Zenekos nuotrauka

Kaune baigėsi tarptautinio Kauno kino festivalio renginiai. Juose ne tik žiūrėjome filmus – norintieji dalyvavo susitikimuose ir įvairiose kino dirbtuvėse. Šį kartą pateikiame keletą kino kritikos dirbtuvės dalyvių įspūdžių apie ką tik kino teatruose matytus filmus.

Marija Sajekaitė: Kim Ki-duk „Arirang“

Pasirodo, tokio lygio režisierius kaip Kim Ki-dukas gali sėkmingai susukti filmą naudodamasis tiesiog profesionaliu fotoaparatu ir vienas atlikdamas režisieriaus, operatoriaus, aktoriaus vaidmenis, kurių reikia komandiniam kino kūrimo procesui. Nepasitikėjimas žmonėmis ir trejus metus trukusi kūrybinė režisieriaus krizė prasidėjo, kai vienas jo studentų pavogė kartu rašytą scenarijų. „Arirang“ – įtaigi ir poetiška dokumentinė drama, suteikianti žiūrovui progą pažvelgti į žinomiausio Pietų Korėjos režisieriaus sielos užkaborius bei pamėginti suprasti, kodėl jis apleido kino pasaulį.

Nors juosta yra autobiografinė dokumentika apie atsiskyrėlišką kūrėjo gyvenimą kalnuose, ji turi visus naratyviniam pasakojimui būdingus elementus: lyrišką įžangą, istorijos plėtojimą, įtampos kilimą, kulminacijoje išsiveržiančias emocijas, atomazgą. Buities, suskirdusių kulnų, nejaukaus kramsnojimo ir kiti ne itin estetiški vaizdai filmo pradžioje perspėja, kad malonios istorijos laukti neverta. Viename ilgame kadre Kim Ki-dukas stropiai šukuoja susivėlusius plaukus, vėliau meta rimtą žvilgsnį į veidrodį ir pasiruošia akistatai su žiūrovu ir pačiu savimi.

Įdomus režisieriaus sprendimas ilgus meditacinius monologus pakeisti dar ilgesniais dialogais su... savim. Tvarkingai surištais plaukais Kim Ki-dukas reikliai ir negailestingai klausinėja susivėlusį ir emociškai nestabilų Kim Ki-duką. Mandagiai tartum su protėvio dvasia šnekasi su savo šešėliu. Susidvejinusi asmenybė? Taip, nes kas gi dar atsiskyrėlį, pasitraukusį į kalnus, paskatins ir įkvėps vėl pradėti gyventi?

Ir glumina, ir žavi, kad režisierius nesibodi rodyti pačių intymiausių emocijų (šiuolaikinis kinas jau seniai turėjo išsklaidyti iliuziją, kad vyrai neverkia). Jis konstruoja ekspreso kavos – kupino streso, inertiškai bėgančio pasaulio simbolio – aparatą. Susikonstruoja net dailų pistoletą. Pasikartojantis motyvas – ilgesinga ir skaudi tradicinė korėjietiška daina „Arirang“, kurios pavadinimas neturi konkrečios reikšmės šiandieninėje kalboje. Apčiuopiamų priežasčių neturi ir Kim Ki-duko krizė, pribrendusi žingsnis po žingsnio, greičiausiai pernelyg intensyviai kuriant.

„Arirang“, unikali vieno žmogaus istorija, papasakota naudojant minimalų biudžetą ir filmavimo įrangą, 2011 m. Kanų kino festivalyje gavo geriausio filmo apdovanojimą programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Festivalyje sutikęs duoti tik vieną interviu, Kim Ki-dukas prisipažino, kad filmo kūrimas jam padėjo atsistoti ant kojų. Vėliau, to paties interviu metu, visus suglumino su ašaromis akyse pradėjęs dainuoti tą pačią į tolius nukreiptą „Arirang“.

Elisos Martellinni (Italija): Aki Kaurismaki „Havras“

Laisvai jungdamas pasakos ir fantasmagoriškų vizijų elementus bei socialinės atskirties temas, suomių režisierius A. Kaurismakis kuria vilties kupiną filmą, po kurio seanso žiūrovai išeina šiek tiek labiau tikėdami pasauliu ir žmonija. Nors abiem kyla grėsmė būti ištremtiems iš Prancūzijos, kuklaus batų blizgintojo ir pabėgėlių vaiko draugystė greta kaimynų solidarumo kovoje prieš absurdišką ir represyvią teisminę sistemą bei egoizmo nepažįstantis visuomenės „marginalų“ kilnumas žiūrovą atveda į visai naują, optimizmu trykštantį pasaulį. Vis dėlto filme dominuoja skaudžios šiandieninės visuomenės aktualijos – sociopolitinės emigracijos ir rasistinės integracijos temos.

