Gana neįprastą straipsnį rinkos ūkio temomis paskelbė Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“. Jame Peteris A. Fischeris teigia, jog „tam, kad ji suklestėtų, Europa vėl turi susimąstyti apie savo stiprybes. Ir čia jai kelią gali parodyti slovakai, estai arba suomiai“.

Šio didžiausią prestižą turinčio Šveicarijos laikraščio ekonomikos srities redaktorius P. A. Fischeris rašo, kad „šiuo metu konjunktūrinis netikrumas temdo perspektyvas ir gresia tapti save pačią patvirtinančia prognoze.

Bendrovių vadovai ir investuotojai būgštauja, kad vyriausybės ir bankai nesugebės savo problemų išspręsti. Tai į aukštumas varo priemokas už riziką, dėl to senka net ir tvirtų finansinių institutų kredito srautai.

Vis garsiau reikalaujama radikalių valstybės įsikišimų. Jau ir taip mažai nuoseklumo rodanti krizių politika darosi vis labiau karštligiška. V isuomenė tai stebi ir baimindamasi, ir pasišlykštėdama.

Plečiasi neaiškus bejėgiškumo jausmas, kuris ne tik Graikijoje veda prie protestų, bet ir amerikiečius bei šveicarus verčia užimti Volstrytą ar miesto aikštes.  

Tačiau kaip tik sudėtingoje padėtyje atsidūrus apsimoka iš naujo susimąstyti dėl pačių fundamentaliausių dalykų. Šveicarija ir daugelis kitų Europos šalių ne be pagrindo priklauso prie didžiausią gerovę pasaulyje turinčiųjų. Jos už savo sėkmę gali dėkoti sunkiam darbui, inovacijai ir pamatinėms vertybėms: laisvei, atsakomybei ir konkurencijai.

Ne „harmonizuojančių“ ir globotinių naudai turtą perskirstančių potvarkių raizginys, o savimoningas atvirumas, liberali galimybių lygybė ir laisvė įgalino jų savirealizaciją ir klestėjimą. Tuo pačiu laisvę, kaip pagrindinį Vakarų visuomenių sėkmės laidą, sąlygoja atsakomybė. Politinė tvarka turi užtikrinti, kad kiekvienas asmuo daro tai, ką nori, bet už tai, ką padaro, jis ir atsako.

Valstybė turi kuo mažiau iš anksto nustatyti, nes kitaip ji slopins konkurenciją, kurioje slypi inovacijos galia ir kuri įgalina pažangą bei koreguoja klaidas.

Nors ir kaip kranksėtų juodvarniai, dabartinėje krizėje pasirodė visų pirma ne rinkos ekonomikos negalia. Labiausiai suklaidino įsitikinimas, kad galima nebaudžiamai ignoruoti rinkos ūkio dėsnius. Visko centre yra nepateisinamas skolininko mentalitetas.

Idėja namų savininkais padaryti asmenis, kurie neturi resursų įsigyti nekilnojamojo turto, nesuderinama su gerai veikiančia rinkos ekonomika. Guvus kreditų garantavimas tai gerokai per ilgai sugebėjo uždengti. Riebi sąskaita už tai atėjo 2008-aisiais.

Vieno banko po kito gelbėjimo išlaidas užkraunant ant visuomenės pečių, ryšys tarp laisvės ir atsakomybės sujauktas ir per didelio valstybės įsiskolinimo problema pasidarė ypač aštri.

Investicijų banko „Lehman Brothers“ bankrotas būtų galėjęs tapti skaidrinančia ir nešvarumus nuplaunančia perkūnija, jeigu finansų institutai būtų turėję veiksmingų priemonių nemokumo atveju ir pakankamai nuosavo kapitalo. Vietoj to netvarkingas žlugimas išprovokavo politinę reakciją niekada nebeleisti jokiam bankui bankrutuoti. Trejus metus vėliau gresia naujas bankų ir valstybių krizių velnio ratas.

Politikai, kurie nori neatsakingos veiklos nuostolius užkrauti bendruomenei ir nori savo rinkėjams pažadėti vis naujų gėrybių, turėtų pirmojo noro atsisakyti, o antrąjį patvariai finansuoti.

