Jau praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje Lietuvoje mokslininkai atkreipė dėmesį į žmogaus veiklos sukeltą dirvožemio eroziją. Ūkininkaujant naudojama žemės ūkio technika mechaniškai pažeidžia augalų dangą, taip prarandama daug dirvos, nupustomas arba nuplaunamas derlingiausias dirvožemio sluoksnis. Mokslininkai ragino nebearti erozijos paveiktų laukų, o sodinti ten miškus arba daugiametes žoles. Daugelyje vietų gamta pati „išpildė” šias rekomendacijas ir sustabdė eroziją  - eroduotos ir nederlingos dirvos savaime apaugo mišku, daugiametėmis žolėmis ir krūmais, sulaikančiais ir kaupiančiais maistines medžiagas dirvožemyje.

Smarkiai sumažėjusį humusingumą dirvožemio tyrinėtojai neseniai pastebėjo ir ekologiniuose ūkiuose. To priežastis - sutrikusi biologinė medžiagų apykaita dirvožemyje, kai nesugebama kompensuoti su augalų derliumi išneštos biogeninės kilmės medžiagų dalies organinėmis trąšomis. Ar ir čia turėtume leisti gamtai pačiai atstatyti pusiausvyrą? „Taip” - atsakytų gamtinės žemdirbystės šalininkai, Lietuvoje praktikuojantys šį ūkininkavimo būdą jau ne pirmus metus. Užsiimant gamtine žemdirbyste žemė nedirbama - neariama, nekasama, netręšiama ir netgi nelaistoma, tačiau taip išauginti augalai pasižymi ypatinga kokybe, o dirvožemis nepraranda derlingumo. Apie šį netradicinį ūkininkavimo būdą kalbamės su vienu iš gamtinės žemdirbystės pradininkų Lietuvoje Laimiu Žmuida.

Kas yra gamtinė žemdirbystė?

Gamtinė žemdirbystė yra agrotechnika, imituojanti gamtoje vykstančius procesus. Gamtoje egzistuoja simbiotinis augalų mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Tradiciniuose daržuose ir soduose suardoma ši natūrali gamtos sąveika, sudaromos ekstremalios sąlygos, kai augalai ne gyvena, bet tik išgyvena. Iš tikrųjų augalams, norint gauti visas reikiamas medžiagas, būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija. Akivaizdu, kad natūralioje gamtoje, kur žemės niekas nedirba ir netręšia, augalai gerai auga, būna sveiki ir veda vertingus vaisius. Gamtoje dirvožemis nuolat „auga”, jo derlingasis sluoksnis nuolat atsinaujina, o dirbamuose laukuose - nuolat alinamas ir naikinamas. Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu didžiausią darbą atlieka pati gamta.

Kaip ūkininkaujant galima imituoti natūralius gamtos procesus?

Pagrindinės sąlygos sukurti gyvybingą dirvožemio bendriją - laisvas oro patekimas, drėgmė ir maistas. Gamtoje žemė niekada nebūna plika, kaip tradiciniuose ūkininkų daržuose. Ją visada dengia paklotė: samanos, pernykščiai lapai, pernykštė žolė ir pan. Taip dirva niekada neišdžiūsta, per paklotę laisvai cirkuliuoja oras, o pati paklotė - maistas dirvos mikroorganizmams. Mikroorganizmai organiką virškina skirdami į aplinką fermentus. Taip prie augalų šaknų susidaro maistingas sluoksnis, maitinantis visus, kas tik jį pasiekia.

Užsiimant gamtine žemdirbyste dirvožemis nekasamas, nepurenamas, leidžiama susikurti natūraliai struktūrai, kuri užtikrina gerą dirvos kvėpavimą, drėgmę ir sąlygas dirvos gyviems organizmams. Be to, dirva visada turi būti uždengta negyvų augalinių atliekų (sausos žolės, lapų, pjuvenų ar pan.) sluoksniu.
Pagrindinis dalykas, ko reikia turėti - augalinės atliekos (mulčius). Kaip mulčius gali būti naudojama žolė, šienas, šiaudai, stagarai, daržovių atliekos. Visa tai labiau tiks daržams. O krūmams ir medeliams, avietėms ir kitiems sumedėjusiems augalams geriau tinka miško mulčius - pjuvenos, skiedros, medienos gabalai, lentos, lapai, šakelės, drožlės, žievė. Miestuose tam puikiai tinka nukritę lapai, kuriuos žmonės degina ar veža į sąvartynus. Buvusi kasama dirva tiesiog mulčiuojama storu lapų sluoksniu visus metus ir daugiau niekada nedirbama, leidžiant susikurti dirvožemio ekosistemai. Mulčiuotos dirvos beveik nereikia ravėti, nes mažai „piktžolių” sugeba prasikalti pro mulčių, nereikia laistyti, nes, esant temperatūrų skirtumui tarp dirvos ir oro, po mulčiumi kondensuojasi daug drėgmės. Dirva jau po metų tampa puri, joje prisiveisia daug sliekų, visų augalų augimas žymiai pagerėja, jie nustoja sirgti.