A. Kaurismakio kino pasaulyje kruopščiai derinamos spalvos. Čia nuolat kartojasi šaltų ir šiltų atspalvių deriniai. Per spalvas subtiliai atsiskleidžia ir socializmo tema: nuolat kadre pasirodantys raudonos spalvos elementai siejami su neatsitiktinai pasirinktu pagrindinio personažo vardu – Marceliu Marksu. Režisierius meistriškai žaidžia kadro kompozicija, suteikdamas jai socialistinės estetikos bruožų. Jis harmoningai tvarkomą filmo erdvę pripildo reikšmių: kalėjimo scenose, kur dominuoja balta spalva, aštrios vertikalės ir įstrižos formos, net ir baisus juodas grifas neatrodo toks blogas. Tik tuomet, kai žiūrovas suvokia, kad net ir šis kerintis formų pasaulis negali būti atsietas nuo realybės, atsiveria visai naujos, stebinančios A. Kaurismakio pasaulio reikšmės.

Dominikas Dušekas (Liuksemburgas): Ashar Farhadi „Išsiskyrimas“

Berlyno kino festivalio pagrindinio prizo „Auksinio lokio“ laimėtojas – naujausias Asharo Farhadi filmas „Išsiskyrimas“ žiūrovus nukelia į šių dienų Iraną. Naderas ir Simina skirtingai įsivaizduoja, kokia ateitis geriausia jųdviejų dukrai. Simina trokšta palikti šalį, tačiau Naderas negali išvykti, nes jo tėvui nustatyta sunki Alzheimerio ligos stadija. Nadero žmona nusprendžia palikti šeimą ir suranda nėščią moterį, kuri turi padėti vyrui rūpintis jo sergančiu tėvu. Filmas kupinas netikėtų siužeto posūkių, todėl žiūrovas įtraukiamas į komplikuotą pasakojimą. Tačiau „Išsiskyrimas“ baigiasi taip, kaip prasidėjo, pradžia ir pabaiga sukasi aplink dukterį Termeh, tampančią pagrindine filmo ašimi.

Filmas prasideda Nadero ir Siminos skyrybų procesu, tačiau kalba apie šiuolaikinės musulmonų (persų) visuomenės šeimose atsirandančias problemas. Šeimos, religijos, sudėtingų žmonių santykių kolizijos atsiskleidžia per kultūrinį kontekstą. „Išsiskyrimas“ svarsto tapatybės klausimus, kalba apie išorinių ir vidinių normų nepaisymą. Ar nusižengimas Koranui yra blogiau nei susižengimas savo šeimai?

A. Farhadi kuria jaudinančią istoriją pasitelkdamas nepertraukiamą dialogų virtinę ir netikėtus siužeto posūkius. Beveik visos scenos filmuotos rankine kamera, todėl kiekvienas kadras pilnas gyvybės. Iš pažiūros filmas perkrautas dinamiškų vaizdų, tačiau jie leidžia naujai pamatyti herojus, išgyventi sudėtingas dramas. Pirmą kartą žiūrint „Išsiskyrimą“ galima sekti tik sudėtingą pasakojimą, todėl, norint pasimėgauti turtinga kinematografine kalba, reikėtų kelių peržiūrų. Filmas atspindi visas pažangaus, vis plačiau pasklindančio pasaulyje ir puikiai kritikų vertinamo iraniečių kino tendencijas.

Agnė Rimkutė: slovakų retrospektyvos filmas – Dušan Hanak „Diagnozė 322“

Slovakų režisierius D. Hanakas vaidybinius filmus pradėjo statyti jau po to, kai 1968 m. Prahoje išaušo pavasaris. Kūrė žinodamas, kad Slovakijos ribose jų rodyti negalės. „322“, debiutinis režisieriaus vaidybinis filmas, taip pat buvo uždraustas, tačiau, slapčia pervežtas į Mainheime vykusį prestižinį jaunų filmo kūrėjų festivalį, gavo pagrindinį prizą. Kitaip susiklosčius aplinkybėms tai galėjo būti kultinis filmas, tuometinės visuomenės alegorija. Jame laisvės tema – esminė. Nuo pirmųjų minučių ryškėja žmogiškumo ir jį žlugdančių, varžančių veiksnių priešprieša. Žmogaus kūnas, atspindintis gyvenimo istoriją, gali būti įvardytas lotyniškais pavadinimais. Žmonės sunumeruoti, kaip ir jų likimus keičiantys įvykiai (322 – žurnale įrašytas vėžio diagnozės numeris), kontroliuojami iš garsiakalbio sklindančio balso. Tačiau dėl 322 veikėjai nesiliauja gyventi.

