Zenekos nuotrauka

Apie kino poveikį ideologijai, laisvės erdvę kinematografijoje, demokratizaciją, žiūrovų lūkesčius ir pasikeitusį santykį su kinu kalbamės su vienu ryškiausių Rusijoje kino istoriku, Baltijos šalių kino ekspertu Sergejumi Lavrentjevu. Pokalbis vyko Tarptautinio Kauno kino festivalio metu.

Sergejus Lavrentjevas

Žinoma, kad tais laikais, kai buvo išrastas kinas, politikai aiškiai suprato, jog šis naujas menas teikia galimybių ideologiškai paveikti žiūrovus, juos indoktrinuoti. Ar dabar kinas yra laisvas ir netarnauja režimui?

Prieš maždaug dvidešimt metų Maskvoje, Kinematografininkų sąjungoje, vyko plenumas „Sovietinis kinas ir pasaulinis kino procesas“. Jame aktyviai dalyvavo ką tik iš Holivudo parvykęs režisierius Andrejus Končialovskis. Jis pasakė svarbią mintį, į kurią tuomet niekas neatkreipė dėmesio: „Jūs, sovietiniai kino menininkai, nesuprantate, kokie jūs laimingi, nes Rusijoje jau nėra oficialios cenzūros ir dar nėra rinkos cenzūros“. Daugelis mano kolegų tada stebėjosi, ką tas režisierius čia kalba, juk jis nieko nežino apie sovietinę tikrovę. Iš tiesų tai buvo laimingas laikas, nes valstybė vis dar finansavo filmų kūrimą ir nesikišo į jų turinį. Suprantama, tokios sąlygos buvo trumpalaikės.

Dabar Rusijos ir kitų pokomunistinių šalių kinas jau nėra ideologijos įrankis sovietų laikų prasme, todėl žmogus gali filmuoti viską, ką tik nori. Anais laikais valdžia vadovavosi Lenino citata, kuri, beje, buvo ištraukta iš konteksto: „Iš visų menų mums svarbiausias kinas“. Iš tiesų sovietų ideologas norėjo pasakyti, jog kol masės yra neišsilavinusios, daug beraščių, svarbiausias kinas ir cirkas. Taigi reikia numanyti, kad Leninas galvojo ir apie tokią ateitį, kai kinas jau nebus tiek svarbus, nes masės bus išsilavinusios. Beje, tuomet valdžia kažkodėl visai pamiršo cirką ir kabino tik lozungus apie kiną.

Dabartinei valdžiai svarbiausias yra televizorius. Būtent čia dabar apsigyveno propaganda. Kine dar pasitaiko ideologinių filmų, bet juos mažai kas žiūri. Praėjusio dešimtmečio Rusijoje, kai buvo daug pinigų, gautų iš naftos, padaugėjo kovinių filmų apie žymiuosius rusų žvalgybininkus, išgelbstinčius pasaulį. Kai globalinį likimą sprendžia Džonas ir Merė, irgi juokinga, bet mes prie to jau lyg ir pripratome, bet kai Vania ir Maša gelbėja pasaulį, atleiskite, tai – jau beprotybė. Nė vienas iš šių filmų nedavė pelno. Aišku, jie buvo reklamuojami, ir žiūrovai ėjo į kino teatrus, bet kino gamybos išlaidos neatsipirko.

Apskritai kinas dabar laisvesnis, bet filmuoti gali tik tada, jei turi pakankamai pinigų. Valstybė nefinansuoja kritiškesnių filmų gamybos, ir, manau, tai – teisinga. Tačiau jei surasi verslininką Borią, kuris finansuos tavo filmą, jei duosi kyšius kino teatrų vadovybei, tuomet bus galima kalbėti apie sąlyginę laisvę. Taigi cenzūra šiais laikais yra valdoma rinkos.

Ar tai reiškia, kad kinas ir dabar nėra laisvas?

