Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios skliautų tapyba, XVIII a. (vidaus erdvės bendras vaizdas). Gintaro Kušlio nuotrauka, 2005

Planas buvo viešas, bet niekas nebūtų galėjęs jo atspėti, girgždantys nasrai giedotų savo pergalės himną, didžioji orgija burnų, virtusių vien dantimis, susirakinusių viena su kita spazmiškuose gniaužtuose, lyg visi dantys vienu metu būtų iškritę žemėn.

Umberto Eco. „Fuko švytuoklė“. Vilnius, 2004, p. 635

Anot visame pasaulyje garsaus literatūrologo, semiotiko, viduramžių estetikos ar komunikacijų teorijos autoriteto (etc.) Umberto Eco, baroko įkvėpimą galime laikyti bene pirmąja akivaizdžia moderniosios kultūros apraiška būtent todėl, kad čia žmogus pirmą kartą palieka įprastą kanoną (garantuojamą visatos tvarkos ir nekintamos esmės) ir susiduria – tiek meno, tiek mokslo srityje – su judančiu, išradingumo reikalaujančiu pasauliu. Nepaisant manieringos išorės, stebuklo, išmonės, metaforos poetika siekia įtvirtinti šią užduotį, kurios turėtų siekti naujasis žmogus, meno kūrinyje įžiūrintis ne aiškiais ryšiais pagrįstą objektą, kurio grožiu privalo gėrėtis, o atskleistiną paslaptį, vykdytiną užduotį, vaizduotės guvumo akstiną (1).

Tačiau kokią gi paslaptį, leiskite iš karto paklausti, šis naujasis (mūsų dienų) žmogus galėtų sau atskleisti, jeigu, pavyzdžiui, įžengęs į Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią pamatytų suniokotą unikalią XVIII a., t. y. būtent barokinę, freską, o dar tiksliau sakant, sienų tapybos portretą? Negana to, nuo vandalų rankų šioje bažnyčioje nukentėjęs (tuomet, beje, kai čia buvo įrengiama signalizacija) vieno iš XVI-XVII a. valdžiusių karalių atvaizdas...

Be abejo, norint kuo aiškiau suvokti visą šią (tiesą sakant, gana fantasmagorišką) situaciją, visų pirma derėtų atkreipti dėmesį į svarbiausius faktus – tiek istorinius, tiek ir visus kitus; t. y. pakalbėti apie tai, kokią čia turime bažnyčią, o joje sienų ir skliautų tapybą ir, be to, koks istorinis asmuo pavaizduotas tame išniekintame sienų tapybos paveiksle.

 Apie Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčią bei karmelitų vienuolyną

Taigi pradėkime nuo to, kad Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis yra išsidėstęs Vilniuje, prie pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų, tarp V. Kudirkos aikštės ir tilto bei K. Sirvydo gatvių. Šv. Jurgio bažnyčioje šiuo metu veikia Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla, šalia esančio vienuolyno patalpose – bibliotekos padaliniai ir skaityklos (2). Taip pat verta žinoti, kad ansamblis sukurtas XVI-XIX a. basųjų karmelitų vienuolių iniciatyva. Jį sudaro bažnyčia, varpinė-vartai, vienuolyno namai, pagalbiniai ir ūkiniai statiniai.

Ne mažiau įdomus faktas, jog Šv. Jurgio bažnyčia XVI a. buvo už miesto sienų ir kartu su apylinkėmis priklausė Lietuvos didikams Radviloms: Radvilų funduota ir prieš 500 metų pastatyta bažnyčia Vilniuje iškilo po pergalės Klecko mūšyje; būtent šiam totorių nugalėjimui atminti Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila senosios regulos karmelitams (1506 m.) Vilniuje pastatė gotikinę Šv. Jurgio bažnyčią bei vienuolyną.

Deja, 1749-aisiais bažnyčia sunaikinta gaisro. Tad nenuostabu, jog 1750-1755 m. Naugarduko vaivados iniciatyva ji pastatyta kone iš naujo. Beje, bažnyčia buvo ne tik perstatyta, bet įgavo ir vėlyvojo rokoko stiliaus formų. Statyboms, kaip manoma, vadovavęs Pranciškus Ignotas Hoferis.

