Jūs pažvelgiate į dangų ten, kur prasiskiria debesys, ir sode už sienos pragysta paukštis. Jūsų širdis prisipildo džiaugsmo, o savanaudiškos mintys išsisklaido. Pasaulis atsiveria prieš jus, o jūs tiesiog jaučiatės patenkintas, žvelgdamas į jį ir leisdamas jam būti.

Galbūt šiandien tokios patirtys yra retesnės nei XVIII a., kai poetams ir filosofams jos nušvisdavo kaip nauji keliai, vedantys į religiją. Modernus skubėjimas ir bruzdėjimas, svetimėjanti moderni architektūra, modernios industrijos garsas ir niokojimas – šie dalykai tyrą susidūrimą su grožiu padarė retesnį, daug trapesnį ir daug labiau mums nenuspėjamą. Vis dėlto mes tikrai žinome, ką reiškia būti staiga nuneštiems to, ką pamatome, nuo kasdienio mūsų troškimų pasaulio iki apšviestos kontempliacijos. Vaikystėje tai nutinka dažniau, nors tuomet tai retai interpretuojama ar sureikšminama. Tai atsitinka ir paauglystėje, kai tokie regėjimai įgauna mūsų erotinių troškimų pavidalą. Kiek prislopintu būdu tai atsitinka ir suaugusiojo gyvenime, slapčia koreguodami mūsų gyvenimo projektus, palaikydami mumyse harmonijos vaizdinį, kurį mes išreiškiame atostogaudami, statydami namus ar tiesiog svajodami.

Štai kitas pavyzdys: ypatinga proga, kai šeima susirenka iškilmingai vakarienei. Jūs sėdite prie stalo dailiais vakariniais rūbais, išdėliojate lėkštes, stiklines, duoną krepšelyje ir keletą grafinų vandens bei vyno. Darote tai su meile, stengiatės, norėdami suteikti švarumo, paprastumo, simetrijos ir šilumos efektą. Stalas tapo universaliu grįžimo namo, motinos, kviečiančios savo vaikus į glėbį, simboliu. Ir visa šita prasmės gausybė ir didus džiaugsmas kažkaip susisieja su padengto stalo vaizdu. Tai taip pat yra grožio, kurį aptinkame kasdieniame gyvenime, patirtis. Esame nuolat stokojančios būtybės, kurių svarbiausias poreikis – namai – vieta, kurioje randame apsaugą ir meilę. Šiuos namus pasiekiame per mus supančių daiktų reprezentaciją, ne vieni, bet visada per sąjungą su kitais. Visos mūsų pastangos puošti, tvarkyti, sukurti teisingą aplinką – tai siekis išplėsti svetingumo pojūtį mums ir tiems, kurios mylime.

Antrasis pavyzdys liudija, jog žmogiškasis grožio poreikis nėra dar vienas nereikalingas priedas žmogiškųjų troškimų sąraše. Tai nėra kažkas, ko mums galėtų trūkti, ir mes vis tiek patirtume išsipildymą. Mes galime klajoti po šį pasaulį susvetimėję, pasipiktinę, kupini įtarumo ir nepasitikėjimo arba galime savo namus atrasti čia, galime sugrįžti ir pailsėti harmonijoje su kitais ir su savimi. Grožio patyrimas veda mus antruoju keliu: jis mums byloja, kad pasaulis jau yra mūsų namai, jog jis sukurtas toks, kad čia galėtų gyventi tokios būtybės kaip mes.

Pažvelkite į didžiųjų peizažo tapytojų – Poussin'o, Guardi, Turnerio, Corot, Cézanne – darbus ir paveiksluose išvysite aukštinamą ir nekintamą grožio idėją. Peizažo tapymo menas, koks jis iškilo XVII a. ir išliko iki šių dienų, yra skirtas gamtos moralumo vaizdavimui ir žmogaus laisvės vietos atskleidimui šioje pasaulio tvarkoje. Peizažo tapytojai nebuvo atitolę nuo kančių, visatos, kurioje užimame tokią mažą vietą, didybės ir grėsmingumo. Greičiau priešingai, jie mums parodė pačią mirties ir nykimo esmę: šviesa ant jų nutapytų kalvų yra gęstanti šviesa. Nutinkuotos Guardi namų sienos yra sutrupėjusios ir nubyrėjusios, tačiau jų vaizdas sukelia pirminio irimo džiaugsmą, nuolat suvokiant praeinamumą. Šios sienos – tai mūsų namų vaizdiniai.

