Šiemet lietuviai pirmąkart su temine stovykla ir instaliacija rugpjūčio pabaigoje - rugsėjo pradžioje keliavo į Nevados valstijoje esančią Black Rock (iš angl. Juodosios uolos) dykumą, kur vyko festivalis „Burning Man“ ( liet. „Degantis žmogus). Teminėje lietuvių stovykloje, įgavusioje Blukio – kelmo formą, galėjo apsilankyti bet kuris renginio-reginio dalyvis stebėtojas.

Ten galėjo paragauti lietuvių keptų bulvinių blynų, Griaustinio kalvėje nusikalti monetų, Donato Jankausko Fluxus molio dirbtuvėse nusilipdyti molio dirbinių ir vietoje juos išsidegti. Arba paklausyti  muzikos: perkusininko Tomo Dobrovolskio, DJ Kim Wild (Džiugo Bražiūno) .

Kartkartėmis teminės stovyklos gyventojai pratempdavo mažąjį blukį su ratukais pro „Burning Man“ kaimo temines stovyklas, atkartodami, o kartu ir pasakodami apie senovėje gyvenusių lietuvių paprotį: kaime blukį žmonės tempdavo iš vieno kiemo į kitą, surinkdami visas namų negandas, blogas emocijas ir skaudulius, o vėliau sudegindavo.

Burn‘eriams grįžus į Lietuvą ir atsikvėpus, „Bernardinai.lt“ kalbėjosi  su „Burning Man“ regioniniu atstovu Giedriumi Kavaliausku. Žmogumi, kuris įdėjo daug darbo ir pastangų, kad lietuviškas Blukis būtų pertemptas per Atlantą ir įsikurtų dykumoje. Su Džiugu Bražiūnu, kuris į festivalį šįkart važiavo ne tik linksmintis, bet ir groti.

Kalbinome ir kitoje savaitei dykumoje įkurtos gyvenvietės dalyje įsikūrusios lietuvių meninės instaliacijos – „Velokino“ – autorių Joną Dovydėną.

Jonas. Gana ilga buvo mūsų kelionė į tą dykumą, kurioje gana greitai apsipratome su tuo, kad dieną – karšta, o naktį – truputį vėsiau. Visai pakenčiamas tas klimatas dykumoje, ir karštis tikrai nėra alinantis.

Giedrius. Sekdami planais, iš Lietuvos Blukį vilkome į Čikagą. Nors daugelį dalykų pirkome Valstijose (JAV), putoplastinį Blukio modelį, supjaustytą į dalis, ir „Velokiną“ siuntėme. O kadangi muitinėje nesuprato, kas tai per daiktai, teko siųsti nuotraukas muitininkams ir aiškintis, kam tai bus naudojama.

Giedrius Kavaliauskas Zenekos nuotrauka

Čikagoje Blukis buvo pastatytas, dalyvavo lietuvių bendruomenės renginyje, kur koncertą surengė ir Tomas Dobrovolskis. Teko girdėti, jog renginys visiems labai patiko.

Pakeliui į dykumą teko patirti visokių nuotykių. Tarkime, vidury Kolorado sugedo priekabos stabdžiai, ir komanda su daiktais baigiantis benzinui užstrigo negyvenamoje vietovėje. Kelionė tikrai nebuvo lengva, tad ir Donatas Jankauskas (Duonis), ir filmavimo komanda jos metu gerai pavargo.

Kairėje - Blukis, kuriame vyko lietuvių programa, dešinėje - mažasis blukis, kuris temptas per festivalio stovyklas

Kai Duonis atsivežė Blukio medžiagas į dykumą, puolėme jį statyti. Festivalyje „Tebūnie naktis 2011“ Blukis buvo plastikinis, o dykumoje  centrinę dalį gaminome iš medžio, o šakas – iš vamzdžių. Džiaugiamės, kad pavyko pagaminti gaivinančią dulksnos šaknį, apie kurią kalbėjome išvažiuodami.

Su darbais atsilikome nuo grafiko, nes dienos metu darbuotis buvo fiziškai sunku – karšta. Tačiau Blukį pastatėme, uždengėme, apvilkome, sudėjome aparatūrą, įrengėme kiliminę dangą.

