Popiežius Benediktas XVI praėjusį sekmadienį, aukodamas Mišias Vatikano bazilikoje Naujųjų evangelizuotojų pirmojo tarptautinio susitikimo dalyviams, pranešė, kad nutarė paskelbti Tikėjimo metus. Tikėjimo metai prasidės 2012-ųjų spalio 11 d., minint Vatikano II Susirinkimo pradžios 50 metines, ir pasibaigs 2013 metų lapkričio 24 d., Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmės dieną.

Popiežius, pasak jo paties, nusprendė paskelbti Tikėjimo metus norėdamas suteikti naują impulsą visos Bažnyčios misijai išvesti žmones iš dvasinės dykvietės, kurioje dažnai randasi. Kitą dieną Benediktas XVI būsimuosius Tikėjimo metus pristatė savo Apaštališkajame laiške „Porta fidei“ (išvertus iš lotynų - „Tikėjimo vartai”).

Galime klausti, kodėl prireikė skelbti tokius metus, juk skelbti tikėjimą yra Bažnyčios priedermė ir, atrodytųl nebūtina ją kažkaip ypatingai pažymėti?

Nūdienos Bažnyčios žmonės nukrikščionėjusio pasaulio akivaizdoje patiria pagundą savo skelbimu pabrėžti moralę, telktis į etines problemas, “užsisukti” su socialine veikla, bet tuo pačiu tarsi gėdytis savo pašaukimo skelbti krikščionišką tikėjimą.

Negana to, katalikybė patiria skaudžias tikėjimo praradimo pasekmes. Pavyzdžiui, vien 2010 metais Bažnyčią paliko 180 tūkst. vokiečių katalikų, tai 50 tūkst., arba 40 proc., daugiau narių nei 2009-aisiais. Austrijoje Bažnyčią pernai paliko 87 393 narių, tai daugiausia nuo pat 1945 metų. Įvairiais paskaičiavimais Katalikų Bažnyčia po lytinio išnaudojimo skandalo prarado daugiau narių nei po Reformacijos.

Įdomios ir sociologinės tendencijos. Štai pavasarį britų laikraštis „Christian Today“ pranešė, kad tarptautinė tyrimų kompanija „Ipsos“ apklausė 18 tūkst. gyventojų iš 23 šalių. Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad 51 proc. apklaustųjų tiki į Dievą, 18 proc. – ne, o 17 proc. dar yra neapsisprendę. Tarp mažiausiai religingų šalių atsidūrė Prancūzija (39 proc. jos respondentų pareiškė netikintys Dievo ar aukščiausio proto), Švedija (joje netikinčiųjų buvo 37 proc.), Belgija (36 proc.), Didžioji Britanija (34 proc.), Japonija (33 proc.) ir Vokietija (31 proc.). Tad tikėjimo krizė akivaizdi ir jai reikalingas kažkoks atsakas.

Žmogus negali gyventi be tikėjimo. Mėgstama sakyti, kad reikia tikėti „kažkuo“. Tas neapibrėžtas tikėjimas pasireiškia įvairiomis formomis: tikima horoskopais, ufonautais, ateitimi, vieni kitais ir pan. Nenuostabu, nes tikėjimas yra mūsų žmogiškos egzistencijos dalis. Maža to, mūsų gyvenimas remiasi tikėjimu.

Atidžiai pažiūrėję į savo gyvenimą pastebėtume, kad yra žymiai daugiau tiesų, kuriomis tiesiog tikime, nei, kuriomis vadovaujamės, todėl, kad patys būtume kažką sužinoję ar kažkokiu būdu patikrinę. Pavyzdžiui, tikime tuo, ką mums pasako kitas žmogus, kuriuo esame linkę pasitikėti. Pagaliau, kas, galėtų patikrinti tai, ką vadiname magiškais žodžiais „mokslas įrodė, nustatė“, kas pajėgtų sukontroliuoti informacijos srautą, kuris kasdien mus pasiekia iš įvairių pasaulio kampelių, ir kurį dažniausiai priimamame kaip teisingą? Tad žmogiškas tikėjimas, su kurio pagalba priimame savin kažkokių dalykų, yra nuolatinis mūsų palydovas.

Nieko stebėtina, kad toks tikėjimas užima erdvę nūdienos žmogaus gyvenime ir antgamtiniam tikėjimui tarsi nebelieka vietos. Pastarasis byloja apie dalykus, kurie viršija mūsų suvokimą apie pasaulį, žmogų, Dievą, neapsiriboja tik tuo, ką galime suprasti, pamatuoti, pažinti. Toks tikėjimas tampa veiksminga jėga keičianti gyvenimą. Jis provokuoja atlikti pasirinkimą, kuris reikštų mūsų požiūrio, orientacijų, giluminių nuostatų pasikeitimą.

Toks tikėjimas neįmanomas, jei Bažnyčia, tikintieji neskelbs jo. Nė vienas negalėtume tikėti, jei prieš mus nebūtų buvę tų, kurie taip pat tikėjo. Todėl apaštalas Paulius ir klausia: „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas? (…) Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 14–17). Tad kai kalbama apie tai, į ką ir kuo tikime esame tikėjimo estafetėje, kuri driekiasi nuo Abraomo, Mergelės Marijos iki kiekvieno iš mūsų.

Apaštalas Jokūbas nedviprasmiškai perspėja, kad tikėjimas be darbų yra miręs (plg. Jok 2, 17). Tikėjimas, kad būtų gyvas turi tarsi įsikūnyti. Mūsų gyvenimas yra ta erdvė, kurioje tikėjimas įgyja pavidalą, tampa konkretus, sakytume, apčiuopiamas. Benedikto XVI siūlomi Tikėjimo metai bus puiki galimybė ir postūmis šiuos skelbimo bei įkūnijimo uždavinius įgyvendinti. Ir įgauti drąsos juo gyventi ir apie jį byloti. Vėlgi norisi tikėti, kad šie metai nebus dar viena renginių rutina, bet stiprus proveržis Bažnyčios gyvenime.