Tikrai taip, nes kinui sukurti reikia daug technikos ir pinigų. Mūsų dienomis vykstanti kino technikos revoliucija – juostą keičia skaitmeninės laikmenos – man nelabai patinka, nes sukuriama daug filmų be jokių resursų. Kai tokius „produktus“ rodo kino festivaliuose, matome geltoną dangų, pilką žolę, sunku atskirti, ar vaidina vyras, ar moteris. Tai absurdiška, nes kinas turi būti vizualus, žiūrovas turi matyti, kas vyksta ekrane. Kai net režisierius tiksliai nežino, ką filmuoja, tai apie ką toliau kalbėti?!

Lietuvoje jauni režisieriai dažnai sako, kad geram filmui sukurti nereikia daug pinigų, nes įvyko kino demokratizacija, filmuoti gali kiekvienas. Kaip vertinate tokius teiginius?

Manau, siaubinga yra tai, kad kiekvienas gali kurti kiną. Praėjusiais metais Vilniuje man teko būti Baltijos kino konkurso vertinimo komisijos nariu. Ten buvo parodytas vieno jauno lietuvių režisieriaus filmas. Jo turinio esmė - „man klinikinė depresija, todėl rūkau marihuaną“. Kino teatro salė buvo nedidukė, mažiau nei šimto vietų. Joje susirinko vien režisieriaus draugai. Jų reakcija į filmą buvo pribloškianti – kiekvieną kino repliką palydėdavo žiūrovų aplodismentai, juokas. Aš sėdžiu ten ir galvoju: „Koks košmaras!“.

Filmas sukurtas buitine kamera, kurią režisierius tiesiog pastatė savo kambaryje ir parūkė marihuanos. Ir visa tai reikia rodyti žiūrovams?! Draugams toks „kūrinys“ patinka, bet likusiai publikos daliai tiesiog nebuvo, į ką žiūrėti. Filmas tęsėsi pusvalandį, bet apėmė jausmas, kad jo trukmė – ilgesnė nei „Titaniko“.

Broliai Liumjerai kiną išrado ne tam, kad kamera būtų statiška. Kinas yra „moving pictures“, o ne „frozen pictures“. Minėtas lietuvių jaunuolio darbas – tik vienas iš daugelio milijonų panašių kūrinių, kurių nestinga kiekviename festivalyje. Žiūriu juos ir klausiu savęs, kodėl turiu tai stebėti.

Manau, būtent dėl demokratizacijos dabar tiek daug kino festivalių. Jų daugiau nei metai turi dienų. Net kiekviename Rusijos miestelyje yra kino festivalis. Svarbiausia – atidarymo ir uždarymo banketas. Aišku, festivalių programose yra vienas kitas vertas dėmesio filmas, bet didžioji dalis – apie marihuanos rūkymą... Ir tokių „šedevrų“ autoriai nesupranta, kad žiūrovai moka savo pinigus už bilietą į kino salę. Apie šį faktą niekas beveik negalvoja.

Ar kalbėdami apie dėmesio vertus filmus, šiais laikais dar galime ilgėtis estetinių vertybių? Juk XX amžiaus pradžioje kinas buvo labai estetiškas.

Labai gaila, bet dabar estetinis kinas užmirštas. Praėjusį mėnesį buvau Rygos festivalyje ir vertinau Baltijos šalių kiną. Atidarymo metu buvo parodyti du filmai. Vienas iš jų buvo apie 1991-ųjų įvykius Latvijoje. Kai ką apie šiuos istorinius faktus jau žinojau, todėl man buvo įdomu gilintis toliau. Deja, po filmo sau konstatavau, kad nieko nauja nesužinojau. Buvo labai apmaudu, nes tikėjausi gero kino.

Po to buvo parodytas Uldžio Brauno filmas „235 milijonai“ apie sovietinį gyvenimą. Formos požiūriu – tai propagandinis kūrinys, tačiau vizualumas ir meniškumas buvo neginčijami. Visa jo estetika pagrįsta operatoriaus darbu. Netgi Brežnevas ir Suslovas, kurie buvo monstrai, filme parodyti žmogiškai. Tereškova įdomiai šukuojasi plaukus.

Kai rodomi karo manevrai, aiškėja, kad niekas nenorėjo Sovietų Sąjungos militarizacijos, žmonės tiesiog tapo istorijos įkaitais.

