Nepaprastai gražus vakaras. Besileidžiančios saulės geltonio ir malonios vėsos prisodrintas oras tarytum sutirštėjo ir virš galvos šokantis mašalų būrys atrodo ne sklando, o lyg plauko jame. Absoliuti ramybė, net mažiausias lapelis nekrusteli. Girdėti tik pievoje čiaukšinti kiauliukė, ataidintis iš javų lauko putpelės balsas, nuo žiedo prie žiedo skraidančios kamanės dūzgesys ir visai šalia plazdančio drugelio sparnų šiurenimas. Toks brangus ir nepakartojamas mano pasaulėlis, maža Žemės dalelė: atrodo, imtum ir uždraustum į jį kitiems įžengti...

Oi! Tarsi iš saldaus sapno pažadino skaudus vabzdžio įgėlimas į kaklą ir sugriovė visą mano pasaulėlio įdilę. Sakytum, iš tikrųjų tarsi pabudau ir į viską pažvelgiau kitomis akimis. Ar tikrai šis pasaulis mano?

Sėdžiu miško pakraštyje nugara atsirėmęs į pušies kamieną. Miškas valstybės, aišku, ir žemė po juo, medžiai, krūmai, visokie augalėliai jame taip pat yra valstybės, tai yra kartu ir mano, kaip šios valstybės piliečio. Bent jau nedidelė jų dalelė. Toliau pieva, javų laukas. Tai jau ūkininko valdos, jam priklauso žemė ir viskas, kas joje auga – nuo piktžolės iki javo. O gyvūnai? Drugeliai, kamanės, kiauliukė ir putpelė, tolėliau besigananti stirna? Kieno? Dievo? Pati sau, tai yra gamtai priklauso?

Ne, klystate, iš tikrųjų visa miškuose ir laukuose esanti gyvūnija – valstybės nuosavybė. Aišku, uodai, sparvos, akliai ir visokie kitokie kraujasiurbiai yra velnio nešti ir pamesti, tikrai niekas niekada nenori ir nenorės pretenduoti būti jų šeimininkais. Tačiau visi kiti gyviai yra valstybės globoje, o tai reiškia, kad ir mano – tos valstybės piliečio – nuosavybė. Kad ir kaip keista, jie priklauso mums, priklauso nuo mano ir visų mūsų valios. Nuo žmonių, kurie okupavo Žemę ir pasiskelbė jos šeimininkais.

Na, gerai, moralus ir moralę padėkime į šoną ir pagalvokime, kaip mes ir valstybė rūpinasi gyvūnija. Tikriausiai visi sutiksite, kad nei uodais, nei drugeliais, galiausiai nei paukšteliais niekas nesirūpina. Bent jau neteko girdėti, jog kažkas būtų nubaustas net ne už uodo, o už reto drugio, vabalo ar kokio paukštelio sunaikinimą. Dėmesio susilaukia gal tik stambieji plėšrieji paukščiai, gandrai, nes įstatymų saugomi lizdai ir jų aplinka. Visai kitas dalykas yra, pavyzdžiui, stirna, elnias, briedis ar šernas. Visi stambieji žinduoliai, taip pat antys, žąsys, kurapkos, slankos ir dar tokie, kad ir nemedžiojami, paukščiai kaip kurtinys, tetervinas patenka į medžiojamųjų gyvūnų sąrašą. Štai jiems – tai jau išskirtinis dėmesys ir apsauga. Pabandyk nugalabyti kokį šerną ar briedį, jei tai neliks tik judviejų paslaptis – kaipmat sužinosi, jog gyvūnija yra valstybės nuosavybė ir saugoma įstatymų su numatytomis aiškiomis sankcijomis ir baudomis už padarytą žalą.