Rezultatas buvo puikus. Pastatėme gana spalvingą ir jaukų kupolą, kuris buvo gražiai baltas, iš tolo švietė jo šaknys, kuriose buvo įrengtos jaukios, poilsiui skirtos vietos.

Kyla „Velokino“ kupolas.

Jonas. Turėjome tris dienas pasirengti festivalio pradžiai, tad pasidalijome komandomis, maniškėje buvo gal trys žmonės, prie mūsų dar prisijungdavo tai vienas, tai kitas komandos narys. Aktyviausiai dirbome penkiese.

Tai buvo toks visai nemažas iššūkis, nes daugelį dalykų dariau pirmąkart. Pavyzdžiui, pirmąkart stačiau geodezinį kupolą, kuris, remiantis visomis instrukcijomis, turėjo iškilti per vieną dieną, o mes kažkokiu būdu su dideliu užsidegimu supuolėme ir pastatėme per tris valandas.

Didžioji užduotis buvo jį uždengti. Specialiai tam paruoštos dangos aš neturėjau, buvau numatęs apsiūti jį keliais didžiuliais reklaminiais tentais. Pagal nelabai aiškų planą matavome, braižėme, kirpome, su vėjukovojome ir galiausiai siuvome. Tai užtruko visas dvi dienas.

Rezultatas, manau, buvo visai neblogas. Nors ir netobulų formų, bet smagus. O kadangi ir kinas, minant dviračius, yra tokia ganėtinai kreiva idėja, tai tas kupolas prie jos labai derėjo.

Džiugas. Kas smagiausia, blynų kepimo mes net nereklamavome. Padaryčiau išvadą, kad reklamuoti renginiai galbūt nesusilaukė tokio susidomėjimo, kaip vykusieji ekspromtu.

Giedrius. Blukio programa prasidėjo bulvinių blynų kepimu. Visi spėliojo, kaip mes tuos blynus kepsime, ar bulves skusime, tačiau mes turėjome bulvinių blynų mišinių, iš kurių kepti blynai apsilankiusiems labai patiko.

Susidarė milžiniškos eilės, o kad laukiantieji nenuobodžiautų, Džiugas grojo muziką, prie jo prisijungė ir Tomas su perkusija. Kadangi blynų kepimo renginys buvo labai sėkmingas, jį pakartojome.

Kaip ir buvo planuota, įvyko ir Fluxus molio dirbtuvės, ir Griaustinis kalė monetas. Tai Blukio lankytojams taip pat kėlė susižavėjimą. Griaustinis pirmą dieną susipažino su kaimynu, kuris kala monetas iš skardinių ir jam taip patiko Griaustinio monetos ir pats Blukis, kad jis net padovanojo itin brangaus vyno butelį. Tiesiog už tai, kad esame tokie šaunūs iš Lietuvos.

Jonas. Kupolas buvo labai spalvotas, iš vidaus visokiais Kalėdų seneliais, snaigėmis išmargintas, o išorėje – baltas. Kaip dykumai, jis buvo toks visai „fresh“ variantas.

Jonas. Kai amerikiečiai užsukdavo pas mane, į „Velokiną“, vis paklausdavo, kas čia ir kaip čia ką reikės daryti. „Dviračius minti? Rimtai?“ O tada pradėdavo juoktis. Tikriausiai jie tokios koncepcijos neturėjo galvoje, tad tai jiems pasirodė labai įdomu.

Tačiau amerikiečiai tingi minti: jie vis ateidavo, apsižiūrėdavo, pradėdavo minti ir jei tik tuputį padidindavau apkrovas, jiems jau nebepatikdavo. Jie stodavosi ir išeidavo, bet prieš išeidami dar pagirdavo idėją.

Vienas kitas komentavo, kad jiems tai panašu į spinning class: pas juos sporto klubuose, kad nebūtų nuobodu minti dviračių, yra vedėjas, raginantis minti greičiau, smarkiau, kartais net rėkiantis ant jų. Jiems tas susisiejo, taigi ir aš sakydavau, kad čia mano spinning class: jei būdavau nepavargęs, net parėkaudavau, paskatindavau išdrįsti truputį pasportuoti.

