Oskaro Koršunovo teatro organizuojamame „Sirenų“ festivalyje paprastai neapsieinama be spektaklių, kurie liestų sociopolitines temas. Ir šį kartą du iš trijų užsienio svečių pastatymų buvo orientuoti į šiuolaikinės visuomenės realijas.

Vengrų teatras „HOPPart“ apie šiuolaikinės Vengrijos politinę situaciją kalbėjo modernizuodamas klasikines formas – interpretuodamas antikinę pjesę  „Koriolanas“.

Britų-vokiečių trupė „Gob Squad“ į šiandienę Lietuvos realybę įsiskverbė per  mikroaplinką, eksperimento būdu – tyrinėdami kelių Vilniaus gatvių gyvenimą, bendraudami su praeiviais ir šitokiu būdu pateikdami neapibendrintą, neartikuliuotą, bet gyvą ir šviežią, „nepervirškintą“ vaizdą.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Gob Squad“, kartu dirbti pradėję 1992 m., nuo pat pradžių vengė tradicinių teatrinių erdvių ir formų – pirmieji spektakliai vyko butuose, biuruose, metro stotelėse, mašinų aikštelėse, jie nebuvo statomi pagal pjeses, bet greičiau priminė kasdienių situacijų interpretacijas. Apie 2000 m. (panašiu metu, kai televizijoje atsirado pirmieji realybės šou) grupė pradėjo kurti „spektaklius-filmus“: gatvėse nufilmavę spektaklius vėliau juos parodydavo salėje. Tokiuose filmuose-spektakliuose pranyko sąlytis „su gyva mėsa“, tačiau, kita vertus, prasiplėtė spektaklio galimybės: veiksmas galėjo kilnoti iš vietos į vietą; atsirado galimybė bendrauti ne tik su auditorija, bet ir su atsitiktiniais praeiviais. 2003 m., remiantis tokiu principu, buvo pastatytas filmas-spektaklis „Super Night Shot“, rodytas šių metų „Sirenų“ festivalyje.

Pagrindinis „Super Night Shot“ motyvas yra mieste vykstantis filmo kūrimas, tariamai paremtas holivudiniais principais, reikalaujančiais visagalių herojų ir laimingos pabaigos. Keturi trupės aktoriai vienu metu įjungia keturias videokameras ir filmuodami save išeina į miestą, kur kiekvienas atlieka savo rolę: vienas jų tampa herojumi, išgelbėsiančiu miestą ir pabučiuosiančiu nepažįstamąjį(-ą), kita prisiima atsakomybę surasti žmogų, kuris sutiktų pasibučiuoti su herojumi, trečias reklamuoja būsimąjį filmą, ketvirta – ieško idealiausios vietos finaliniam bučiniui. Po valandą trunkančio filmavimo aktoriai grįžta į teatrą, kur juos pasitinka publika, ir iš karto parodo rezultatą: keturi filmai sinchroniškai rodomi keturiose projekcijose, garsą miksuojant gyvai peržiūros metu.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Filmas-spektaklis „Super Night Shot“ turi tam tikrus rėmus – yra numatytos aktorių rolės, tam tikros laikinės struktūros, pasikartojantys sinchronizuoti choreografiniai elementai ir kt. – tačiau kiekvieną kartą spektaklį atliekant skirtingame mieste, bendraujant su kitais žmonėmis, jis kinta, kartais – radikaliai. Būtent tai ir sukuria spektaklio žavesį – banali holivudinė forma, pažįstama visame pasaulyje iš kino ekranų, susidūrusi su nuoga miesto kasdienybe, išsikreipia, iššaukdama sąmojingas, liūdnas ar pavojingas situacijas atskleidžia psichologinius miesto (ar greičiau – jo kvartalo) bruožus, ir šitaip įtraukia žiūrovą – vietinį gyventoją.

Aktoriai, išėję į gatvę, neprisiriša prie griežto siužeto – suteikdami kelis atspirties taškus, jie leidžia temoms rutuliotis: klausosi  pašnekovų, interpretuoja jų mintis ir naudoja jas kurdami filmą. Jei tradicinėse TV laidose, realybės šou, forma dažniausiai dominuoja ir kuria įtampą (stresinių situacijų, konkursinių užduočių kuriami efektai ir t.t.) – „Gob Squad“ spektaklyje forma yra nuolankesnė ir atviresnė, suteikianti daugiau  laisvės atsitiktiniams dalyviams, pasiduodanti praeivių įtakai, jų neprievartaujanti. Taip spektaklis tampa artimesniu tiek patiems dalyviams, tiek ir žiūrovui (kuriais, beje, dažnai būna ir filmo dalyviai, gaunantys pakvietimus į spektaklį).

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Atliktas įvairiuose miestuose, spektaklis buvo įgavęs radikalių ir aštrių pavidalų – Milane policija iš aktorių atėmė kameras, Krokuvoje, esant įtemptai politinei situacijai, aktoriai gatvėse buvo tiesiog ignoruojami, būta situacijų, kai praeiviai, nenorėdami patekti į kadrą, atėmė videokasetę, bandė pavogti videokamerą ir t.t.  Tačiau filmo „nesėkmės“ tapdavo sėkmėmis, kadangi auditorijai jos tiesiogiai kalbėjo apie žmonių pažįstamo miesto bruožus, kurie, neigiama ar teigiama prasme, jiems buvo svarbūs ir aktualūs.

Vilniaus spektakliai išvengė aštrių scenų, tačiau ir tuo sugebėjo pasakyti miestui svarbius dalykus – vaikščiodami pagrindinėmis senamiesčio gatvėmis, aktoriai rado kontaktą su žmonėmis ir  kartu su jais sukūrė žaismingas ir gyvas scenas: nors dalis praeivių išliko pakankamai santūrūs, nemažai žmonių aktyviai įsitraukė į pokalbius, buvo pasirengę, kautis ar bučiuotis su herojumi, kitaip tariant – dalyvauti neįprastuose, „ekscentriškuose“ žaidimuose. Vieno iš dviejų Vilniuje surengtų spektaklių pabaigoje herojus (užsidėjęs triušio kaukę) Katedros aikštėje pasibučiavo su praeiviu. Viešai eskaluojamų antihomofobinių nuotaikų fone vyro (regimai heteroseksualaus) pasiryžimas pasibučiuoti su herojumi-triušiu, ir apskritai be incidentų praėjusi scena pasirodė netikėtai žaismingai ir paprastai. Be abejonės, ji nenuneigė komplikuoto konteksto, tačiau parodė egzistuojančią kitokią – lengvesnę, neužaštrintą realybę.

Dažniausiai videokamera ar fotoaparatas yra įrankiai, padedantys sukurti sienas ir susvetimėjimą. Fotografas/operatorius slepiasi už aparato, o fotografuojamasis/filmuojamasis arba ignoruoja pirmąjį, arba pozuoja įsivaizduojamam žiūrovui. „Gob Squad“ operatoriai-aktoriai jei ir neišvengė, bent jau sušvelnino kameros efektą: filmuodami save pačius, žaidžiančius pagal savo susigalvoto žaidimo taisykles, jie įtraukė praeivius ne kaip kameros taikinius, bet kaip žaidimo partnerius – taip lengviau suartėdami su praeiviais ir savo ruožtu sukurdami gyvesnį, paveikesnį filmą žiūrovui. Paradoksalu, bet iš svetur atvykę prašalaičiai tapo jungtimi, atgaivinančia žiūrovo santykį su miestu, kuriame jis pats gyvena ir paskatinančia pažvelgti į savo miestą atviriau, kūrybingiau ir su didesniu pasitikėjimu.