Ištrauka iš Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos (CIOFS) parengtos ugdymo medžiagos spaliui.

Šv. Luko evangelisto iškilmės šventimas spalio 18 dieną gali turėti ypatingą reikšmę pasauliečių pranciškonų ordinui šiais metais, turint omenyje, kad šį mėnesį San Paule vyksiančios generalinės kapitulos tema yra „Būti evangelizuotam, kad galėtumei evangelizuoti“. Ruošiantis šiam įvykiui, Tarptautinis pasauliečių pranciškonų ordino prezidiumas (CIOFS) skiria ugdymo temas evangelizacijai, kurios siejasi ir su palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimu vykdyti Naująją Evangelizaciją. Bet kaip šv. Lukas padeda mums švęsti Generalinę Kapitulą ir atsakyti į Šventosios Dvasios skatinimą atnaujinti mūsų misiją evangelizuoti pasaulį?

Šiuo metu yra daugybė Rašto studijų įvairiomis kalbomis apie šv. Luko tekstus (Trečiosios Evangelijos ir Apaštalų darbų), kurios gali padėti mums suprasti ir geriau įvertinti jo darbą. Dar daugiau, daugelis Biblijos leidimų turi specialius įvadus abejoms šioms knygoms. Šiam kartui pakaks apžvelgti kelis šv. Luko gyvenimo ir darbo aspektus, kurie galbūt sustiprins ir padrąsins mus gyventi pagal Evangeliją. Remiantis Naujuoju Testamentu ir ankstyvosios Bažnyčios tradicija, galime daugiau sužinoti apie šio krikščionių autoriaus asmenybę ir gyvenimą.

Bažnyčios tradicija Luką atpažįsta kaip gydytoją, paminėtą apaštalo Pauliaus laiške Kolosiečiams (Kol 4,14), ir kartu su bendradarbiais laiške Filemonui. Lukas buvo apaštalas ir Šv. Pauliaus bendražygis jo misijose, pradedant jo antrąja apaštaline kelione. Luko veiksmai ir tylus bendradarbiavimas su Pauliumi minimi Apaštalų darbuose (16:10-17; 20:5-15; 21:1-18; 27:1-28:16 ). „Anti-Marcionite“ prologas iš IV amžiaus taip apibendrina Luko gyvenimą: Jis buvo sirų kilmės gydytojas iš Antiochijos, tapo Jėzaus apaštalų mokiniu ir vėliau lydėjo Paulių iki pat jo kankinystės. Nuolat tarnavo Dievui, buvo nevedęs ir bevaikis, kupinas Šventosios Dvasios. Mirė sulaukęs aštuoniasdešimt ketverių Graikijoje. Pagal tai ir šv. Pauliaus komentarus pakeliui į Romą, (Lukas yra vienintelis su manimi, 2Tim 4,11), Lukas iškyla kaip ištikimas Pauliaus palydovas sudėtingoje apaštalinėje tarnystėje. Lukas mums paliko atsidavimo Viešpačiui ir Bažnyčiai pavyzdį per aktyvų bendradarbiavimą su Tautų apaštalu.

Lukas nebuvo nei vienas iš apaštalų, nei savo akimis matė Jėzaus gyvenimo įvykius, mirtį ir prisikėlimą. Nepaisant to, jis nusprendė ištirti jam prieinamą tradiciją, kad galėtų užrašytį šių įvykių pasakojimą tvarkingu būdu, kokį mes randame Luko Evangelijos prologe: „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.“(Lk 1, 1-4). Tam tikrais būdais Lukas veikia kaip istorikas, tačiau daugiausiai kaip Dievo išganymo plano visai žmonijai, atskleisto Jėzuje Kristuje, teologas. Jis yra išsilavinęs helenistas, įsipareigojęs skleisti krikščioniškąją žinią savo kolegoms helenistams iš pagonių pasaulio, meistriškai mokantis perteikti ją suprantamu, priimtinu būdu. Jis gerai žino graikiškąją Biblijos versiją ir žydų pasaulį. Lukas yra įgudęs graikų rašytojas, ištikimas savo šaltiniams, kuriuos naudoja kūrybiškai ir originaliai. Labiausiai tikėtina, kad jis pirmąją parašo Evangeliją tarp 75 ir 85 m. po Kristaus helenistinėje aplinkoje, o apaštalų darbų knygą apie 90 m. Šis įkvėptas autorius pristato Jėzaus pranašišką tarnystę kaip ilgą kelionę link Jeruzalės ir Bažnyčios misiją kaip kelionę link laikų ir žmonijos pabaigos.

Kaip ir šv. Lukas, mes taip pat gavome turtingą Bažnyčios tradiciją, kurios mokomės, medituojame ir perkeliame į gyvenimą, dalindamiesi ja su naujomis kartomis ir kultūromis. Mes taip pat esame pašaukti būti ištikimi ir kūrybiški perteikdami Dievo išganymo visai žmonijai žinią ir pateikdami ją tokiais būdais, kurie paliestų šiuolaikinių žmonių gyvenimus. Išganymas yra Dievo dovana sugedusiam pasauliui, kenčiančiam nuo augančios socialinės nelygybės ir susiskaldymo, ideologijų ir terorizmo, žmonių pardavinėjimo ir priverstinės migracijos, materializmo ir politinės priespaudos, nedarbo ir įvairaus pobūdžio fizinių, protinių bei dvasinių ligų. Mūsų evangelizacinės misijos labui, mokykimės iš šv. Luko ypatingo jautrumo Dievo gailestingumui ir atleidimui, atsiribojimo nuo turto ir visiško atsidavimo Kristui, maldos, įsiklausymo į Šventosios Dvasios vedimą, moters vaidmens Bažnyčioje supratimo ir džiaugsmo dėl Dievo išganymo.

Versta iš Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos (CIOFS) parengtos ugdymo medžiagos spaliui. (www.ciofs.org)