Spalio 12 d. „Bernardinai.lt“ publikavome evangelikų teologo Holger Lahayne straipsnį „Nepritariame bet kokiai interpretacijai“, kuriame autorius kritiškai aptarė neseniai pasirodžiusią VDU Katalikų teologijos fakulteto profesoriaus dr. Romualdo Dulskio knygą „Ekumeninė krikščionybė“. Dr. R. Dulskio prašymu, skaitytojams pateikiame jo atsakymą kolegai H. Lahayne.

Su susidomėjimu perskaičiau Holger Lahayne atsiliepimą apie mano naują knygą „Ekumeninė krikščionybė“ (Vilnius: Aidai, 2011). Atsiliepimas parašytas veikiausiai tik pavarčius knygą ir tikrai į ją neįsigilinus. Tai tarsi laužimasis į atviras duris, nes mano knyga tikrai nėra priešiška protestantiškajai (evangeliškajai) krikščionybei, bet veikiau neutrali ar netgi draugiška.

Neturiu jokio noro veltis į konfesinius ginčus. Verčiau norėčiau pasveikinti visus brolius ir seseris evangelikus (protestantus) su artėjančia Reformacijos diena (spalio 31 d.) ir visiems Bernardinai.lt skaitytojams, tiek evangelikams, tiek katalikams, pasiūlyti trumpą ištrauką iš minimos knygos.

Pašaukti sumokėti kraujo kainą: protestantų kankiniai

Įvairių konfesijų krikščionys liudijo savo ištikimybę Evangelijos idealams ir dėl Kristaus meilės nepabūgo paaukoti net savo gyvybę. Ypač daug kankinių, žuvusių dėl konfrontacijos su totalitarinėmis ideologijomis, būta praėjusiame šimtmetyje. Anot Jono Pauliaus II, dvidešimtajame amžiuje Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia: daugybė įvairių konfesijų krikščionių – katalikų, protestantų, stačiatikių, anglikonų – liudijo savo ištikimybę tikėjimui prakilniausiu būdu: „Nepaisant susiskaldymo dramos, šie broliai išlaikė tokį radikalų ir visišką atsidavimą Kristui ir jo Tėvui, kad net nepabūgo pralieti savo kraują.“[1] Tarp jų būta įvairių pašaukimų asmenų: kunigų ir pastorių, vienuolių ir pasauliečių. Tikėjimo liudijimas kankinystėje tapo bendru visų krikščioniškųjų konfesijų paveldu. Tai „iškalbingas ekumeninis liudijimas. Šventųjų ir kankinių ekumenizmas labai įtikinamas. Communio sanctorum balsas yra garsesnis už susiskaldymų keliamą triukšmą“[2].

Dietrichas Bonhoefferis: teisė giedoti choralą

Dietrichas Bonhoefferis (1906–1945) – liuteronų pastorius, teologas, pasipriešinimo nacionalsocializmui sąjūdžio dalyvis. Jis gimė Breslau mieste, Vokietijoje (dabar Vroclavas, Lenkija), garsaus psichiatrijos ir neurologijos profesoriaus Karlo Bonhoefferio šeimoje. Pirmąsias religines žinias gavo iš savo motinos Paulos Bonhoeffer. 1924 m. viešnagė Romoje jam paliko gilų ir teigiamą įspūdį apie Katalikų Bažnyčią, sukėlė daug minčių, vėliau atsispindėjusių jo disertacijoje, apie Kristaus Bažnyčios universalumą. 1927 m., būdamas vos 21-erių, baigė teologijos studijas Berlyno universitete apgindamas daktaro disertaciją „Sanctorum Communio“.

D. Bonhoefferis, gyvenęs nacionalsocialistų valdymo metais, laikėsi požiūrio, kad Bažnyčios pašaukimas negali apsiriboti vien jos pačios specifiniais interesais. Bažnyčios pašaukimo sudedamoji dalis yra prireikus užimti ryžtingą visuomeninę poziciją, ginti teisingumą ir užstoti nekaltai persekiojamus žmones: „Tiktai tas, kas prabyla, kad užtartų žydus, turi teisę giedoti choralą.“ 1939  m. draugai išrūpino D. Bonhoefferiui galimybę išvykti į JAV skaityti paskaitų ir taip emigruoti. Tačiau D. Bonhoefferis jautėsi neturįs teisės nusišalinti nuo Vokietijos problemų ir ramiai gyventi emigracijoje. Grįžęs į Vokietiją, jis įsitraukė į pasipriešinimo kovą. 1943 m. pavasarį buvo suimtas ir įkalintas Tėgelyje.