Buvo pora vakarų, kai paleidome muziką. Susirinko jaunimėlio, kurio dalis šoko, kita dalis – mynė dviračius. Kitąkart pas mane atėjo žmonės, norintys įsijungti plaukų kirpimo mašinėlę ir apkirpti draugą, šešerius metus auginusį plaukus. Jie tai suprato kaip perėjimo, kaitos (iš angl. k. transition) apeigas. Sakė, kad  nukirptus plaukus sudegins šventykloje. Taip užsidegę ta idėja jie atėjo pas mane. Tada pasikeisdami plaukus kirpome, kiekvienas po sruogą.

Giedrius. Putoplastinis Blukis ant ratukų visiems buvo įdomus. Atsivelkame mes su savo kelmu į kokią nors stovyklą, bendraujame su žmonėmis, linksminamės. O amerikiečiai vis klausinėjo, kas čia per daiktas, ar tikrai kelmas? Pirma jų frazė būdavo „I‘m stumped“. Tai tikriausiai reiškė, kad esu priblokštas.

Džiugas. Mes net viršijome savo lūkesčius. Kai Lietuvoje pristatinėjome Blukį, jis buvo iš plastiko, gal labiau „pritemptas“ prie tradicijos. Dykumoje mes pastatėme tvirtą medinę, tikrą lietuvišką konstrukciją, kuri traukė akį ir buvo nauja tame kontekste. Pavadinčiau ją architektūrine naujiena dykumoje. Per visą 50 tūkst. žmonių stovyklą nebuvo nė vienos panašios konstrukcijos. O ir pati programa suveikė daug daugiau, nei tikėjomės.

Duonio Fluxus molio dirbtuvės

Giedrius. Visiems pasakojome apie kelmą, dirbtuves, blynus, kelmo legendą. Kelmas turėjo ir savo legendą, ir pasakojimą, vizualiai visiems patiko. Jis derėjo ir prie festivalio temos. Pataikėme tiesiai į dešimtuką, tad kitais metais mūsų vėl ten laukia, su ta pačia, visiems patikusia idėja, kurią visi siūlė vystyti ir tobulinti toliau.

Jonas. Nors pradžioje ir buvo organizacinių rūpesčių, sutikau labai gerai nusiteikusių žmonių, kurie atvirai pasakojo, kaip čia smagu, sakė, kad „Velokinas“ – ambicingas projektas. Lyginant su kitais, jis išsiskyrė savo interaktyvumu, jame kiekvieną vakarą rinkdavosi žmonės, vykdavo kino programa.

Įvertinimu laikau ir tai, kai prie manęs priėjęs keistos išvaizdos, per daug tvarkingas tam festivaliui, vyras. Prisistatė kaip pamokslininkas. Jis pakvietė filmuotis per kulminacinio festivalio momento – žmogaus deginimo šou. Jis buvo sumanęs kalbinti gal šešis meninių instaliacijų autorius, o tarp jų pakliuvau ir aš. Jis manęs klausinėjo, apie tai, kaip man sekėsi, grįsdamas savo klausimą tuo, jog amerikiečiai į kiną pripratę eiti ilsėtis, sėdėti, valgyti, o štai čia atvažiuoja lietuviai ir nori, kad kažkas žiūrėdamas filmus mintų dviratį. Aš jam pasiguodžiau, kad amerikiečiai yra tinginiai. Aišku, niekas per daug neįsižeidė, ir tai yra suprantama.

Džiugas. Mano vienas vidinių tikslų buvo toks, kad lietuviai nuvažiuotų į tą dykumą ir pasikeistų. Bent kažkiek.

Dabar visiems pasakoju, kaip tai atrodė iš šono: žmonės atvažiuoja, pabūna dykumoje dvi dienas, dar matyti, kad lietuviai. Prasidėjus festivaliui jau stebiu, kad kažkas iš mūsiškių jau apsikarstęs kažkokiais cimbolais linksminasi. Jie vis keitėsi ir iš dykumos išvažiavo jau visai kitais žmonėmis būdami. 

