Lietuvos Respublikos Seimas 2011-uosius metus paskelbė Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais. Galima paklausti: ką tokia istorine proga nuveikė Lietuvos teismai, prokuratūra ir VSD? Galime pasiteirauti: kaip ir ką nuveikė, pavyzdžiui, Seimo Teisėtvarkos komitetas, kiek komiteto narių ištarė žodį dėl atminimo metų, ką pasiūlė ir ką padarė? Tai ne retorinai klausimai, kadangi visi aukštas pareigas užimantys pareigūnai ne kartą buvo informuoti apie problemas, tačiau situacija taip ir nepagerėjo.

 2010-03-19 Lietuvos pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė Lietuvos Respublikos prezidentei, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei, Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir generaliniam prokurorui įteikė 68 puslapių memorandumą ,,Dėl laisvės kovų prasmės ribų peržengimo“. Praėjo pusantrų metų. 2011 metai buvo palanki proga parodyti savo požiūrį į Lietuvos pasipriešinimo okupacijai tautos istorijos netektis, didvyrius, kolaborantus bei budelius ir su tuo susietom šių dienų atmestinai sprendžiamomis, nesprendžiamomis arba ignoruojamomis problemomis. Visos institucijos tai priėmė mandagiai pamojuodamos.

Nebuvo nei vieno atvejo, kad būtų įvardintas ir įvertintas nors vienas teisėjas atvirai pasisakęs prieš pasipriešinimą okupacijai. Padaryta tik katino ašaros. O gal tai atspindi Lietuvos kolaborantų likučių aktyvi agitacija, kuri teigia, kad Lietuvoje pasipriešinimas nusipelno saviniekos, priešingai negu buvę analogiški pasipriešinimo judėjimai Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Danijoje, nekalbant apie didelius kolonijinius išsivadavimo karus Afrikoje ir Azijoje po Antrojo pasaulinio karo.

 2011-06-29 per 80 asmenų Seimo pirmininkei įteikė pareiškimą ,,Dėl Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus G. Grinos teisinės, politinės, istorinės ir moralinės atsakomybės E. Kusaitės byloje“. Šis pareiškimas 2011-07-14 buvo nukreiptas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos ir Teisės ir teisėtvarkoskomitetams. Per tris mėnesius negauta jokio atsakymo. Tai būdingas šių dviejų komitetų veiklos stilius: į nepatogius klausimus neatsakoma.

Tokio pat stiliaus yra ir teisingumo ministras R. Šimašius. Jis į klausimus dėl teisinės pagalbos Rusijai pobūdžio E. Kusaitės byloje neatsakė į 2011-08-30 ir 2011-10-04 laiškus. Asmeniniame pokalbyje ministras aiškino neturys tuo reikalu informacijos, o nukreipus pas viceministrą T. Vaitkevičių paaiškėjo, kad čia yra paslaptis ir negalima atskleisti iš kokios Rusijos tarnybos gautas prašymas, kokia kalba, kodėl iš liudininkės E. Kusaitės nebuvo priimta liudininko pasižadėjimas. Ką čia galima pakomentuoti? Ar galėtų Jūsų komitetas paaiškinti kokioj valstybėje mes gyvename, jeigu paslaptimi paverčiame Rusijos FSB veiką?

Lietuvos teismų reitingai pastoviai yra tiriamų institucijų pabaigoje. 2009 metų rugsėjo mėnesio reitinguose iš 20 institucijų teismai užėmė 18 vietą ir jais pasitikėjo 25 proc. apklaustųjų, prokuratūra užėmė 19 vietą ir ja pasitikėjo 24 proc., VSD užėmė 12 vietą ir juo pasitikėjo 42 proc. apklaustųjų. Ką tuomet reiškia klasikinė mintis, kad teisingumas yra valstybės pagrindas? Patys teismai, remdamiesi savo nepriklausomumu nenori visuomenei būti atviri, jos stebimi ir kontroliuojami. Didelė dalis teisėjų neturi visuomenės pasitikėjimo, savo asmenine teisine sąmone ir vertinimais neatspindi teisingumo, protingumo principų, piktnaudžiauja savo teisgalėmis ir akivaizdžiai elgiasi politiškai angažuotai.

Juk negalima manyti, kad visuomenė yra neprotinga, nesuprantanti ir visa klysta. Tokiu atveju teisėjas taptų fetišu, kurio vien pareigų pavadinimas, definicija suteikia ypatingą išmintį, padorumą, neklystamumą ir neliečiamumą. Juk teisėjai išėjo iš mūsų visuomenės ir jiems būdingi tie patys trūkumai ir ydos kaip ir bet kurių kitų visuomenės grupės narių, todėl visuomenei jų veiklos viešumas ir atviras teisinis vertinimas yra patikimai atliekamos pareigos ir pasitikėjimo prielaida. Į teisėjų akivaizdžias klaidas, sakytume antivalstybinius vertinimus ir verdiktus nedrįstama reaguoti, kad nebūtum apkaltintas kišimusi į teismo darbą, todėl tuo galima pasinaudoti ir išvinguriuoti darant nepagrįstus vertinimus ir išvadas.

 E. Kusaitės byloje akivaizdus tamprus VSD ir prokuratūros vienapusis kaltinimo ryšys, kuris iš šalies dėl kaltinamosios gynybos teisių ignoravimo palaiko ir Vilniaus apygardos teismas.

 Mūsų būsena problemų sprendime: stovime prieš aukštesnę už Berlyno sieną virš kurios eina aukštos įtampos elektros laidai.

 Bus daugiau