Spalio 20–30 d. Vilniuje vyks penktasis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, siekiantis atkreipti dėmesį į žmogaus teisių problemas ir jų įsišaknijimą šiandieninėje visuomenėje. Lapkritį festivalio programa persikels į Kauną, Klaipėdą, Alytų, Ukmergę, Šiaulius ir Uteną. Šiemet „Nepatogaus kino“ lankytojų lauks 44 filmų programa, susitikimai su užsienio režisieriais, edukacinės diskusijos. Plačiau apie juos ir renginio raidą kalbamės su festivalio direktoriumi Gediminu Andriukaičiu.

Šiais metais „Nepatogus kinas“ švenčia mažąjį – penkerių metų – jubiliejų. Kaip, žvelgiant iš laiko perspektyvos, kito festivalis? Kokią vietą jis užėmė bendrame Lietuvos kino festivalių kontekste?

Festivalio ambicijos nuo pat pradžių buvo nemažos – jau 2007 m. „Nepatogus kinas“ startavo su gana plačia programa, apimančia daugiau nei 30 filmų. Kadangi nuo pirmų metų norėjom įtraukti kuo daugiau miestų ir kaip įmanoma praplėsti renginio erdvę renginių neorganizavome vien Vilniuje. Kiekvienais metais pasipildydavo programa, plėtėsi geografinė erdvė. Žiūrėdami į praeitį galim pasidžiaugti neblogais rezultatais.

Kaip dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“ gali pasigirti geru lankomumu – per pastaruosius trejus metus kasmet sulaukdavom daugiau negu 12 000 žiūrovų. Tai nemaži skaičiai dokumentiniam kinui. Manau, kad „Nepatogus kinas“ įsitvirtino tarp kitų dokumentinio kino festivalių ir surado savo žiūrovą. Ir toliau stengsimės rodyti panašų kiną kuo platesnei auditorijai, važiuoti į mažesnius miestus, neapsiriboti vieninteliu įvykiu Vilniuje. Žinoma, Vilnius išlieka pagrindine festivalio erdve, nes būtent čia suvažiuoja visi užsienio svečiai ir parodoma visa programa.

Ar galima įvardyti, kas yra festivalio žiūrovas?

Iš tiesų žiūrovai yra labai įvairūs. Kartais ir patys nustembam matydami, kaip skirtingi filmai pritraukia visiškai skirtingą publiką. Tarkime, jei filmas nagrinėja temą, aktualią vyresniajai kartai, sulaukiame daugiau garbaus amžiaus lankytojų. Vis dėlto dominuoja jauni žmonės, turintys daugiau laisvo laiko ir galimybių ateiti į kiną. Tai ypač stebina kitų šalių režisierius. Jiems keista matyti salę, pilną jaunų žmonių. Užsienyje dokumentinio kino festivaliai paprastai pritraukia gerokai vyresnę publiką. Tai džiugina. Smagu, kad jauni žmonės ateina, plečia savo akiratį, domisi dokumentiniu kinu.

Tai reikšminga ir kur kas platesniu mastu. Būtent jaunosios kartos sąmoningumo ugdymas lemia teigiamų pokyčių atsiradimą visuomenėje.

Žinoma. Festivalio užduotis ne tik populiarinti dokumentinį kiną, bet ir atlikti tam tikrą edukacinę funkciją. „Nepatogaus kino“ programa kelia aktualius visuomeninius klausimus, todėl mums išties labai svarbu, kad ją pamatytų jaunas žiūrovas. Paprastai šiai grupei priklauso aktyvūs žmonės, kurie, jei tik nori, gali daug ką padaryti.

Visgi susiklosto ir tam tikra paradoksali situacija. Panašūs festivaliai labiausiai domina tuos, kurie ir šiaip nėra abejingi progresuojančioms visuomenės ligoms, tačiau, veikiausiai, nieko nereiškia žmonėms, sėkmingai prisidedantiems prie tų ligų plitimo. Tarkime, sunkoka įsivaizduoti, kad filmai, nagrinėjantys homofobijos ir rasizmo problemas, atkreiptų ultra nacionalistų arba kitų agresyviai nusiteikusių piliečių dėmesį.