Nenuostabu, jog grožio idėja iki šiol trikdo filosofus. Grožio patyrimas yra toks gyvybiškai svarbus, toks nuoširdus, toks asmeniškas, jog sunku patenkinti mokslininkų norą ir jį priskirti natūraliai, mokslui paklūstančiai, tvarkai. Grožis vis dar sklinda iš paprastų dalykų. Ar tai pasaulio ypatybė, o gal vaizduotės prasimanymas? Ar tai mums byloja kažką tikro ir teisingo, reikalaujančio šią patirtį tiesiog atpažinti? O gal tai tik paprasčiausiai išaukštinta pojūčio akimirka, neturinti jokios didesnės reikšmės kaip tik jį patiriančio žmogaus džiaugsmas? Šiuos klausimus būtina kuo skubiau užduoti, nes gyvename grožio idėjos užtemimo metu, tamsus pasityčiojimo šešėlis nusidriekė per kažkada švytėjusį mūsų pasaulio paviršių taip kaip Žemės šešėlis per mėnulį. Ten, kur ieškome grožio, vis dažniau atrandame tamsą ir išniekinimą.

Pastarasis įprotis niekinti grožį perša mintį, jog žmonės dabar kaip niekada anksčiau jaučia sakralių dalykų buvimą. Profanacija yra tam tikras būdas apsiginti nuo šventumo, pastanga sunaikinti jo pretenzijas. Sakralumo egzistavimas tarsi teisia mūsų gyvenimus ir mus pačius, todėl lieka vienintelis kelias norint pabėgti nuo nuosprendžio – sunaikinti tą, kuris kaltina.

Krikščionys iš šv. Augustino ir Platono paveldėjo manymą, kad šis laikinas pasaulis yra kitos amžinos ir nekintamos tvarkos atspindys. Jie suprato sakralumą kaip mūsų buvimo amžinos prasmės atsiskleidimą čia ir dabar. Tačiau šventumo patyrimas nėra apsiribojęs krikščionybe. Tai, pasak daugybės filosofų ir antropologų, yra žmogiškai universalu. Labiausiai mūsų gyvenimą apibrėžia laikini tikslai: kasdienis dalyvavimas ekonominiuose samprotavimuose, mažo masto galios ir patogumų siekimas, laisvalaikio ir malonumų poreikis. Tik nedaug kas iš to mus jaudina ir įsimena. Kiekvieną dabarties ir praeities akimirką vis dėlto mes esame pabudinami iš savo pasitenkinimo ir jaučiamės patyrę kažką daug prasmingesnio negu mūsų kasdieniai troškimai bei interesai. Mes jaučiame kažko brangaus ir paslaptingo realumą, kas pasiekia mus tam tikra prasme ne iš šio pasaulio. Tai atsitinka mirties akivaizdoje, ypač mylimo žmogaus mirties akivaizdoje. Mes su pagarba žvelgiame į žmogaus kūną, kuriame užgeso gyvybė. Tai daugiau nebe asmuo, bet „mirtingojo palaikai“. Ši mintis pripildo mus slėpiningumo pojūčio. Mes esame priversti paliesti negyvą kūną; mes matome jį ir suvokiame kaip nepritinkamą mūsų pasaulio dalį, žvelgiame į jį kaip iš kitur atvykusį lankytoją.