Tačiau augančių skolų finansavimas pinigų emisijomis ar ir nulinėmis palūkanomis lygu šliaužiančiam taupytojų (ir pensijų kasų) nusavinimui.

Principinių dalykų apmąstymas iš naujo turėtų Europą vesti ne į skolų sąjungą, o prie lankstesnės integracijos, stiprinančios laisvą rinkos jėgų sąveikavimą per ekonominę integraciją ir paliekančią daug erdvės laisvei ir sisteminei konkurencijai.

Europai reikia integracijos, kuri įgalintų tam tikrą solidarumą, tautos demokratiškai išreikalautą, veiksmingo finansinio sureguliavimo rėmuose, ir kuri užtikrintų didesnę atsakomybę. Valstybes, kurios prisiima per daug skolų, turi pirmiausia sudrausti rinka. Investuotojai ir bankai, finansuojantys neišlaikomą skolų ūkį, turi už tai prisiimti atsakomybę. Geresnė alternatyva priverstinei rekapitalizacijai yra priverstinis nuosprendis.

Pinigų sąjunga turi prasmę, kai jos nariai jaučiasi įsipareigoję panašiai stabilumo kultūrai. Visiems kitiems kelias turi vesti prie išėjimo.

Kaip galima šiais nesaugumo laikais atrasti atramos taškus? Kreditorius įpareigojantis Graikijos paskelbimas nemokia jau seniai pribrendęs. Signalą, kad taisyklės galioja visiems, reikia susieti su visapusišku sprendimu.

Kas neįsipareigoja atsakingai stabilumo kultūrai ir neįveda tikrų reformų, negali tikėtis gelbėjimo paketų ir neturėtų pasilikti euro zonoje.

Jeigu tokios šalys kaip Italija ar ir Ispanija bei Prancūzija jai toliau priklausys ir svarbioji valstybinių obligacijų rinka (bei su ja susiję gausūs finansų institutai) nežlugs, tai dabar reikia ne euro obligacijų, o įpareigojančių sanavimo planų ir skolų stabdžių, kurie greitai vestų prie perteklių ir prognozuojamu laiku prie skolų išlyginimo.

Jeigu šios taupymo pastangos įtikins investuotojus, šie vėl palankesnėmis sąlygomis pasiūlys kapitalo. Pirminį Slovakijos parlamento „ne“ europiniam gelbėjimo skėčiui daugelis priėmė kaip vidaus politikos sumetimų motyvuotą pozą. Tačiau Slovakijai paskutiniaisiais keleriais metais per skausmus pavyko atsikratyti struktūrinių silpnybių ir save pačią regeneruoti, neprisiimant didžiulių naujų skolų.

Todėl ir visa Europa turėtų rimčiau žiūrėti į joje pačioje didėjantį nenorą finansuoti aplaidžiai ūkininkaujančių šalių pretenzijas. Slovakų reformos, kaip ir pakilimas, kuriuo estai randa kelią iš gilios ūkio krizės, pagaliau ir   būdas, kuriuo suomiai prieš 20 metų įveikė prekybos su Sovietų Sąjungą sužlugimą, rodo, kaip galima ir reikia veikti, pasitelkus asmeninę atsakomybę.

Europai, kad ji klestėtų, reikia daugiau atsakomybę jaučiančių slovakų, estų ir suomių. Pavyzdžiu galėtų būti ir Šveicarija. Išsikapstyti iš krizių rinką atitinkančiu būdu – įmanoma. Ten, kur valstybės ir bankai turi sumažinti savo įsiskolinimą, negalima apsieiti be sumažėjusio augimo. Tačiau reformos apsimoka.

Europa ir Šveicarija savo ateitį laiko savo rankose. Tam, kad ji būtų klestinti, reikia net ir prie balsavimo urnų palaikyti liberaliuosius laisvės, atsakomybės ir konkurencijos principus. Tikėkimės, jog tam, kad ši įžvalga subręstų, krizei nereikės dar labiau paaštrėti“, – baigia savo straipsnį „Europai reikia slovakiškų dorybių“ žurnalistas P. A. Fischeris.  

Apžvalga skambėjo per Lietuvos radiją.