Tai gana sudėtingas klausimas. Nemanau, kad savo programa kalbame tik „atsivertusiems“ žiūrovams. Tikiu, kad į festivalį užklysta ir tie, kurie kitu atveju niekada neitų į temines paskaitas ar renginius socialinėms problemoms aptarti. Tikrai nemažai žmonių ateina atsitiktinai. Todėl, kad tai yra kinas, visiems prieinamas kinas, festivalis, miesto šventė. Nemanau, kad turėtume orientuotis į konkrečias „rizikos grupes“. Turbūt kur kas svarbiau, kad festivalio renginiai pasiektų žmogų, kuris dvejoja ir neturi pakankamai informacijos. Tokiu būdu pamažu susiformuos kritinė masė jaunų žmonių, kurie norės pokyčių ir galės juos įgyvendinti.

Gal galėtum trumpai pristatyti festivalio programą? Ką išskirtum kaip esminius jos akcentus?

Šiemet nemažas dėmesys skiriamas postsovietinių šalių realijoms. Korupcijai, kuri kaip sunki liga yra išvešėjusi visose postkomunistinėse šalyse. Šią problemą nagrinės atskira programa „Kai valdo pinigai“. Iš jos verta paminėti filmą „Chodorkovskis“, netikėtai mums patiems jau parodytą per televiziją. Vis dėlto festivalio metu bus galima pamatyti ne tik patį filmą, bet ir susitikti su jo režisieriumi.

Toliau plėtosime temas, kurioms skiriame dėmesį jau ne vienerius metus – kalbu apie aplinkosaugos, moterų teisių ir lyčių lygybės klausimus. Programa „Ekrane – moterys“ šiemet įdomi tuo, kad į jos gvildenamas problemas žvelgiama iš šeimos perspektyvos. Kaip žinia, šeimos koncepcijos apibrėžimas šiandien yra viena pagrindinių aktualijų Lietuvoje. Mes taip pat norėjome prisidėti prie šių diskusijų.

Šiais metais siūlysime ir šiokių tokių naujovių. Bandysime įdėmiau pažvelgti į tokius regionus, kaip Afganistanas ir Lotynų Amerika. Programoje „Afganistanas šiandien“ žiūrovų lauks trys filmai, pristatantys šios šalies realijas ir problemas – tarp jų ir „Kondūzo karta. Kitų karas“, kuris šį mėnesį bus pristatinėjamas Leipcigo dokumentinių filmų festivalyje „Leipzig DOK“. Po jo filmo režisierius iš karto atvyks pas mus. Verta apsilankyti ir programoje „Lotynų Amerika iš arti“ Kaip ir kiekvienais metais, skirsime dėmesio lietuviškai dokumentikai – šiemet pristatysime net tris naujus lietuvių kūrėjų filmus.

Ko nereikėtų praleisti iš kitų festivalio renginių – diskusijų, susitikimų?

Šiemet lankytojų laukia tikrai nemažai papildomų renginių. Organizuojame aštuonias diskusijas, iš kurių išskirčiau spalio 26 d. vyksiantį renginį „Pasikeitimai Kuboje: reali ateitis ar svajonė“. Ne kasdien kalbame apie Kubą ir turime galimybę svarstyti apie tai, su kokiomis realijomis ir lūkesčiais susiduria jaunoji šios šalies karta. Kas vyksta, kai senoji karta pamažu pasitraukia, o režimas išlieka? Diskusijoje dalyvaus filmo „Kubos revoliucijos vaikaičiai“ režisierius Carlos Montaner, žmogaus teisių aktyvistas, žurnalistas, buvęs opozicijos lyderis ir politinis kalinys Kuboje Osvaldo Alfonso Valdes, asociacijos „Miscelaneas de Cuba“ narė Mileydi Fougstedt, muzikantas Jurgis Didžiulis.

Kalbant apie artimesnes problemas, kaip ir kasmet didelis dėmesys bus skiriamas kaimyninei Baltarusijai. Spalio 21 d. vyks susitikimas su filmo „Vaidinant revoliuciją“ režisieriumi Mathew Charles, Charter97.org redaktore Natalija Radina, politiniu aktyvistu, visuomenininku iš Baltarusijos Aleh Miatselitsa. Diskusija pavadinimu „Lukašenkos režimas plojimų nemėgsta“ nagrinės minties laisvės problemas Baltarusijoje.