Ši patirtis, paradigminis susidūrimo su šventumu pavyzdys, reikalauja iš mūsų kažko panašaus į ceremonialų atpažinimą. Mirusiojo kūnas yra apsivalymo ritualų ir aktų objektas, skirtas ne tik laimingai nusiųsti buvusį laikiną jo valdytoją į pomirtinį gyvenimą – į šias praktikas yra įtraukiami net tie, kurie netiki pomirtiniu gyvenimu, – bet ir nugalėti nykimą, antgamtinę mirusio žmogaus formos ypatybę. Su ritualų pagalba kūnas reikalaujamas grąžinti šiam pasauliu, tačiau kartu pripažįstama, kad jis stovi ir už jo ribų. Kitaip sakant, ritualai pašventina kūną ir apvalo jį nuo blogio. Be to, kūnas gali būti išniekintas, ir, žinoma, tai yra vienas iš pirminių profanacijos aktų, į kurį žmonės buvo linkę nuo seniausių laikų, kaip Achilas, triumfuodamas aplink Trojos sienas tempė Hektoro kūną.

Transcendencijos buvimas mus išgąsdina ir ištraukia iš kasdienio susimąstymo, atverdamas mums kitų galimybių. Pavyzdžiui, įsimylėjimo patirtis. Tai taip pat žmogiškai universalu ir drauge tai viena keisčiausių patirčių. Mylimojo kūnas ir veidas yra prisotintas intensyviausios gyvybės, tačiau vienu esminiu aspektu jis primena mirusiojo kūną: mylinčiajam žiūrint į jį atrodo, kad jis ne iš šio, empirinio pasaulio. Mylimoji žvelgia į mylimąjį, kaip Beatričė žvelgė į Dantę, pamiršusi išoriniame pasaulyje egzistuojančius laikinus dalykus. Mylimas objektas reikalauja, jog mes jį puoselėtume, kad mes žvelgtume į jį su beveik ritualine pagarba. Ir tuomet iš tų akių, iš kūno, iš žodžių spinduliuoja viską atnaujinanti dvasios pilnatvė.

Poetai išeikvojo tūkstančius žodžių norėdami išreikšti šią patirtį, kurios, rodos, jokie žodžiai negali užfiksuoti. Tai per amžius kurstė šventumo pajautimą, kuris tokiems skirtingiems žmonėms kaip Platonas ir Kalvinas, Virgilijus ir Baudelaire'as priminė, kad seksualinis troškimas nėra paprasčiausias instinktyvus potraukis, kurį jaučia gyvūnai, o didžiulio geismo žaliava, neteikianti lengvo pasitenkinimo, bet reikalaujanti iš mūsų ne mažiau nei gyvenimo pokyčio.

Daugybė šlykštybių, šiandien kultivuojamų mūsų pasaulyje, remiasi dviem pavyzdžiais, kuriuos aš išskyriau. Kūnas mirties skausmuose ir kūnas sekso spazmuose – šie dalykai lengvai mus sužavi. Jie kažkodėl sužavi mus parodydami išniekintą žmogaus formą, parodydami žmogaus kūną tik kaip objektą tarp kitų objektų, žmogaus dvasią kaip užtemusią ir tuščią, o žmogišką būtybę kaip įveiktą išorinių jėgų, labiau negu moralinio įstatymo apribotą laisvą subjektą. Rodos, kad šių laikų menas koncentruojasi būtent ties šiais dalykais, siūlydamas mums ne tik seksualinę pornografiją, bet ir smurto pornografiją, kuri pažemina žmogų iki kenčiančio mėsos gabalo, paversto apgailėtinu, beviltišku ir pasibjaurėtinu.

Mes visi trokštame pabėgti nuo atsakingos egzistencijos, kurioje vienas su kitu turėtume elgtis nuolankiai ir pagarbiai. Visi esame sugundyti kūniškumo idėjos ir troškimo žmogų paversti mechaniniams dėsniams paklūstančiu automatu. Tačiau, norėdami nusileisti iki šios pagundos, pirmiausia turime pašalinti pagrindinę kliūtį: šventą žmogaus pavidalo prigimtį. Mes privalome suteršti tokius išgyvenimus kaip mirtis ir seksas, kurie priešingu atveju stumia mus nuo pagundų aukštesnio, pasiaukojančio gyvenimo link. Ši sąmoninga profanacija taip pat yra meilės atsižadėjimas – siekis perkurti pasaulį taip, kad rodytųsi, jog meilė nebėra jo dalis. Ir tai, be abejonės, yra ryškiausias postmodernios kultūros bruožas: tai kultūra be meilės, nusprendusi žmogiškąjį pasaulį vaizduoti kaip nemylintį. Modernus režisierius, besiknisantis po Mozarto darbus, bando išplėšti meilę iš klausytojo širdies, norėdamas patvirtinti viziją to pasaulio, kuriame tikri yra tik skausmas ir malonumas.