Dvejų kalėjime praleistų metų išgyvenimai atsispindi tuo metu D. Bonhoefferio rašytuose laiškuose ir poezijoje. Juose atsiskleidžia sąmoningas ir tvirtas D. Bonhoefferio tikėjimas, o kartu ir paprastas žmogiškumas, kuriam nesvetimos ilgesio, silpnumo ir abejonių valandos. Bene labiausiai išpopuliarėjęs jo eilėraštis „Apie geras jėgas“ („Von guten Mächten“), parašytas prieš 1944 m. Kalėdas:

Ir jeigu sunkią kančių taurę

karčiąją, pripiltą sklidinai, Tu mums ištiesi

dėkingi ją paimsim nė nevirptelėdami

iš Tavo rankos, mylimos, geros.

Krikščionio pašaukimas D. Bonhoefferio mokyme ir gyvenime atsiskleidžia kaip esmingai susijęs su visuomeninio ir politinio gyvenimo aktualijomis, nuo kurių krikščioniui nevalia nusišalinti. Problemiški ar net skaudūs momentai turi būti ne apeiti, bet išgyventi juose dalyvaujant ir liudijant tiesą. Pasirinkdamas dalyvavimą rezistencijoje D. Bonhoefferis žinojo, jog rizikuoja gyvybe, tačiau buvo įsitikinęs, kad tai vienintelis teisingas ir garbingas kelias anuometinėje Vokietijos situacijoje. Tikėjimas jį stiprino visą kalinimo laiką ligi mirties dienos, kai jis, išvedamas nužudyti, atsisveikindamas savo kameros draugui pasakė: „Tai – pabaiga, o man – gyvenimo pradžia.“

Martinas Lutheris Kingas: žmogus sukurtas laisvei

Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis (1929–1968) – baptistų pastorius, kovotojas su rasizmu, žmogaus teisių gynėjas, Nobelio taikos premijos laureatas. 1951 m. jis įgijo teologijos bakalauro laipsnį, o po ketverių metų Bostono universitete apgynė teologijos daktaro disertaciją.

Nuo vaikystės M. L. Kingas patyrė rasinę diskriminaciją. Tapęs pastoriumi jis pasišventė kovai už afroamerikiečių pilietines teises, kurias suvokė kaip neatsiejamą krikščioniškosios būties orumo dalį. M. L. Kingas laikėsi požiūrio, kad žmogaus laisvė yra neatskiriama jo orumo dalis. Atimti iš asmens laisvę reikštų atimti jo asmeniškumą, versti jį būti daiktu ar priemone. Žmogus nėra priemonė valstybei siekti savo tikslų, nes pats žmogus yra valstybės tikslas. M. L. Kingas ėmė organizuoti juodaodžių sueigas, kuriose kalbėdavo apie visų žmonių lygybę ir skatino taikiu būdu protestuoti prieš rasinę diskriminaciją. 1955 m. jis pradėjo plačią kampaniją už tai, kad visuomeniniame transporte juodaodžiams būtų leidžiama sėdėti drauge su baltaisiais. Jo įkvėptas sąjūdis lėmė, kad 1964 m. JAV afroamerikiečiai įgijo teisę balsuoti rinkimuose.