Jonas. Nors daug lietuvių važinėja į tą festivalį, tačiau niekas iki šiol nieko neparodė, o čia staiga šalia visų kitų stovyklų įsikuria ir lietuviai su savo programa, ir instaliacija.

Jonas. Pristačius lietuviškų filmų programą ir pasisakius, jog esame iš Lietuvos, daugelis žmonių nustebdavo. Jiems tai visai kitas pasaulio galas, o čia į „Burning Man“ festivalį atkeliavo net keturiasdešimt lietuvių.  Vėliau net suradau vietą, kur buvo informacija apie regionines bendruomenes, kur jos įsikūrusios, ką veikia: Lietuva taip pat pažymėta, ji – vienintelė bendruomenę turinti šalis už buvusios geležinės uždangos.

Džiugas Bražiūnas Zenekos nuotrauka

Giedrius. Mūsų didžiausias pasisekimas – ne pats projektas, ne jo pasisekimas, bet tie lietuvių menininkai, kurie dalyvavo, tie ryšiai, kuriuos gavome, ir tas žinomumas organizatorių terpėje ir tarp San Francisko menininkų. Dabar jau dalis žmonių ten žino, kad yra ir tokie lietuviai, žino, kad jie groja muziką, muša būgnus, lipdo, velka kelmus.

Džiugas. Kaip supratau, Tomas Dobrovolskis labai sėkmingai festivaliu pasinaudojo, nes intensyviai koncertavo, skleidė žinią apie save, keitėsi kontaktais su žinia, ką jis nori daryti.

Jonas. Žmonių festivalyje sutinki įvairiausių, tačiau nepasakyčiau, kad ten mezgasi itin reikšmingi verslo kontaktai. Tiesiog važiuoji pasidalinti įvairiomis patirtimis. Tiesa, susitikau su viena italų menininke, dešimt metų dirbančia Niujorke, ji mane kvietė atvykti ir sakė padėsianti susirasti veiklos.

Tačiau pagrindinis mano pasiekimas tas, kas festivalyje užsikrėčiau draugiškumu. Amerikiečiai yra draugiški, atviri, o ten susirenkantys – dar didesni atlapaširdžiai. Tuo dalijimusi užsikreti, ir tada jau procesas nekontroliuojamas, atrodo, kad kuo daugiau duodi, tuo daugiau ir gauni, atsisklendi po truputį, atsiveri žmonėms, gali su jais viskuo dalintis, arba tiesiog geras emocijas skleisti aplink save. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo geriau būti.

Giedrius. Festivalis auga, automatiškai didėja jo mastas, atsiranda daugiau jame dalyvaujančių žmonių, daugiau meno. Juk festivaliui jau 25-eri.

Giedrius. Organizatoriai džiaugiasi, kad festivalis tapo tarptautiniu, kad įsileidžia veikėjus iš kitų valstybių, kitų šalių, ten demonstruojamas menas taip pat tampa tarptautiniu.

Tačiau didelė dalis festivalio organizavimo rūpesčių vis dar gula ant senųjų organizatorių pečių. Dabar, mano nuomone, jau laikas prie jų jungtis ir kitiems žmonėms.

O kas šiemet buvo kitaip nei anksčiau, įvertinti sunku, nes mes jau dalyvavome ne kaip stebėtojai, kurie eina ir gauna, o kaip kažkokio veiksmo organizatoriai, pramogų kūrėjai.

Be to, šiemet pirmąkart buvo tiek daug lietuvių, nes anksčiau būdavai vienas. Buvo savotiškai žaisminga ir įdomu. Ten nukeliavę lietuviai, smagu, nesėdėjo susispaudę, visur dalyvavo, važinėjo, žiūrinėjo, susirinkdavo į mūsų programą. Smagu.

Džiugas. Aš pats šiemet sau patikau mažiau nei anksčiau, nes mes turėjome programą ir iš vidaus jaučiausi pakankamai saugus ir daug padaręs,  prisidėjęs prie festivalio, nors tikriausiai per mažai darbų nuveikiau. O praėjusiais metais buvau tik lankytojas. Pasistačiau palapinę, vaikščiojau aplinkui, mane buvo aplankęs noro padėti jausmas. To dalyko ir pasiilgau.

