Gediminas Jankauskas. A. Tarkovskis – žmogus, kuris kalbėjo su angelu
Šeštadienį Kaune, Mstislavo Dobužinskio rusų kultūros ir estetinio lavinimo centre, naujos knygos pristatymu, dokumentiniu filmu ir fotografijų paroda, pavadinta „Žmogus, kuris kalbėjo su angelu“, buvo pagerbtas garsus rusų kino režisierius Andrejus Tarkovskis. Šios gražios akcijos iniciatorius – vilnietis fotografas Vasilijus Degtiariovas, jau keletą dešimtmečių pasišventęs poeto Arsenijaus Tarkovskio ir jo sūnaus, kino režisieriaus, kūrybos propaguotojas, nepaprastai įdomios biografijos žmogus, pažinojęs abu Rusijos literatūros bei kino genijus ir dalyvavęs filmuojant legendinį „Stalkerį“. Savo fotografijose jam pavyko perteikti jautrią A. Tarkovskio meninę natūrą.
Dėl organizacinių problemų ir, tiesą sakant, kuklių renginio organizatorių finansinių galimybių nepavyko į renginį pasikviesti knygos autoriaus Nikolajaus Boldyrevo, bet gražiai išleistas jo „Andrejaus Tarkovskio aukojimo“ egzempliorius papuošė stendus, kuriuose buvo išdėlioti V. Degtiariovo asmeninės kolekcijos eksponatai – lietuviškai išleisti DVD (ačiū „Garsų pasauliui“) su filmais „Ivano vaikystė“, „Andrejus Rubliovas“, „Soliaris“, „Veidrodis“ ir „Stalkeris“, taip pat plokštelės su Arsenijaus Tarkovskio poezijos įrašais ir, žinoma, knygos – tėvo poezijos rinkiniai bei rimtos studijos apie Andrejaus filmus, įskaitant ir paties režisieriaus knygą „Įamžintas laikas“, išleistą keliomis kalbomis.
Egzotiškos kilmės versijos
N. Boldyrevo knygoje „Andrejaus Tarkovskio aukojimas“ randame labai įdomios informacijos apie Tarkovskių giminės kilmę. „Egzistavo versija, pagal kurią Tarkovskių giminė prasideda nuo paties pranašo Mohammedo. Ji buvo žinoma ir Arsenijui, ir Andrejui. Tačiau literatūroje apie Arsenijų labiau prigijo kita, ne mažiau egzotiška, legenda. Jos esmė yra ta, kad Tarkovskių protėviai gyveno jau chazarų (tiurkų genčių, įsikūrusių tarp Kaspijos ir Juodosios jūros, Kryme bei Šiaurės Kaukaze – G. J.) laikotarpiu dabartinės Machačkalos teritorijoje.
![]() |
Gyvenvietėje Tarki tuomet gyveno kilmingi, turtingi ir išdidūs šamchalai (kunigaikščiai) – kraujo giminaičiai ir musulmonai. (Gyvenimo pabaigoje Arsenijus Aleksandrovičius į kolegos poeto Kaisyno Kulijevo klausimą apie savo genealogiją atsakė: „Taip, pagal tėvą aš kilęs iš Kumykų kunigaikščių.“ – „Tai kodėl tu iki šiol tai slėpei?“ – „Jeigu Berija apie tai būtų sužinojęs, argi būtų mane gyvą palikęs?“).“
Šios versijos tikroviškumu, beje, abejoja poeto dukra Marina. Savo knygoje „Veidrodžio šukės“ ji rašo: „Kas dėl tėčio giminės šaknų, tai jos nusidriekia į senovės Lenkiją. Mano seneliui kažkas siūlė paveldėti Dagestane gyvenusių šamchalų Tarkovskių sidabro kasyklas ir arklių kaimenes. Iš čia kilo versija apie kaukazietišką mūsų kilmės versiją. Dokumentais pagrįstų įrodymų mes neturime.