Apie Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios freskas

Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios skliautų ir sienų tapyba, XVIII a. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2005

Maždaug apie 1755 m., kai čia darbavosi ir minėtasis P. I. Hoferis (3), Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios skliautai bei vienuolių choro sienos buvo dekoruotos freskomis; t. y. bažnyčios sienos ir lubos išpuoštos kompozicijomis, kurios vaizduoja šv. Jurgio gyvenimo ir jo kančių scenas. Meniniu požiūriu šis interjero dekoras ypač vertingas – vargu ar kas šiandien išdrįstų tuo suabejoti.

Tiesa, be minėtų navos ir presbiterijos skliautų ir sienų tapybos kompozicijų, žiūrovo žvilgsnį Šv. Jurgio bažnyčioje gali patraukti ir kai kurie portretiniai sienų tapybos paveikslai (4). Pavyzdžiui, Marija Matušakaitė 2010-aisiais išleistoje ir puikiai iliustruotoje savo knygoje „Portretas Lietuvos Didžioje Kunigaikštystėje“ apie juos rašo: „Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje per XVIII a. renovaciją buvo nutapyti keli to meto geradarių portretai, įkomponuoti iki tol nepasitaikančiuose ovaluose. Be fundatoriaus Mikalojaus Faustino Radvilos, čia būta jau pasenusios Barboros Pranciškos Zavišaitės-Radvilienės ir jos sūnaus Jurgio IX Radvilos, pavaizduoto kaip galingo šarvuoto kario, portretų.“ (5)

Bet čia mano įsivaizduoto Šv. Jurgio bažnyčios lankytojo žvilgsnis taip pat galėtų užkliūti ir už jau minėto karaliaus portreto – būtent to, kurį prieš keletą metų taip subjaurojo vandalai, kuris dabar paverstas tarsi kokia šiuolaikine kompozicija – joje elektros laidais labai jau keistai „padekoruotas“ tas ovalo formos kartuše įrėmintas valdovas.

Kieno atvaizdą matome viename iš ovalo formos kartušų?

Dabar būtų pats laikas skaitytojui atskleisti, kas yra tas paslaptingasis, pavaizduotas portrete, patekusiame į mūsų žiūros lauką. Taigi esu gana tvirtai įsitikinęs, kad vienoje iš čia pateikiamų iliustracijų (5 il.) matome Zigmantą III Vazą (1566-1632) – Vazų dinastijos Lietuvoje ir Lenkijoje pradininką. (6)

Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios fundatoriaus Mikalojaus Faustino Radvilos portretas, XVIII a. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2005

Jį identifikuoti pirmiausia man leidžia faktas, jog tamsiame fone, ovalo formos kartuše, skaitome: „SIGISMVND, III, [...] REX...“ (tai lotyniškas užrašas, matomas po valdovo portretu).

Kita vertus, minėtoje M. Matušakaitės knygoje šio žinomo istorinio personažo – jo vardo arba atvaizdo – nerasime. Ir nežinia kodėl. Manding, čia būta kažkokio paradoksalaus nesusipratimo... Sunku paaiškinti, kodėl tik anie trys (iš Radvilų) – mums svarbūs, iškilūs, o ketvirtasis (iš Vazų) nėra vertingas? Antrarūšis?.. Bet gal tiesiog gėdintasi, kad šis portretas buvo taip bjauriai išniekintas? Todėl ir nuslėptas paprasčiausiai apsimetant, jog jo nėra.

Kad ir kaip ten būtų, atidžiau pažvelgus į vieną iš čia pateikiamų iliustracijų nesunku suprasti, jog tai yra būtent Zigmantas III, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, kitų žemių valdovas ar paveldėtojas etc. Juoba kad ir po portretu matomo įrašo apatinėje eilutėje aptinkame (be to) lotynišką skaičių MDXCVI, kuris, išverstas į arabiškąjį, būtų 1596, t. y. metai, ženklinanys vieną iš Zigmanto III Vazos gyvenimo datų.