M. L. Kingą labai žavėjo Mahatmos Gandhi taiki kova su anglų kolonistais Indijoje. M. Gandhi sėkmingai įgyvendinti neprievartos ir artimo meilės principai padėjo M. L. Kingui rasti savo kovos su rasine diskriminacija būdą. Skaitydamas apie M. Gandhi, M. L. Kingas, anot jo paties prisipažinimo, suvokė Jėzaus etikos universalumą. Ligi tol jis manė, kad raginimai mylėti priešus, atsukti kitą skruostą ir panašūs Evangelijos pamokymai tinka tik privačiai asmenų gyvenimo sferai. Tačiau analizuodamas M. Gandhi pasipriešinimo judėjimą, M. L. Kingas įsitikino, jog Jėzaus etika turi būti grindžiami ir visuomeniniai santykiai, nes būtent ji leidžia pasiekti ilgalaikių rezultatų. M. Gandhi M. L. Kingas vertino kaip žmogų, kuris Jėzaus meilės etiką iš privačios pavienių asmenų santykių erdvės perkėlė į socialinę plotmę ir padarė veiksminga socialine jėga. M. Gandhi mokymas apie meilę tapo M. L. Kingo kovos su rasine diskriminacija metodu. M. L. Kingas suvokė, jog priespaudą kenčiančiai tautai tai yra vienintelis tiek moraliai priimtinas, tiek praktiškai veiksmingas būdas kovoti dėl savo teisių. Taikus pasipriešinimas blogiui yra visiška nesipriešinimo priešingybė. Taikus pasipriešinimas, kad būtų veiksmingas, turi būti toks pat energingas bei stiprus kaip ir ginkluotas pasipriešinimas, tačiau taikus pasipriešinimas pagrįstas meile, o ne neapykanta.

1963 m. M. L. Kingas Vašingtone 200 000 žmonių miniai pasakė savo garsiąją kalbą „Aš turiu svajonę“. Ši kalba yra laikoma viena svarbiausių ir ryškiausių kalbų Amerikos istorijoje:

Kai leisime skambėti laisvei, kai mes leisime jai skambėti iš kiekvienos gyvenvietės ir kiekvieno kaimelio, iš kiekvienos valstijos ir kiekvieno miesto, sugebėsime paankstinti tą dieną, kai visi Dievo vaikai – juodieji ir baltieji, žydai ir pagonys, protestantai ir katalikai – galės susikibti už rankų ir giedoti senosios negrų dvasinės giesmės žodžius: Pagaliau laisvi! Pagaliau laisvi! Dėkui Dievui Visagaliui, mes pagaliau laisvi!

Dėl aktyvios antirasistinės veiklos M. L. Kingui daug kartų grasinta susidorojimu. Keletą mėnesių prieš mirtį jis atskleidė savo sielos būseną, skundėsi esąs pavargęs kovoti, pavargęs vėl ir vėl būti kalinamas, teigė, kad dėl nuolatinių grasinimų susidoroti jaučiasi nebe toks drąsus ir netgi nusivylęs, nes jam atrodė, kad jo kova lieka bevaisė. Tačiau, tvirtino M. L. Kingas, Šventoji Dvasia vėl jį sustiprinusi ir įkvėpusi ryžto. 1968 m. balandį jis atvyko į Memfio miestą, Tenesio valstijoje, kad paremtų ten organizuojamą mitingą. Jis buvo nušautas, kai susirinkusiai miniai sakė kalbą iš vieno Memfio miesto viešbučio, kuriame buvo apsistojęs, balkono. Šiandien daugelyje didžiųjų JAV miestų yra įamžintas M. L. Kingo atminimas: jo vardu pavadintos mokyklos ir gatvės.

Vienu esminių krikščioniškojo pašaukimo sandų M. L. Kingas laikė laisvę. Izraeliečių išėjimas iš Egipto tapo jam krikščioniškosios būties paradigma. Kovoti dėl laisvės gali tik drąsus žmogus, todėl krikščioniui būtina drąsa. Jei asmuo neranda vertybių, dėl kurių išdrįstų numirti, anot M. L. Kingo, tokio asmens gyvenimas apgailėtinas. Kiek paradoksalu, kad krikščioniškosios meilės universalumą ir jėgą M. L. Kingas suvokė skaitydamas M. Gandhi.[3] Krikščionio pašaukimui  ne mažiau nei meilė svarbi tarnystė, kuri, pasak M. L. Kingo, yra tikrosios didybės ir tikrojo žmogaus orumo kelias.

[1] Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint. § 83.

[2] Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Trečiajam tūkstantmečiui artėjant. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1996. § 37.

[3] Jonas Paulius II Mahatmą Gandhi laikė „didžiai evangelišku“. Plg. Jonas Paulius II. Žengiant per vilties slenkstį. Katalikų pasaulis. 1995. P. 76.