Tarkovskių genealoginis medis buvo tarp dokumentų, kurie mūsų namuose buvo saugomi po tėčio motinos mirties. Paskui šis pergamentas kažkur dingo. Liko 1803 metų raštas – lenkiškai parašytas „Patentas“, kuriuo patvirtinamos majoro Matvejaus Tarkovskio bajoriškos privilegijos. Iš šio dokumento ir iš „Volynės bajorų susirinkimo bylos“ aišku, kad tėčio proproprosenelis ir jo trijų kartų palikuonys gyveno Ukrainoje ir buvo kariškiai. Jie buvo Romos katalikai, o tėčio tėvas laikė save rusu ir bažnytinėje knygoje įrašytas kaip pravoslavas.“
Yra dar viena įdomi Arsenijaus Tarkovskio protėvių praeities versija: „Proprosenelis pabėgo į Rusiją imperatorienės Jelizavetos Petrovnos laikais ir stojo karinėn tarnybon. 1752 metais jis buvo pasiųstas tarnauti į ką tik pastatytą pilį virš upės Ingulec – bastioną, turėjusį tikslą ginti pietines imperijos sienas nuo totorių. Čia, Jelizavetgrade, ir gimė Andrejaus Tarkovskio tėvas.“
Kaip šventasis Sebastijonas
Ne mažiau painūs ir sudėtingi kino režisieriaus A. Tarkovskio santykiai su istorija ir realybe, grindžiami greičiau ne istoriniais kontekstais, bet ikirevoliucinės Rusijos filosofų tradicijomis. Gyvenęs ateistinėje visuomenėje, jis nuo jaunystės ignoravo socialistinėje Rusijoje vyravusią „mokslinę“ pasaulėžiūrą (marksizmą ir pozityvizmą), kuriai priešpriešino būties centre esančio žmogaus kaip organiško gamtos elemento sampratą. A. Tarkovskiui žmogus – svarbi grandis, kurios dėka mažiausios būties dalelės įgauna prasmę ir susidėlioja į harmoningą dieviškos tobulybės visumą.
Anot N. Boldyrevo, „galima drąsiai tvirtinti, kad Tarkovskis atrado visai naują žanrą – kino filmą kaip meditaciją“. Jam antrina ir A. Tarkovskio pasekėju kadaise vadintas režisierius Aleksandras Sokurovas: „Andrejus Arsenjevičius per anksti mus paliko. Jo žemiškasis kelias buvo labai skaudus ir sunkus. Galbūt jis buvo priartėjęs prie didžiausio meninio atradimo, kuris būtų pakeitęs mus visus. Bet kodėl jis buvo sustabdytas? O jeigu nubaustas mirtimi, tai už ką?“... (1997 m.).
A. Tarkovskio kūrybos tyrinėtojai dažnai brėžia paraleles, jungiančias režisieriaus pasaulėžiūrą su garsiais menininkais, teologais, filosofais ir rašytojais, su kuriais jo filmus sieja dvasinė giminystė. Įdomų palyginimą randame ir knygoje „Andrejaus Tarkovskio aukojimas“. Autorius rašo: „Kai aš noriu staiga įsivaizduoti jį kokiu nors žinomu pavidalu iš jau esančios personažų galerijos, tai man pasirodo šventojo Sebastijono figūra, perverta daugelio strėlių, bet su veido išraiška, neiškreipta jokios grimasos. Toks buvo Tarkovskio gyvenimas, toks yra ir jo menas.“
Susimąstyti verčia knygos įvade esanti režisieriaus charakteristika: „Kuo gi A. Tarkovskis skiriasi nuo visų mūsų? Daug kuo. Mes, pavyzdžiui, nesuvokiam, kad gyvename dieviškos kilmės šventovėje, o Tarkovskis tai jautė. Mes nesuprantam, kad kiekvienas neša ypatingą žinią, ir šia prasme visi mes esame vieni kitiems mokytojai. Mes to negirdime. Mes nemokame skaityti šios informacijos. Juo labiau negirdime kalbos, kuria byloja gamta. Mes panašūs į kurčnebylius akluosius, nes praradome sugebėjimą suvokti šventąjį žodį ir sakralinio stebėjimo dovaną. Mes žvelgiame į pasaulį per storą drumzliną plėvelę. Tarkovskis trumpam nuima šią plėvelę nuo mūsų akių.“
„Andrejaus Tarkovskio kryžiaus kelias“
Unikalų režisieriaus A. Tarkovskio kūrybinį paveldą – septynis „su puse“ jo vaidybinių filmų („puse“ paprastai vadinamas diplominis darbas „Volas ir smuikas“), spektaklį „Hamletas“ Maskvos „Lenkomo“ teatre (1977 m.), Modesto Musorgskio operą „Borisas Godunovas“ Londono „Covent Garden“ teatre (1983 m.) nagrinėja ne tik biografai, menotyrininkai, teologai ir filosofai, bet ir dokumentinio kino kūrėjai, norintys savaip tą „Įamžintą laiką“ užfiksuoti. Šį procesą, beje, pradėjo pats A. Tarkovskis, 1983 m. kartu su Federico Fellinio scenaristu Tonino Guerra susukęs dokumentinį filmą „Kelionių metas“, kuriame pasidalijo samprotavimais apie tuomet Italijoje kurtą „Nostalgiją“.
