Scena iš Sauliaus Varno spektaklio „Juokingo žmogaus sapnas“ Prokofjevsko teatre.

Baltarusijoje, Mogiliovo teatre, lietuvių režisieriaus Sauliaus Varno pastatytas spektaklis „Tarelkinas“ pagal A.Suchovo-Kobyliną oficialiai pristatytas šių metų Baltarusijos Nacionalinei premijai gauti.

Pasak režisieriaus, ir klasiką šiuolaikiniame teatre interpretavo, ir „Tarelkiną“ jis statė jau ne pirmą kartą, tačiau kaskart skirtingai. Pastarosios dramaturginės medžiagos tema ta pati – žmogaus vergavimas materijai, savęs naikinimas dėl pinigų, bet temos studijos – neišsenkamos ir neturi pabaigos.

„Mogiliovo teatro darbą apibūdinčiau kaip mad cabaret spektaklį, kuriame veikia nebe žmonės, o pragaro būtybės. Jų siautėjančios aistros nuodija visa, kas jas supa, nors tuo pat metu jos žavisi ir mėgautis arijomis iš pasaulinio operų lobyno“, - sako Saulius Varnas. Atsiliepimai išties įspūdingi. Per kaimyninės šalies televiziją kalbėjęs amerikietis teatro kritikas spektaklį apibūdino kaip sukrečiantį, gyrė aktorių darbą ir itin šiuolaikišką režisūrinį sprendimą. Patys baltarusiai sakė, kad iš tokių spektaklių galima pasisemti stiprybės kovojant su šiandieninėmis negandomis.

Scena iš Sauliaus Varno spektaklio „Tarelkinas“ Mogiliovo teatre.

Vos prieš kelis mėnesius Ukrainoje, tarptautiniame monospektaklių festivalyje, kuriame dalyvavo kolektyvai iš trylikos valstybių, publika ir kolegos puikiai įvertino Sauliaus Varno ir puikaus J.Miltinio dramos teatro aktoriaus Vidmanto Fijalkausko darbą pagal V.Nabokovą - „Kritimas į tamsą“. Lietuvių pastatymas gavo diplomą už režisūros, scenografijos ir aktorystės sintezę. Prieš tai, praėjusio sezono pradžioje, šio režisieriaus ir panevėžiečių trupės spektaklis, H.Ibseno „Kai mes mirę nubusim“ itin sėkmingai dalyvavo didžiojo norvegų dramaturgo vardo festivalyje Indijoje.

O ką tik Salius Varnas grįžo iš Altajaus. Ten, Prokofjevsko teatre, įvyko nauja premjera: „Juokingo žmogaus sapnas“, F.Dostojevskio kūrybos motyvais. Bendrame šio teatro ir Maskvos K.Stanislavskio vardo festivalio projekte drauge dirbo dailininkė iš Lietuvos Laura Luišaitytė bei multimedijos kūrėja maskvietė Nataša Naumova. Spektaklis jau pakviestas į keletą tarptautinių scenos meno renginių. Svarstomas ir naujas ateinančių metų projektas – tarptautinėmis pajėgomis Londone statyti „Hamletą“.

Be kita ko, Saulius Varnas atsakė dar į kelis klausimus.

Kaip ir pagal ką pasirenkate veikalus statyti užsienyje?

Scena iš Sauliaus Varno spektaklio „Tarelkinas“ Mogiliovo teatre.

Labai įvairiai. Kai kada tai priklauso nuo trupės sudėties. Matai, kad būtent su tuo aktoriumi būtų labai įdomu pasinerti į tavo pasirinktą literatūrinį tekstą, ieškant netikėtos sceninės kalbos išraiškos. Kai kada atsiranda temos, kuriomis norisi pasikalbėti, tad siūlai teatrui, net gerai nepažinodamas trupės. Kartais koks nors teatras prašo statyti konkrečią pjesę ar inscenizuoti prozos tekstą. Variantų daug. Ir kiekvienas atvejis savitas. Nesikeičia viena: niekada nesiimu teksto, kuris man neįdomus.

 Kuo skiriasi, jeigu apskritai skiriasi, teatro režisieriaus darbas Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Moldavijoje, Anglijoje, Lietuvoje?