Jonas. Gal padariau klaidą, kad prieš važiuodamas į „Burning Man“ pirmąkart prisižiūrėjau daug filmų ir daug visokių vaizdų, kaip ten viskas vyksta. Tikriausiai dėl to ten greitai ir įsigyvenau.

Jonas. Jau atvažiavus, atrodė, jog viskas ten taip ir turi būti: važinėja keistos mašinos, kyla keistos skulptūros, jos vėliau dega. Tai man buvo įprastas vaizdas. Tikriausiai priešingai nutiko tiems žmonėms, kurie važiavo nepasidomėję ir nežinodami, kaip ten viskas vyksta.

Pats festivalis, kaip pastebėjau, nėra vienalytis, nes savaitgalį atvažiuoja chebra pasilinksmint iš didmiesčių. Tada visi paleidžia garsiau muziką. Sakyčiau, netgi labai garsiai. Kai „Velokine“ bandžiau miegoti, jausmas buvo toks, kad aplink vyksta karas. Įsivaizdavau, koks jausmas yra būti fronte, kai ant tavęs bet kas gali užvažiuoti ir sutraiškyti. Bet kažkaip nusiraminau, kad mano konstrukcija stipri, prie žemės pritvirtinta, šiek tiek apšviesta ir kad su žeme manęs nesulygins.

Teko girdėti netgi apie tokius žmones, kurie atvažiuoja su turistinėmis grupėmis, su kelionių organizatoriais. Jie atvežami, apgyvendinami, pasirūpinama jų gėrimais, maitinimu, tačiau jie nieko į savo teritoriją neįsileidžia, nors patys keliauja į minią ir viskuo džiaugiasi. Tai rodo tokią gana neigiamą festivalio atžvilgiu, vartotojišką tendenciją, iškreipiančią festivalio idėją. Tačiau manau, kad tokių žmonių nebūna labai daug.

Žvelgiant į visą tą dalijimąsi ir savaitei susikuriančią bendruomenę, galima susidaryti įspūdį, jog tai yra utopija, ir kad normaliame gyvenime to nepakartosi. Tačiau tai yra realus būdas išgyventi dykumoje kartu, nes ten tikrai pasijunti kaip ne šioje žemėje. Nei mobilus neveikia, nei laikrodis yra, o tada ir nežinai, kur čia eiti, kada čia ko ieškoti. Tiesiog. Jei ko nors reikia, eini ir kalbiesi, galiausiai vis tiek randi. Tau atneša pavyzdžiui armatūros, o tu pavaišini maistu. Arba tiesiog nuoširdžiai padėkoji.  

Žmonės taip susibendrauja, susidraugauja, tarp jų randasi daugiau atvirumo ir bendrumo. Tada viskas vyksta ir jaukiau, ir paprasčiau. Kita vertus, tą jausmą galima perkelti ir čia. Net į Lukiškių aikštę Vilniuje, kur sėdime.

Giedrius. Išties man labiausiai patiko šventyklos deginimas, tie žmonės, sudeginę šventyklą tyloje. Buvo labai gražu ir prasminga.   Prikryl©Burning man

Jonas.  Didžiausią įspūdį man taip pat paliko šventykla ir jos deginimas. Ji buvo išties įspūdinga, nė viena kita šventovė nebuvo tokio jausmo man sukėlusi.

Ji buvo labai paprasta, tačiau kiekvienas žmogus ten atėjęs palikdavo tai, ką norėtų sudeginti. Ten buvo užrašų, daiktų, sergančių ar mirusių, žuvusių artimų žmonių nuotraukų.

Porą kartų ten buvau nuėjęs rytais. Tekant saulei prisirinkdavo į ją žmonių, visi sėdėdavo, medituodavo, dienomis panašus dvasingas veiksmas aplink vyko. Tačiau kai šventykla buvo deginama, nebuvo jokių fejerverkų, visi tylėjo.