Ar reikia naikinti piktžoles?

„Piktžolės” gamtinės žemdirbystės požiūriu - tai gerieji kaimynai, kurie taip pat dalyvauja dirvos gyvenime kaip ir kultūriniai augalai. Per mulčių „piktžolių” išauga nedaug ir naikinti jų nereikia. Jos atlieka daug funkcijų: giliašaknės žolės papildo viršutinius dirvos sluoksnius mineralais; plačialapės žolės neleidžia susidaryti velėnai sode; visos žolės kaupia saulės energiją ir tampa maistu augalams bei dirvos organizmams; skirtingos žolės kaupia skirtingas medžiagas, dėl to kultūriniai augalai ir kiti organizmai gauna įvairesnį maistą; aukštos žolės saugo kai kuriuos kultūrinius augalus nuo vėlyvų šalnų; kai kurios žolės saugo kaimyninius augalus nuo „kenkėjų” (vienos dėl savo išskiriamų medžiagų, kitos būdamos skanesnės); daugelis žolių apskritai yra valgomos; kurdamos bioįvairovę, žolės stabilizuoja sodo ekosistemą, sodas tampa sveikesnis, jame nebūna „kenkėjų” antplūdžių ir t.t. Iš tikrųjų, paskutiniai stebėjimai rodo, kad „piktžolės” nusipelnė labai didelės pagarbos. „Piktžolių” dalyvavimas dirvos gyvenime yra vienas iš pagrindinių gamtinės žemdirbystės principų. Iš viso yra išskirta trylika pagrindinių gamtinės žemdirbystės principų, su kuriais galima susipažinti internetinėje svetainėje www.gerazemdirbyste.lt.

Kokiuose žemės plotuose galima ūkininkauti gamtinės žemdirbystės būdu?

Gamtinė žemdirbystė galima tiek šimtuose hektarų (aišku, čia neįmanomas monokultūrų auginimas), tiek viename kvadratiniame metre. Mažiems sklypeliams ypač tinka intensyvusis variantas, kai naudojama daug augalinio mulčiaus. Jis įgalina iš labai mažo ploto gauti didelius ir vertingus derlius.

Ką reiškia gamtinės žemdirbystės sertifikatas?

Sertifikatas suteikiamas augintojui, kuriam pavyksta išauginti aukštos kokybės produkciją. Joje nėra nitratų perviršiaus, yra vitaminų, hormonų, fermentų, mikroelementų ir kitų naudingų medžiagų. Produktai išsiskiria savo kvapu ir skoniu, aromatu. Produktai pristatomi iki valgytojo 24 valandų laikotarpiu, todėl yra švieži ir kokybiški.

Kur kreiptis, norint įsigyti gamtinės žemdirbystės sertifikatą?

Augintojas turi kreiptis į www.gerazemdirbyste.lt komandą. Sertifikavimas vyksta trim etapais. Pirma, išlaikomas egzaminas, patikrinamos žinios, ar augintojas turi supratimą, kaip išauginti aukštos kokybės produkciją. Antra, sertifikuotojas lankosi augintojo darže sezono metu ir patikrina, ar augintojas pritaiko praktikoje tai, ką pasakojo egzamino metu. Trečia, nuėmus derlių patikrinama, ar tikrai pavyko išauginti aukštos kokybės produkciją, ar nenukrypta nuo agrotechnologijos. Taip pat ištiriamas nitratų kiekis. Nitratų testas parodo ne tik nitratų kiekį, bet tuo pačiu ir kaip sekėsi laikytis agrotechnologijos. Jei viršytos nitratų normos, vadinasi auginta buvo netinkamai, jei neviršytos - didelė tikimybė, kad auginimo procesas vyko stabiliai ir gerai.