Šiek tiek nukrypsiu į šalį. Tikriausiai daugelis girdėjote, kad valstybė jau ne kartą buvo paduota į teismą dėl žalos, kurią patyrė vairuotojai į kelią išbėgus briedžiui ar kitam gyvūnui, atlyginimo. Savaime suprantama, jog daugeliui bendratautiečių automobilis yra pati didžiausia vertybė, brangesnė net už artimą savo. Tad nenuostabu, kad patyrus tokį smūgį – kažkoks nenaudėlis gyvūnas išdrįso, matai, išbėgti į kelią ir sumaitoti automobilį – būtina iš kažko išsireikalauti padengti nuostolius. Neišsireikalausi juk iš žuvusiojo. Ir iš viso ko tie žvėrys po miškus šlaistosi, iššaudyti juos visus, čia mes – šeimininkai! – ne vienas toks „nelaimėlis“ tikriausiai taip ir pagalvoja. Tik kažkaip mano galvelė tokios logikos niekaip neišneša.

Jei gyvūnas valstybės, tai jis ir kiekvieno iš mūsų, taip pat ir automobilio savininko. Bent jau koks plaukų kuokštas ar mėsos kąsnelis – tai tikrai. Tai kaip gali reikalauti atlyginti žalą pats iš savęs? Mano akimis, tai tas pats, kas reikalauti iš valstybės atlyginti žalą už netyčia paties suvažinėtą nuosavą katiną, šunį ar vištą. Keista, kad niekas dar nesusiprotėjo dėl to kreiptis į teismą. Na, o mūsų visų deleguota (gaila, kad to kažkaip nejuntame) institucija – valstybė (valdžia), jei būtų tikra krašto šeimininkė, pirmiausia iš tokio piliečio pareikalautų atlyginti žalą už jo automobilio sunaikintus gyvūnus: uodus, museles, vabalėlius ir įvairius drugelius, kurie žūsta atsitrenkę į automobilį ar sudega ant jo radiatoriaus, už keliuose suvažinėtas varles, ežius, o važiuojant per žolę ar miško paklotę – už visokiausius visokiausius gyvius. Neturime, deja, tokio šeimininko. Mūsų valstybė tik deklaruoja sauganti gyvūnus, bet paprasčiausiai to nedaro.

Grįžkime prie vienintelės gyvūnų grupės – medžiojamųjų gyvūnų, kuriems valstybė rodo išskirtinį dėmesį. Laksto sau po mišką stirna, elnias, lapė ar vilkas. Jie – valstybės, o kartu ir kiekvieno piliečio turtas, turime juos saugoti, globoti, tausoti, galime džiaugtis ir gėrėtis jais. Staiga – šūvis! Stirna, šernas ar briedis krenta ir pamažu atsisveikina su šiuo pasauliu. Ir atsitinka mano protu nesuvokiamas dalykas: gyvūnas staiga tampa šovusiojo, jį nužudžiusiojo, nuosavybe (jei pastarasis, aišku, laikėsi taisyklių ir įstatymų) ir nauda. O iš manęs, šovusiojo bendrapiliečio, kuris dar prieš akimirką džiaugėsi šiuo gyviu, kuriam jis lygiai taip pat priklausė, atimamos visos teisės į jį.

Neįtikėtinas virsmas! Gyvas – visų, negyvas – nužudžiusiojo. Sakysite, gal tas pilietis nusipirko, sumokėjo pinigus už šį mums visiems priklausantį gyvūną? Ne. Visi smulkūs plėšrūnai, medžiojamieji paukščiai, kiškiai, šernai, o dabar ir stirnos nelicencijuojami – liaudiškai sakant, šaudyk kiek nori. Licencijos reguliuojamiems sumedžioti gyvūnams – elniams, briedžiams – kainuoja tik simboliškai. Paprastai kalbant, visi medžiojamieji gyvūnai, kurie yra neuždrausti medžioti, valstybės yra padovanojami medžiotojams. 99 procentai šalies gyventojų savo turtą tiesiog už dyką padovanoja 1 procentui. Mėgaukitės ir naudokitės. Ir dėl ko tas dosnumas? Kad apsirūpintum mėsa, įgytum trofėjų? Tačiau bent jau pastaruoju metu įsivyrauja ir kur kas primityvesnis motyvas – dėl pramogos žudyti...