Džiugas. Man labiausiai patiko instaliacija viduryje dykumos. Ten tikriausiai iki kokių 100 tūkst. voltų pakelta įtampa ėjo konstrukcija, kurios gale buvo antena, išleidinėjanti žaibus. Tuo metu, kai būdavo išleidžiamas žaibas, jo išlydis išgrodavo melodiją. Galima sakyti, kad žaibas sugrodavo melodiją. Pasakiau, kad nesuprantu, kaip tai būti gali. Man gal žavūs tie visi fizikiniai dalykai, tai toje vietoje stovėjau ir žiūrėjau, buvau apstulbęs.

Giedrius. Man patiko, kai mes su Blukiu trankėmės po Burning Man‘o kaimą, apsilankėme stovykloje, kuri vadinosi „The First Church of the Last Laugh“ ( iš angl. k. „Pirmoji paskutinio juoko bažnyčia“). Tos stovyklos meras –žmogus, kuris gal kokia dešimt metų San Franciske Balandžio 1-ąją organizuoja eiseną, kurios metu žmonės eidami mėto vieno penio monetas į bankus. Kai mes atvykome pas jį su Blukiu, jis prijuokino mus savo greitakalbėmis ir pasakojimais. Tai buvo tokia stovykla, kurioje išprovokuojamas žmogaus juokas. Po jos aš labai gerai jaučiausi, nes ir mus palinksmino, ir pats pasilinksmino, tas juokas suvienijo, ir nebuvo jokių sudėtingumų ten.

Giedrius. Kai žmonės padėkoja, o organizatoriai pasako, jog lietuviai yra šaunuoliai, tada atsiperka viskas.

Giedrius. Tai yra savotiška saviraiška. Gal kažkam ir patinka, kai gyvenime viskas paprasčiau būna. Tačiau kai kažką darai, gauni rezultatą, o tada atsiranda grįžtamasis ryšys. Ką jau kalbėti apie tai, kad keturiasdešimties lietuvių grupėje susijungę lietuviai iš Vilniaus, Čikagos, Niujorko, kažką bendrai nuveikė.

Čia grįžus gal sunku paaiškinti, kodėl tai yra smagu. Dykumoj kitaip nei čia. Kai mes pasižiūrėsime nuotraukas, vaizdo medžiagą, tos emocijos, kurias išgyvenome kaip darytojai, grįžtamojo ryšio gavėjai, proceso stebėtojai iš vidaus, vėl prisimins. Gražu gi.

Giedrius. Visa stovyklos įranga laukia kitų metų festivalio Amerikoje ir rugpjūčio 25 d. bus transportuota į dykumą. Nesinori paleisti šio reikalo iš rankų.

Giedrius. Kol kas galvoju, kad pradžioje surinksime tuos žmones, kurie jau važiavo. Darysime renginius, nors nežinia, ar jie bus visuomenei įdomūs. Pabandysime padaryti vietinį susibūrimą, o kitais metais vėl rinksime žmones ir vystysime idėjas toliau. Gali būti, kad kitais metais aš ir nevažiuosiu, tačiau padėsiu tiems, kurie ten važiuos.

Galvoju apie jaunuosius Lietuvos menininkus, kuriuos vis įsivaizduoju tame festivalyje.

Venecijos bienalė liks Venecijos bienale. Turi būti ir tokių renginių, tačiau didžiajai daliai jaunųjų – šios dienos menininkų, pvz. Dailės akademijos studentų būtų naudinga nuvažiuoti ten, susibendrauti su tais žmonėmis, ar prisidėti prie jų projektų, daryti savo projektus. Jiems „Burning Man“ atstotų patį geriausią seminarą-workshopą, kuris patirties duotų, ir suteiktų galimybę apsikeisti informacija, susipažinti su kitų menininkų projektais, sužinoti nemažai naujo.

Ar to reikia Lietuvai? Manau, kad reikia. Yra daug gražių dalykų pasaulyje, o „Burning Man“ yra vienas iš jų.

Burner'ių iš Lietuvos, „Burning Man“ organizatorių ir Zenekos nuotraukos

Kalbėjosi Kristina Urbaitytė