Kaip jau minėjau, nemažą dėmesį skirsime moterų teisių klausimams, todėl spalio 24 d. vyks diskusija apie smurtą šeimoje. Po filmo „Nuodėmė tylėti“ peržiūros bus bandoma aiškintis, ar smurtas šeimoje yra pačios šeimos reikalas ir ar naujasis smurto šeimoje prevencijos įstatymas įneš realių pokyčių į mūsų visuomenę.

Iš netikėto formato renginių minėtina spalio 23 d. popietė Menų fabrike „Loftas“. Jos metu bus rodomi trys filmai, vienaip ar kitaip susiję su futbolu, ir vyks diskusija „Nepatogus kinas apie futbolą: ar kamuolys visada apvalus?“. Bus nagrinėjamas sporto ir korupcijos santykis, o tarp filmų peržiūrų žiūrovai galės žaisti stalo futbolą, spardyti kamuolį, bendrauti.

Dar vienas iki šiol neanonsuotas renginys vyks spalio 21 d. Bendradarbiaujant su „Atviros Lietuvos fondu“ bus diskutuojama apie teisėsaugą Rusijoje ir korupcijos problemas teisėsaugos aparate. Joje dalyvaus vieno iš mūsų filmų „Teisingumas Sergejui“ įvykių liudytojas James Firestone, Leonidas Donskis, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius.

Iš naujų festivalio vietų norisi paminėti Energetikos ir technikos muziejų. Jame spalio 26 d. vyks diskusija apie atominę energetiką ir radioaktyvias atliekas. Nepaisant to, kad aplinkui sparčiai statomos atominės elektrinės, Lietuvoje šis klausimas dar nėra svarstomas taip dažnai, kaip turėtų būti. Diskusijos metu bandysime pažvelgti į etinę atominės energetikos pusę, aptarti radioaktyvių atliekų saugojimo klausimus.

Su kokiais sunkumais susiduriate organizuodami festivalį? Ar nebuvo tekę patirti spaudimo iš tam tikrų grupių, nesuinteresuotų garsiu kalbėjimu apie „nepatogias“ problemas? Gal kažkam būtų geriau jei analogiškas festivalis apskritai neegzistuotų?

Visus nekomercinius projektus organizuoti labai sudėtinga. Toks festivalis neneša jokio pelno, taigi visos lėšos turi būti surastos mūsų pastangomis. Tai tikrai nėra lengva. Nepaisant to, kad gyvuojame penktus metus, festivalio likimas kiekvieną kartą pakimba ant plauko. Dėl šios priežasties šiemet finansinės paramos prašysime ir iš savo žiūrovų. Kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ pardavinėsime bilietus už tokią kainą, kokia kiekvienam atrodys priimtina, pradedant nuo vieno cento. Būsime labai dėkingi, jeigu kas nors nuspręs paaukoti daugiau. Tai savotiškas edukacinis gestas – norime parodyti, kad ir žiūrovas gali prisidėti prie panašių projektų egzistavimo.

Kalbant apie trukdžius, nelabai teko susidurti su oponavimu festivaliui. Dažniau sulaukiame palaikymo. Pasitaiko, kad opesnės temos sukelia pakankamai baimingas reakcijas. Yra buvę atvejų, kad kai kurios filmų rodymo vietos atsisakydavo rengti tam tikrų filmų peržiūras. Kritikos susilaukdavo ir festivalio reklaminė kampanija, dažniausiai nešanti tam tikrą socialinę žinią. Tai, pavyzdžiui, nutiko praeitais metais, kai savo plakatais norėjome atkreipti dėmesį į visuomenėje vešinčią neapykantą ir susilaukėme Vilniaus miesto savivaldybės nepritarimo dėl neva teisės aktuose numatytų reikalavimų pažeidimų. Manau, ilgainiui situacija turėtų keistis. Tam, kad socialinės kampanijos būtų paveikios, jos turi būti drąsios ir aštrios. Norisi tikėti, kad ateityje šiuo klausimu turėsime daugiau laisvės.

Kokių atgarsių sulaukia festivalio renginiai kituose miestuose? Ar pastebimas žmonių domėjimasis panašiomis iniciatyvomis?

