Nors visos mano dukros darželio draugės sako esančios princesės, maniškė tvirtina, kad ji – ne princesė, o drąsioji Pupulė. Kas vakarą besimaudydama vonioje paklausia, ar jos nepraris putų pabaisa, o nuėjusi į tualetą – ar klozete tikrai nėra krokodilo. O visų svarbiausia – ar naktį vėjo gūsis neišskraidins jos pro langą... Visgi prieš užmigdama visada save ir mane nuramina: „Bet aš nebijau! Nes aš – drąsioji Pupulė!“...

„Drąsioji Pupulė“ – taip ir vadinasi pirmoji autorinė garsios suomių dailininkės ir iliustratorės Mervi Lindman paveikslėlių knyga, kurią, sumaniai išverstą Viltarės Urbaitės, 2008 metais išleido leidykla „Nieko rimto“. Iš tiesų nieko keista, kad Pupulės pasaulis visiškai pasiglemžė mano dukrą – esu tikra, kad ne ją vieną! Knygos įtaigumo paslaptis – itin aktuali vaikams tema, atpažįstamos situacijos ir stebinanti autorės išmonė. „Drąsioji Pupulė“ puikiai perteikia ikimokyklinio amžiaus vaikų psichologiją: tikrovė ir pramanai Pupulės pasaulėlyje neatskiriamai sumišę.

Kvapą užgniaužus sekant žavios raudonplaukės mažylės nuotykius, vaikams bus nesunku atpažinti savo pačių troškimus ir baimes. O išradingų komiškų detalių gausa leis į rimtus dalykus pažvelgti be įtampos ir net linksmai. Dar vienas brangus šios puikios terapinės paveikslėlių knygos (ne veltui šis žanras taip vertinamas literatūros specialistų) bruožas – ji sukuria labai jaukią bendravimo erdvę tam, kas skaito, ir tam ar tiems, kas klauso. Ir leidžia išgyventi neįkainojamas artumo akimirkas. Nes rūpestinga ir švelni (nors kartais, kai neranda tau laiko, nepakenčiama) Pupulės mama – lygiai tokia kaip ir tavo, o šaunus (nors kartais siaubingai atsainus) Pupulės tėtis – irgi lygiai lygiai kaip tavo...

Visai neseniai „Nieko rimto“ išleido ir antrąją Mervi Lindman knygą – dar vieną istoriją apie drąsiąją Pupulę – „Pupulė pabėga į cirką“. Tas pats žavus išskirtinis dailininkės braižas, tas pats šiltas humoras ir net toks pat istorijos pasakojimo principas: atpažįstamą buitišką konfliktinę situaciją nejučia keičia sapno ar vaizduotės pasaulis, o pabaigoje vėl grįžtama į tikrovę – tik dabar jau saugią ir guodžiančią. Bet... Jei kalbėsime apie terapinį knygos poveikį, šįkart jis nukreiptas greičiau į tėvus, o ne į vaikus. Su subtiliu humoru perteikdama tikslias psichologines įžvalgas, autorė sėkmingai pažadina kaltės jausmą tėvams, nerandantiems laiko pasinerti į vaiko fantazijų pasaulį. „Jeigu čia visi tiktai skaito laikraščius, plauna indus ir rėkia, tai aš išeinu!“, - girdėta brangiųjų mūsų šantažuotojų frazė, ar ne? O kalbant rimtai, svarbiausiąją Pupulės pabėgimo į cirką istorijos žinią mažiesiems būtų galima suformuluoti taip: nei jeigu mama ir tėtis kartais būna pikti ir neranda laiko palaikyti už virvelės tavo įsivaizduojamo arkliuko arba pajodinėti ant dramblio, visai nereiškia, kad jie virto nuobodžiais suaugėliais. Nes tie, kurių namuose gyvena tokie smalsūs, išradingi ir vietoje nenustygstantys Pupuliai, tiesiog negali užsisklęsti rimtame suaugusiųjų pasaulyje.

Be to, kad ir koks jaustumeis esantis didelis ir drąsus, nieko nėra geriau už guodžiantį mamos glėbį. Ir kaip gera žinoti, kad grįžus iš tikrų ar tariamų žygių, tavęs lauks stirta kvapnių tėčio blynų. Tikiu, kad mūsų mažiesiems šios dvi Mervi Lindman knygos padės pasijusti saugiau ir jaukiau šiame pavojų ir nuobodžių suaugusiųjų reikalų kupiname pasaulyje.