Koks ekonomistas, finansininkas pasakytų – gyvūnija yra viena iš nedaugelio mūsų šalies gamtinių išteklių. Taip pat kaip mediena, durpės, žvyras ar smėlis, vanduo. Visos įmonės, turinčios teises naudoti valstybės žaliavas, už jas moka tam tikrą nustatytą mokestį, taip pat ekonominio gavybos ir perdirbimo proceso metu yra sukuriamos darbo vietos mūsų piliečiams. Ši ekonominė veikla kuria vidaus produktą, mokami mokesčiai ir galiausiai visi esame didesni ar mažesni sukurtų produktų vartotojai. O medžiojamosios gyvūnijos naudojimas? Ištekliai nekainuoja, darbo vietos nekuriamos, mokesčiai nemokami, o produktais naudojasi tik labai nedidelė išrinktųjų grupė. Kur dar tokią dosnią ir turtingą valstybę pasaulyje rasite? Nesiskųskime nepritekliais ir ekonominėmis krizėmis – juk tokie turtingi esame...

Sakysite – netvarka. Reikia kažką keisti. Nebandykite... Neseniai žurnalas „Forbes“ skelbė, kad pasaulyje yra tik 1 procentas labai turtingų žmonių (milijonierių ir milijardierių), tačiau jie valdo per 34 procentus pasaulio turto. Manau, kad Lietuvoje yra panaši padėtis: 1 procentas visuomenės (medžiotojai) tikrai valdo panašią mūsų šalies turto dalį ir turi tikrai ne ką mažesnę dalį politinės ir įstatymų leidžiamosios įtakos. Tad verčiau patylėkime... tie likusieji 99 procentai.

Pakalbėjau pats su savimi. Neabejoju, kad tuojau pat bet kuris medžiotojas man oponuos: nesąmonė, yra visiškai ne taip. Medžiotojai savo medžioklės plotuose rūpinasi faunos apsauga ir gausinimu, reguliuoja plėšrūnų skaičių, o svarbiausia – už medžioklės plotus moka nuomą valstybei. Dabar aš paoponuosiu. Smulkiųjų plėšrūnų skaičius beveik nereguliuojamas, todėl nyksta beveik visos ant žemės perinčių paukščių rūšys, kiti gyviai, medžiuose perintiems paukščiams ypač didelę žalą dabar daro kiaunės. Faunos gausinimas? Realiai yra gausinama tik šernų populiacija, kuri ir taip yra pernelyg didelė ir daro milžinišką žalą ne tik žemės ūkio kultūroms, bet ir miškų ekosistemoms, beveik visiems ant žemės gyvenantiems gyviams, augalams. Tad ši medžiotojų „teigiama“ veikla ypač žalinga visai kitai gyvūnijai (valstybės ir visų mūsų saugomai).

Dėl kitų žvėrių, pavyzdžiui, elninių, gausinimo, tai jų gausa nuo tos pagrindinės medžiotojų taikomos priemonės – papildomo šėrimo žiemą – mažai tepriklauso. Jų gausai daugiau įtakos daro tokie globalūs veiksniai kaip klimatas, taip pat miškininkystės veikla, žemės ūkio pobūdis aplink žvėrių gyvenamus miškus.

Nuoma už medžioklės plotus? Kur ji panaudojama, kiek ji adekvati sumedžiojamų žvėrių vertei? Tam paanalizuoti jau reikia atskiro straipsnio. Mano giliu įsitikinimu, po šiuo neatitikimu ir glūdi didžioji dauguma visų etinių, moralinių medžioklės problemų, apie kurias jau rašėme ir dar ateityje rašysime. Moki už viena, gauni kita, moki už žemės plotą, gauni mėsą. Čia kaip brandžiame komunizme: užsimoki už galimybę įeiti į parduotuvę ir pasiimi tik tiek, kiek tau reikia. Tad ir ima visi, kas kiek gali, kiek sugeba, kiek paneša. Svarbiausia, kad kaimynas, draugas ar giminė nematytų ir, gink dieve, daugiau nepasiimtų. Gal mažai kas pasikeistų, o gal ir daug, tačiau, tikiu, jei tektų mokėti už šūvį, tikriausiai būtų pasveriama – ar verta?

„Žurnalas už gamtą“