 Susitikimas su kiekvienu kolektyvu yra ir skirtingas, ir tuo pat metu labai panašus. Man teatras yra vieta pašnekesiui būties temomis, savotiška žiūrovo provokacija teatrinės kalbos priemonėmis. Trumpiau kalbant, man spektaklis – tarsi hieroglifas, kurį reikia pačiam ir sukurti, ir perskaityti... Arba kaip šauksmas, kurio vibracijos pereidamos per kūrėją – aktorių, žiūrovą išveda į Tylą. Vieni iš svarbiausių klausimų, į kurį kiekvienam reikia rasti atsakymą, yra toks: ko mes atėjome į šį pasaulį, kokia to mūsų atėjimo prasmė? Paskui turime atiduoti visas jėgas, kad realizuotume tai, kas suteikia prasmę tam mūsų atėjimui. Svarbu, kad tai būtų asmeninis apsisprendimas. Nekalbėsiu apie dvasines Egipto, Indijos, Žydų ar Sufizmo mokyklas, kurių egzistavimas rodo tos Didžiosios Tylos svarbą.

Scena iš Sauliaus Varno spektaklio „Tarelkinas“ Mogiliovo teatre.

Man teatras įdomus tiek, kiek jis sugeba išvesti į Tylą ir „dirbančius“ spektaklyje, ir žiūrovus. Dažniausiai ta kelionė būna įdomi, jeigu ne, tada beprasmiškai praleistas laikas yra pavogtas laikas... Visų teatrų užkulisiuose kvapas vienodas, jeigu nepripurkšta dezodoranto... Kai kur aktoriai techniškai pasiruošę geriau, kitur labiau „degina“ save... Žinoma, turi reikšmės tautos charakterio bruožai, bet susikalbėjimo, tarpusavio supratimo problemų neturėjau... Būna, kad tenka pakeisti aktorių, bet tas nekeičia esmės. Man pačiam įdomiausias spektaklis – „Šmėkla“ pagal S.Vitkevičiaus tekstus. Jį esu sukūręs Rygos Dailės teatre. Vertinimai buvo labai prieštaringi, bet ir dabar su malonumu pasižiūriu jo įrašą.

 Apskritai dėl teatro sunku ginčytis, nes vieniems tai – Teatras, kitiems – jau nebe, tretiems – dar ne teatras. Kiekvienas išgirstame, pamatome ir priimame tik tai, kam esame pasiruošę.

 Papasakokite kiek plačiau apie „Tarelkiną“.

 „Tarelkinas“ Mogiliovo teatre – jau penktas mano pastatymas pagal A.Suchovo-Kobylino tekstus. Visi jie – skirtingos studijos procesų, kurie vyksta žmogui tapus materijos vergu. Tragedija žmonių, turinčių pinigų, esančių šalia pinigų, naikinančių save vardan pinigų...

 Teatre visada reikia atsakyti bent jau į tris klausymus: kas, ką ir kaip? Tas trečiasis – kaip – režisieriui yra didžiausias galvosūkis, man bent jau ir įdomiausias...  Keli pastatymai pagal A.Suchovo-Kobyliną atsirado tarsi savaime, net be didesnės mano iniciatyvos, pasirinko patys teatrai. O čia netikėtai į rankas pateko keletas G.Strelerio spektaklio, B.Brechto „Gerojo žmogaus iš Sičiuanio“, vaizdo įrašai. Pasirodo, jis pastatė net šešis skirtingus spektaklius pagal tą pačią pjesę.

 Pradžioje lyg ir nusivyliau, pagalvojęs, kad menininkas kartosis, bet paaiškėjus, kokie jie skirtingi ir originalūs, likau sužavėtas jo profesionalumo. Taigi, man ir kilo mintis pakartoti tą savotišką rekordą. Dabar nuo šio didžio režisieriaus esu „atsilikęs“ vos vienu spektakliu. Bet jau, atrodo, esu užčiuopęs ir šeštojo stilistiką bei vizualųjį sprendimą. Yra ir šio pastatymo norintis teatras.

 Parengė Liuda Jonušienė