Jei praeinami visi trys etapai, tai suteikiamas elektroninis sertifikatas. Jo negalima padirbti taip paprastai kaip popierinio. Tiesiog į savo kontroliuojamą interneto puslapį patalpiname informaciją, jog toks ir toks tokio ir tokio augintojo produktas yra sertifikuotas. Jei nėra puslapyje paskelbta, vadinasi produkcija yra nesertifikuota, kad ir ką apie ją augintojas besakytų.

Su Laimiu Žmuida kalbėjosi ŽL redaktorė Kristina Juozapavičiūtė

Apie gamtinės žemdirbystės derlių „Žalioji Lietuva” pasiteiravo pačių augintojų, kuriems suteiktas gamtinės žemdirbystės sertifikatas

Mantas Baršys, Rokiškio rajonas, Šikšnių kaimas (www.viskoko.lt):
Užderėjo viskas puikiai, galbūt neužauginome tiek, koks buvo mūsų derliaus valgytojų poreikis. Visoje Lietuvoje gausiai lijo, mūsų regione - atvirkščiai: sulaukėme kone tik vienos dienos smarkesnio lietučio, todėl didžiausias iššūkis buvo palaikyti mikroorganizmams tinkamą drėgmę ir maisto kiekį. Bet viskas pavyko puikiai. Po intensyvios vasaros mėgaujamės tikrai gausiu derliumi mūsų šeimynėlei ir visiems norintiems sveikai maitintis. Šiuo metu jau beveik viskas parduota ir susandėliuota mūsų pačių poreikiams žiemą, todėl norintys tikro ir švaraus maisto kitam sezonui turėtų nesnausti. Labiausiai didžiuojamės įvairių įvairiausių rūšių lauke augintais pomidorais, kurių, manau, turėtų kiekvienas paragauti, kad įsitikintų tikro maisto skonio ir kvapo intensyvumu ir subtilybėmis. Šiuo metu jau priimame užsakymus kitų metų savaitiniams maisto krepšeliams į didžiuosius Lietuvos miestus.

Laimis Žmuida, Ukmergės rajonas, Šventosios slėnis:
Kasmet derlius vis puikesnis ir puikesnis. Šiemet priauginome tiek, kad nespėjame suvalgyti visos įvairovės. Supratome, kad jau galime prasimaitinti vien iš savo daržo. Puikiai užaugo kalafijorai, vasariniai kopūstai (žmonės dar tik sodino, o mes jau derlių valgėm!). Įvaldėme konvejerio principą, kada vienas daržoves nuėmus ar dar net nenuėmus į jų vietą pasėjamos jau naujos. Taip iš to paties ploto galima nuimti tris derlius per sezoną. Palyginus su kitais augintojais mūsų pomidorai puikiai augo, nors galiausiai juos užpuolė maras. Pomidorus auginam be šiltnamio ir be jokių priedangų ir šiandien (rugsėjo 27 d.) pomidoriukai raudonuoja ir mes juos valgom. Ir ryt valgysim, poryt. Kopūstai šiemet puikūs. Sėjome tiesiai ten, kur planavome auginti, ir daigų neauginom, o galvos užaugo didžiulės kaip moliūgai, kirminų neapgraužtos. Kiti ūkininkai stebisi, kad iš sėklų tokie išaugo. Uogų šiemet toks derlius, kad nebesuvalgėm. Penkios obelys dera neskiepytos ir visų jų vaisių skonis mums priimtinas. Nereikia skiepyt. Užauginome perteklių produkcijos, kurį parduodame. Kitais metais, manau, seksis dar geriau.

Maistu apsirūpinome, bet ne tai svarbiausia. Maisto galima nusipirkti. Bet tokio maisto, kokio mes užsiauginome - nenusipirksi. Toks maistas keičia gyvenimą, daro žmones laimingesnius. Valgau savo ridikėlius ir kad džiaugiuosi, džiaugiuosi… Ir skonis visai kitoks, ir požiūris į maistą kitoks. Parduotuvinis maistas reikalauja dar ir begalės prieskonių, reikia maišyti produktus, gaminti juos ypatingai, kad būtų skanūs, o mūsų maistas pats savaime yra skanus. Nereikia papildomų prieskonių, pasikepi bulvių be nieko ir skanu skanu. Visai kitoks gyvenimas prasideda. Net nežinau kaip čia apsakyti to nepatyrusiam. Reikia pabandyt.

Iškilusius klausimus ar pageidavimus galite išsakyti patiems gamtinės žemdirbystės ūkininkams, kurių kontaktinę informaciją rasite internetinėje svetainėje http://gzmaistas.wordpress.com.