Labai džiaugiamės Kauno auditorija. Galima tik stebėtis, kad tiek daug žmonių yra pasiilgę dokumentinio kino. Situacija kituose miestuose labai priklauso nuo mums padedančių savanorių ir jų iniciatyvos. Jiems esame nepaprastai dėkingi už pagalbą. Be didžiųjų miestų festivalio filmus šiemet rodome Alytuje, Ukmergėje, Šiauliuose, Utenoje. Daug ką lemia ir konkrečioje vietoje egzistuojanti vaikščiojimo į kiną kultūra. Tarkime, Panevėžyje publika gana vangiai reiškia susidomėjimą kino renginiais. Tuo tarpu toje pačioje Ukmergėje, turinčioje visiškai nedidelį skaičių gyventojų, žmonės labai aktyviai lankosi mūsų filmuose.

Tokia situacija žymi ir kur kas platesnę problemą – daugelyje miestų tiesiog nebelikę erdvių, kuriose galėtų egzistuoti domėjimosi kinu kultūra.

Tikrai taip. Tačiau tos pačios problemos egzistuoja ir Vilniuje. Būdami nekomercinis festivalis negalime sau leisti rengti peržiūrų, tarkime, „Vingio“ kino teatre ir telkiamės dviejuose panašiems renginiams tinkamuose kino teatruose – „Pasakoje“ ir „Skalvijoje“. Dėl šios priežasties maži festivaliai pradeda konkuruoti vieni su kitais dėl laiko ir erdvių. Situacija išties nėra dėkinga. Vilniuje tikrai galėtų būti dar pora kino sklaidai pritaikytų erdvių. Kitas klausimas ar jos išsilaikytų.

Ar esant tokioms sąlygoms pasiteisina sprendimas kino peržiūroms ieškoti alternatyvių erdvių?

Bent jau mes visada eksperimentuojame su erdvėmis. Tarkime, praeitais metais daug filmų peržiūrų rengėm „Fluxus ministerijoj“, nors jos erdvė ir yra visiškai nepritaikyta kinui rodyti. Iš biuro atsiveždavome šildytuvų, kad žmonės jaustųsi jaukiau ir patogiau. Esame bendradarbiavę ir su Šiuolaikinio meno centru. Taigi, kiek įmanoma, stengiamės plėstis į visas kino peržiūroms tinkamas erdves. Smagu, kad šiemet filmus rodysime ne tik dviejuose kino teatruose, bet ir Energetikos ir technikos muziejuje, Menų spaustuvėje, Menų fabrike „Loftas“, Prancūzų kultūros institute. Esama situacija skatina elgtis kūrybingai ir ieškoti net tokių erdvių, kurios, iš pirmo žvilgsnio, yra visiškai netinkamos kino peržiūroms. Žinoma, į jas daug sunkiau sukviesti žmones. Ypač tuos, kurie nepratę eiti į kiną ir tik atsitiktinai užklysta į festivalinius filmus. Taigi, neskyrus pakankamai laiko ir energijos informacijos sklaidai, atsiranda rizika iš viso nesulaukti žiūrovų.

Ar Tavo manymu tokios iniciatyvos gali iš tiesų kažką pakeisti?

Jei manyčiau, kad negali, veikiausiai apskritai nesiimčiau tokio projekto. Žinoma, viskam reikia laiko. Švietimas – ilgalaikis procesas. Negali imti ir iš karto parodyti rezultatų. Tačiau esu įsitikinęs, kad panašūs festivaliai tikrai duoda naudos. Visų pirma todėl, kad yra sukuriama erdvė diskutuoti apie svarbius klausimus. Manau, kad žmonės, ateinantys į filmų peržiūras, tikrai ką nors iš jų gauna. Tokių projektų vertę sunku pasverti kilogramais – jų rezultatus galima pamatyti tik po kurio laiko. Tai būdinga bet kokiai švietėjiškai veiklai. Visgi iš atsiliepimų, diskusijų matyti, kad „Nepatogus kinas“ prisideda prie atviresnės, laisvesnės, tolerantiškesnės visuomenės kūrimo bei sąmoningesnio žiūrovo ugdymo. Turbūt tai ir turėtų būti pagrindinis mūsų uždavinys.

Kalbino Lina Žukauskaitė