Filme nėra jokio užkadrinio balso, tačiau viskas taip įtikinama ir vizualu. Ypatingai puiki, Eizenšteiną menanti scena yra ta, kurioje rodomi parašiutininkai, šokantys iš dangaus į susižavėjusių mergaičių pravertas burnas. Sukrečianti erotinė metafora.

Tačiau šis filmas sukurtas XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, ir tuomet, kai jis pasirodė, nesulaukė jokio pripažinimo, nes tuo metu taip filmuoti buvo norma, standartas. Tada buvo aišku, kad kine reikia kalbėti vizualine, o ne literatūros, teatro ar muzikos kalba. Taigi Rygoje nuliūdau, palyginęs tuometinį ir šių dienų dokumentinį kiną. Deja, dabar dėl estetikos niekas nesuka sau galvos.

Kaip pasirenkate filmą, kuris vertas žiūrėti?

Buvo laikai, kai žiūrėdavau po penkis filmus per dieną. Iš viso kiną žiūriu jau 45 metus. Ir viską – kino teatro ekrane, o ne kompiuterio monitoriuje.

Dabar vis labiau pasirenku tik dėmesio vertus filmus, nes atėjęs į kino teatrą, nusipirkęs bilietą ir pažiūrėjęs penkias kūrinio minutes, jau galiu pasakyti ir siužeto finalą, ir tai, kaip jis bus nufilmuotas. Vis rečiau nustembu. Kai važiuoju į festivalius ir žiūriu katalogus, pasirenku ir dažniausiai nesuklystu.

Kaip turbūt jau supratote, esu kino klasikos mėgėjas, nes ten kinas yra kinas. Suprantu, kad dabar ne XX amžiaus pradžia ar vidurys, egzistuoja naujos vizualinės priemonės, bet paradoksas, kad tie, kurie naudojasi jomis, nesupranta, kokių galimybių jos teikia. Pavyzdžiui, statiška skaitmeninė kamera daugeliui atrodo lyg naujovė. Aš atsakau – tai jau seniena, nebyliojo kino priemonė.

Apskritai manau, kad nieko nauja jau nebus, bet pasiilgstu jaunų režisierių meilės kinui ir bent siekio pasakyti pasauliui tai, kas dar negirdėta. Prisimenu Nikitos Michalkovo pirmąjį filmą „Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų“. Tada pajutau, kad jame cituojami Vakarų vesternai, supratau, kad šis režisierius nemažai gali ir dar daugiau galės ateityje. Dabar jaunimui trūksta meninių ambicijų, užsidegimo.

Mėgstu ir kokybišką komercinį kiną, bet ir ten matau problemų. Dauguma jo kūrėjų anksčiau šį tą galėjo, o dabar – jau ne. Todėl kaubojai kryžminami su ateiviais ir panašiai. Kas tai? Vyšnios su pomidorais? Talentą čia dažniausiai pakeičia kompiuteris.

Jei sutiksime, kad judantys paveikslėliai yra žmogaus vertybių projekcija, kokias vertybes, Jūsų nuomone, teigia šiandienis kinas?

Aišku, kad sutinku su šiuo teiginiu. Manau, kad vertybės randasi tada, kai žmonės kartu kino salėje žiūri filmus.

Sovietinių laikų pabaigoje buvau retas egzempliorius, mane vadindavo idiotu, nes filmus žiūrėdavau vis dar kino teatre, o ne naudodamasis vaizdo magnetofonu. Reikalas tas, kad net dabar, nenaudojant juostos, kinas negali egzistuoti ne kino salėje. Kinas yra tai, ką vienu metu žiūri daug žmonių. Kai jie ateina į salę, sėdasi, laukia kol užges šviesos, įsižiebia ekranas – įvyksta stebuklas. Joks namų kinas to nepakeis. Tai šiek tiek primena žmonių išgyvenimus bažnyčioje. Geras filmas kino teatre asocijuojasi su buvimu šventovėje.

Žmonės, žiūrintys kiną, visada ilgėjosi ir dabar ilgisi tų pačių vertybių: meilės, gyvenimo šeimoje. Holivudo kinui būdinga viena gera ypatybė – gėris visada nugali blogį.

Kalbėjosi Ramūnas Čičelis