Senyvas virėjas Lauko netikėtai suserga, tačiau gydytojai delsia jam tai pranešti. Jis gyvena kasdienį gyvenimą ir laukia. Tai daugiaplanis filmas. Pristatomi įvairūs charakteriai: Lauko, vis dar besidalijantis pastoge su buvusia žmona Marta, ciniškas jos meilužis Peteris ir asmuo ID Nr. BU-66 456963, prisistatęs tiesiog Žmogumi. Lauko įsivaizduojamos mirties akivaizdoje lanko draugus ir užduoda jiems klausimą: „O kaip jūs, gerai jaučiatės dėl savęs ir su savimi?“ Jo buvusi žmona ieško džiaugsmo daiktuose, grožyje, meilėje. Kiekvienas eina savu keliu.

Nespalvotoje juostoje mėgaujamasi kūrybine laisve, būdinga avangardo ir eksperimentinio kino kūrėjams. „322“ kinematografinis ir scenografinis išradingumas mezgasi į turtingą reikšmių tinklą.

Ekrane kartais pasirodo užrašai, įvardijantys veikėjus ar besišaipantys iš banalių, pernelyg sureikšmintų jų fantazijų ir troškimų. Kai kada vaizdas trumpam sustoja, įterpiama fotografija. Kamera šiame filme neklusniai „juokauja“, rimto dialogo apie praeities nuodėmes metu nukrypsta į piešiniais išmargintus gobelenus. Žiūrovas tampa kūrėjo bendrininku ir drauge šypteli iš savo paties problemų.

„322“ puikiai reprezentuoja slovakų „Naująją bangą“. Filme randame Rytų ir Vidurio Europos literatūrai bei kinui būdingą kritinį realybės vertinimą, lyrinį humanistinį stilių, perteikiantį eilinių žmonių gyvenimą. Totalitarinio suvaržymo sąlygomis vienintelė erdvė, kurioje dar gali skleistis laisvė, yra rezervuota gyvenantiesiems pakraščiuose. D. Hanakas pabrėžia vidinės žmogaus nepriklausomybės svarbą.

Jorė Janavičiūtė: Babako Najafi „Sebė“

„Sebė“ – tai Švedijos iraniečio B. Najafi filmas apie penkiolikmetį berniuką, augantį be tėvo, tik su nervinga motina, kuriai būdinga itin plati nuotaikų kaitos amplitudė. Berniukas neturi draugų, mokykloje iš jo šaipomasi, mokytojai gal ir pastebi Sebės bėdas, bet nedrįsta kištis. Girdėta? Taip, juk dauguma matėme panašios tematikos, socialinio kino žanrui atstovaujančius filmus: „Klasė“ (Ilmar Raag, Estija, 2007) bei „Dramblys“ (Gus Van Sant, JAV, 2003). Tačiau yra ir skirtumų. Visų pirma nuo pat filmo pradžios Sebę išvystame kaip kūrėją, o ne griovėją. Vienintelis jį džiuginantis užsiėmimas – mechanizmų konstravimas iš metalo laužo. Tai motyvuota socialinės aplinkos. Juk sunkiai rasime išlepintą buržua, nuolat mūvintį alyva išpurvintas treningines kelnes, nešvariomis rankomis ir veidu. Prie visų Sebės bėdų prisideda ir vargingas gyvenimas – mama neturi pinigų net jo gimtadienio dovanai.

Stebėdami likimo skriaudžiamą Sebę, bemaž laukiame, kol išsiverš jo žiaurumas, bet vos spėjimas pradeda pildytis, vėl matome tą patį žmogiškumo nepraradusį veikėją. Jis netampa beširdžiu antiherojumi, nors norėtų toks būti, nesiskundžia, dažniausiai problemas bando spręsti pasitraukdamas už konflikto ribų. Aplinka jo nesuryja, nors berniukas nemoka nei morališkai, nei fiziškai apsiginti nuo skriaudėjų. Matome jį verkiantį, tačiau laikome stipriu dėl gebėjimo išlikti savimi – žmogumi. Sebė įkalintas beviltiškoje situacijoje. Kaip išsilaisvinti?

Labai svarbus berniuko mamos personažas – tai gyvenimo, skurdo (kuris, beje, skiriasi nuo lietuviškojo) palaužta moteris, dirbanti laikraščių išnešiotoja. Tai netipiškas motinos portretas: ji šiurkšti, alkoholikė, stovinti ant lūžio ribos, bet išsilaikanti. Būdama geros nuotaikos nepamiršta palepinti Sebės apkabinimu ar pietumis. Kai matome ją rėkiančią ant sūnaus, neteisiame dėl berniuko nelaimių, Sebė – taip pat.

Filmas nėra vizualiai estetizuotas, veiksmą seka judanti kamera, dažnai naudojama statant socialinio žanro filmus, padedanti sukurti realybės pojūtį. „Sebėje“ atvirai neparodomi kaltininkai, nemoralizuojama. Paprasčiausiai bandoma atkurti realybę, virš kurios pakibę žiaurumo ir nevilties debesys. Yra žmonių, kurie juos mato kasdien. Galima didaktika slypi kvietime atpažinti save ar savo draugą, o tada pamėginti pažvelgti į pasaulį kitu kampu.