Tačiau yra paprastų būdų atsispirti šioms pagundoms. Žmogiškojo pavidalo išniekinimą turėtume pakeisti nauja jam skirta pagarba. Absoliučiai nieko neįmanoma gauti iš tokių kaip Carlo Bieito grožiui skirtų įžeidimų. Taip, mes galime neutralizuoti kilnius Mozarto idealus, jo muziką paversdami antraplane, o jį patį tik akompanimentu nežmoniškame sekso ir mirties karnavale. Tačiau ką iš to išmokstame? Ką tai duos emociniam, dvasiniam, intelektualiam ar moraliniam mūsų augimui? Nieko, išskyrus nerimą. Mes turime ko mokytis iš tokios profanacijos: siekdama parodyti, jog mūsų žmogiški idealai yra nieko verti, ji pati pasirodo esanti bevertė. O tuomet, kai kas nors pasirodo esąs bevertis, pats metas to atsikratyti.

Dėl to darosi aišku, jog profanacijos kultūra ne išsaugo praradimą, bet greičiau per jį atsiskleidžia: grožio praradimas tampa kaip vertybė ir tikslas. Tačiau kodėl grožis yra vertybė? Antikos laikais manyta, jog tiesa, gėris ir grožis negali konfliktuoti. Galbūt grožis paverčiamas kiču būtent dėl postmodernaus visavertiško tiesos pajautos bei moralinės krypties praradimo. Tokia yra ankstyvųjų modernistų – Ellioto, Barberio ir Stevenso – žinia. Tai žinia, kurią mes turime išgirsti.

Norėdami duoti atkirtį profanacijos įpročiui, turėtume iš naujo atrasti gyvenimo teigimą ir tiesą, be kurių meninis grožis negali būti realizuotas. Tai nelengva užduotis. Jei pažvelgtume į šių laikų tikruosius grožio gynėjus, manyčiau, tokius kompozitorius, kaip Dutilleux ir Olivier Messiaenas, ir poetus, kaip Derekas Walcottas ir Charles Tomlinsonas, ir prozos kūrėjus, kaip Italo Calvino ir Aleksandras Solženicynas, mes iš karto būtume priblokšti labai sunkaus jų darbo, sąmoningo užsidarymo savo darbo kambaryje, dėmesio detalėms, charakterizuojančioms jų meną. Mene grožis turi būti užtarnautas, tačiau kai pasigirsta grynos profanacijos garsai, dabar dar išplėsti interneto, skandinantys tyliai murmančius balsus daiktų širdyse, užduotis tampa daug sunkesnė.

Kaip atkirtį siūlyčiau grožio ieškoti kitokiuose, kasdieniškesniuose pavidaluose, apgyvendintose gatvėse ir maloniuose veiduose, gamtos objektuose ir gražiuose kraštovaizdžiuose. Ant šių dalykų taip pat galima pilti purvą, tokiu būdu patraukiant mūsų dėmesį, tai antrarūšio menininko žymė, profanacijos via negativa. Tačiau taip pat įmanoma su Wallace'o Stevenso ir Samuelio Barberio dvasia sugrįžti į paprastus dalykus, parodyti, jog su jais mes jaučiamės kaip namie, kad jie gerina ir pateisina mūsų gyvenimą. Štai toks yra užakęs, ankstyvųjų modernistų mums parodytas kelias – grožio via positiva. Kol kas dar nėra priežasties, leidžiančios mums manyti, jog turėtume šį kelią palikti.

Pagal city-journal.org parengė Kamilė Užpalytė ir Lina Valantiejūtė