Jau po režisieriaus mirties pasirodė jaudinantys kino dokumentai, skirti „Aukojimo“ filmavimui (Michalo Leszczylowskio „Režisierius Andrejus Tarkovskis“ ir Chriso Markerio „Viena Andrejaus Arsenjevičiaus diena“, abu 1988 m.). Norintiesiems daugiau sužinoti apie mistine aura apgaubtą „Stalkerio“ gimimą, reikėtų rekomenduoti dokumentinį filmą „Rerbergas ir Tarkovskis. Kita Stalkerio pusė“ (2009 m., režisierius Igoris Maiboroda).
Kaune vykusiame renginyje „Žmogus, kuris kalbėjo su angelu“ buvo parodytas dokumentinis filmas „Andrejaus Tarkovskio kryžiaus kelias“ (2007 m., režisierius Denisas Trofimovas). Jį pradeda ir baigia epizodas iš „Nostalgijos“, kuriame Olegas Jankovskis neša degančią žvakę tuščiame baseine. Anot aktoriaus, ši ilga ir lėta kelionė tapo paties režisieriaus gyvenimo metafora. Savais žodžiais šią mintį pratęsė ir A. Tarkovskio misiją su kryžiaus keliu lygino jo bendraminčiai: aktorė Natalija Bondarčiuk („Tarkovskis tapė paveikslus savo krauju“), aktorius Nikolajus Burliajevas („Visi mes vaidinome Andrejų Tarkovskį“), Donatas Banionis („Jis buvo labai laisvas menininkas“), scenaristas Tonino Guerra („Jis buvo sklidinas vienatvės, kuri tolino jį nuo kasdienybės“), režisierius Andrejus Končalovskis („Jis atrado atskirą kalbą, kurią galima mėgdžioti, bet vystyti jos neįmanoma. Tai aklavietė, geniali, bet aklavietė“).
Tokiame kontekste ir parodos fotografijos atrodo panašios ne į įprastas gyvenimo ir filmavimo akimirkas, o į A. Tarkovskio kryžiaus kelio „stotis“. Chrestomatinės nuotraukos, nuskenuotos iš įvairių leidinių, ir autentiški kino plakatai gerai iliustravo režisieriaus darbus bei santykius su kolegomis. Bet emocingiausias fotoparodos akcentas buvo V. Degtiariovo padaryti portretai, kuriuose A. Tarkovskis „užkluptas“ gilaus susimąstymo akimirkomis.
P. S. Pabaigoje verta pacituoti dar vieną knygą apie A. Tarkovskį.
Paola Volkova: „Rašyti apie A. A. Tarkovskį arba sudaryti apie jį knygą – sunkus ir nedėkingas darbas. Nes, kaip ir bet koks genijus, jis bus kur kas didesnis, nei jūs galite parašyti arba prisiminti apie jį. Viskas, ką apie jį rašote ar kalbate, neprilygs pačiam Tarkovskiui. O jo filmai suvokiami tik bėgant laikui.“
Laikas bėga. Kitąmet A. Tarkovskiui sukaktų aštuoniasdešimt. Tuomet visame pasaulyje tikrai vyks begalė jubiliejinių renginių. Gražu, kad žengiame į juos nuoširdžios pagarbos akcija „Žmogus, kuris kalbėjo su angelu“.



















































