Ar esate girdėję terminą kolektyvinė gėda? Jis apibūdina tą nesmagumo jausmą, kurį patiria keli vienaip ar kitaip susiję žmonės dėl žmonių, kurie su patiriančiaisiais yra irgi kažkaip susiję. Nežinau, ar šį terminą vartoja psichologai, ar yra kokių empirinių tyrimų ar teorinių studijų nusakančių jos priežastis bei specifiką. Gal psichologai apskritai jos nelaikytų savo srities objektu ir kaip kokią kolektyvinę atmintį atiduotų labiau humanitariškai orientuotiems tyrėjams. Galbūt. Svarbu ne tai, svarbu, kad yra žmonių, ją patiriančių. Kolektyvinė gėda nėra racionalus išprotavimas, nusprendžiant, kad štai ši situacija nemaloni ir čia reikėtų kaip nors nepatogiai jaustis, galbūt sąmoningai prisiimti kaltę. Anaiptol, ši gėda, kaip pati įprasčiausia gėda, užplūsta staiga, persmelkia ir verčia drovėtis, dengtis rankomis akis, ausis, ar kitaip norėti, kad gėdingoji situacija kuo greičiau užsibaigtų ar pasikeistų pokalbio tema, nes negali to kas vyksta matyti / girdėti. Ir beprotiškai trokšti, kad būtumei nuo jos išvaduotas.

Kolektyvinę gėdą prisiminiau žiūrėdamas išreklamuotąją, o kartais ir išliaupsintąją, lietuviškojo kino naujieną „Tadas Blinda: pradžia“. Ne, gėdą ne dėl to, kad tai lietuviška, o tai, kas lietuviška negalėtų būti gera ir įdomu. Anaiptol, paskutiniai du matyti lietuviški filmai tokio jausmo nekėlė, pirmu tikru nacionaliniu bestseleriu virtusi populiariosios literatūros knyga – irgi. Muzika (deja, ne visa) – nekelia jau labai seniai. Vadinasi galima, vadinasi, pavyksta. Bet galbūt tik tada, kai nekeliamos pompastiškos užduotys būti lietuvišku superkažkuo?

O naujasis „Tadas Blinda“, trimitavęs, kad grąžins tikėjimą lietuvišku kinu, grąžino suvokimą, kad kinas gali būti lietuviškas ir ne, ir dar grąžino senokai nebegirdėtus svarstymus apie tai, kad kaip lietuviškas filmas tai gal ir visai nieko, bet bendrame, pasaulinio kino kontekste tai... nu, kaip čia pasakius...

Gėda užplūsta matant, kaip filme viskas didinga, teisinga ir perspausta, kaip tarp Neregėtos Lietuvos kadrų blaškosi teatro mokyklas (tai, kuo pelnytai didžiuojamės) išėję aktoriai, gestikuliuodami taip, kad matytųsi žiūrovams paskutinėje eilėje, nors kamera kaip sykis filmuoja juos apystambiu planu. Kaip jie beria pompastiškus, bet absoliučiai neįmanomus dialogus, kuriuos jiems sukūrė bene reklamos šūkių kūrėjas. Na taip, kai reklamoje koks misteris Properis blaškosi po namus ir kalba lozungais – žiūri į tai atlaidžiai. Bet kai reklaminiais lozungais prabyla Kultūros ministerijos remto filmo herojai (beje, atviros alkoholinio produkto reklamos net nepasivarginta kiek subtiliau paslėpti – kažin, ar jo pardavimai vejasi pelną už filmą?), iš kažkurio atminties puslapio prisikelia Alvydo Šlepiko pastebėjimas, tegu išsakytas ir visai kitame kontekste: „Bet jei knygoje kalbėtųsi du kombainininkai ir vienas kitam sakytų: „Na tu ir paikšas“, man atrodo, kad skaitytojas pamanytų: autorius yra durnius“. O ką pamanyti apie filmo kūrėjus, baudžiaviniams valstiečiams į lūpas dedančius nusidavimus apie auksinės prabos subinę...

Filmo viduryje pasiekiu būseną, kai esantieji ekrane žiojasi sakyti dialogą ar sustoja kokioje meilės scenoje, ir man jau gėda. Nes tuoj bus. Tuoj bus taip, kaip žmonės niekada gyvenime nedaro. Tuojau atsidursiu kažko, kas yra beveik neįmanomai nežmogiška akivaizdoje.

Tiesą sakant, būtų galima nusispjauti ir tą filmą pamiršti, bet visa bėda ta, kad ta gėda kolektyvinė. Ji ištinka ne tik mane vieną. Maža to, ji ištinka per bendruomenę, su kuria, nepriklausomai nuo to, nori ar ne, per gimimą ir keliasdešimt gyvenimo metų nejučiomis pradedi tapatintis.

Taigi, gėda, nes filmą žiūri kaip bendruomenės, vadinamos Lietuvos Respublika, narys, nes valstybė šitą filmą rėmė, nes jis pilnas kodų, kurie atpažįstami. Galiausiai, gėda nes Prezidentė tvirtina, kad šis blokbasteris puikiai paskatins patriotizmą. Ir tikrai paskatino. Kūrė kolektyvinę atmintį – sukūrė kolektyvinę gėdą. Ir niekas iš šalies to nesupras. Latviams būtų tik juokinga...

Susidūręs su vokiečiais ir kalbai pasisukus apie jų netolimą praeitį visuomet klausdavau savęs, kodėl jie taip vengia kalbų apie ją, kodėl vos kažkam pasakius ką nors apie Antrojo pasaulinio karo pradžią ir palengvėjimą Vermachtui įžengus į Baltijos šalis (mat baigėsi tremtys į Sibirą), vokiečiai skubiai keičia temą? Kas tai, dresūra, įkalta per ilgus dešimtmečius? Bet kuo toliau tuo labiau galvoju, kad jiems tiesiog gėda. Gėda dėl to, ką jie kaip politinė bendruomenė pridarė. O kai tau gėda, tai negi analizuosi priežastis. Paprasčiau bėgti, keisti temą ar užsidengti akis.

O mums (tikiuosi kol kas) gėda tik filmų peržiūrose. Na dar žiūrint į kokį „nusisekusį“ eurovizinį pasirodymą. Arba kai stebėdamas futbolo rungtynes Lietuva – Lichtenšteinas, nejučia pagauni save, kad čia ne futbolininkai blogai žaidžia, čia mes blogai žaidžiame. Ir tuomet gėda. Tada noris greitai griebti televizijos pultelį ir prasukti vyksmą į priekį. Nes to nei matyti, nei klausyti negalima.

Bet kažkodėl ji neištinka tuomet, kai ji labiausiai reikalinga, tuomet, kai ji pagelbėtų suburti bendruomenę, kaip subūrė tuos pat vokiečius, tuomet, kai išties susiduriame su kažkuo nežmonišku, tebeegzistuojančiu čia pat. Ne gėda dėl išnaikintų Lietuvos piliečių žydų, ne gėda dėl to, kad niekas nenori, jog šalia gyventų gėjus, kinas ar juodaodis, ne gėda, kai elgesys „vardan tos“ pateisina bet kokią neapykantą, pagiežą ar kitaip išreikštą norą visus suvienodinti. Gal tuomet šalyje, kurios bendruomenė esame, gyventi išties taptų lengviau. Na, bent jau jaukiau...

Nieko sau. Kolektyvinė gėda – geriausia ką gali padaryti savo šaliai.

Kolektyvinė gėda = patriotizmas?.. Nes ji, beje, irgi jungia.