Apie Zigmantą III Vazą ir Vazų stilių

Taigi neabejotina – mus dominančioje Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios freskoje pavaizduotas Zigmantas III Vaza. Beje, jo tėvas, kaip ir visi švedai, buvo liuteronas, tačiau motina – savo tikėjimui itin ištikima katalikė. (7) O ir bene visi artimi jo patarėjai – katalikai, dauguma kurių – jėzuitai. Jau nekalbant apie tai, jog ir kone visi auklėtojai – jėzuitai (vokiečiai).

Todėl nieko stebėtino, jog Zigmantas III Vaza buvo itin karštas katalikas. Jo vardas tapatinamas su (XVI-XVII a.) bandymais nugalėti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę stačiatikius. Taigi jam rūpėjo sunaikinti protestantizmą bei kitas religijas, savo valdose palikti tik katalikų tikėjimą. O didžiausia svajonė, kaip byloja istoriniai duomenys, buvo sukurti galingą imperiją, į kurią, be Lietuvos ir Lenkijos, įeitų dar ir Švedija su Rusija.

Tačiau jo valdymo laikotarpis buvo audringas, o kartu ir nesėkmingas. Tai neabejotina. Visgi šis ne itin vykęs to laiko politikas istorijoje paliko pėdsaką: jo vardas siejamas su vadinamuoju Vazų baroko stiliumi – architektūros ir dailės srove, atsiradusia Abiejų Tautų Respublikoje valdant Vazoms (Lenkijoje apie 1600 m., o Lietuvoje apie 1620 m.).

Svarbu pažymėti, jog ši Zigmanto III Vazos meninį skonį įkūnijusi meninė srovė arba, tiksliau, šis vėlyvojo renesanso, itališkojo Romos baroko ir Šiaurės Europos manierizmo elementų mišinys XVI-XVII a. įsigalėjo ir Lenkijos bei Lietuvos valdovo – švedų dinastijos atstovo – dvare, ir, be to, Abiejų Tautų Respublikos sakralinėje ir pasaulietinėje dailėje bei architektūroje. Beje, panašūs meniniai-kultūriniai procesai kone lygiagrečiai rutuliojosi ir kitose Europos vietose, pavyzdžiui, Šv. Romos imperijos imperatoriaus Rudolfo II, Ispanijos ir Danijos karalių dvaruose.

Taigi kai kalbame apie Vazų baroko stilių, dar vadinamą jėzuitų baroku arba antruoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvojo baroko etapu, turime omenyje ypač įdomų ir nepaprastai savitą XVI-XVII a. meninį (architektūros ir dailės) reiškinį.

Tarp kitko

Zigmanto III Vazos, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, portretas. XVIII a. Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2005

Noriu pastebėti, kad tam tikru požiūriu viena iš čia pateikiamų fotografijų yra tiesiog stulbinamai makabriška – manyčiau, štai šitokią „instaliaciją“ padaryti galima tik su nežmonišku sadisto pasimėgavimu, esant apdujusio maniako būsenos. Tik nepamanyk, mielas skaitytojau, jog aš irgi buvau apsvaigęs iš džiaugsmo, kai 2005-ųjų pabaigoje man visa tai teko pamatyti... Man šio nuo barbarų nukentėjusio (XVIII a.) kūrinio iliustracija – tiesiog „juodas humoras“, siurrealistinė „instaliacija“, kuri pretenduoja būti nuvežta nebent į kokią „postmodernistinę“ bienalę arba trienalę – panašias žiaurybes, atrodo, tik ten ir toleruoja.

Į Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčią šiaip ne taip įsiprašiau, kad galėčiau atlikti vieną iš teorinių tyrimų – tada rinkau medžiagą doktorantūros darbui (VDA). Buvau pasiėmęs būtiniausią tokiam atvejui techninę įrangą – fotoaparatą, jo stovą ir pan. Iš šio kultūros paveldo objekto valdytojų gavau ir visus reikiamus / reikalautus leidimus – tiek žodinius, tiek ir raštiškus...

Pakliuvau į šią bažnyčią, vertingą sakralinį statinį, dabar paverstą knygų saugykla / sandėliu, ir galėjau veik nekliudomas landžioti po pačius tamsiausius užkaborius, fotografuoti bei filmuoti sienų ir skliautų tapybą. Čia ir aptikau šį kūrinį – valdovo portretą – taip ne itin pagarbiai saugomą. Tačiau tada jis dar nebuvo „papuoštas“ tais baltais bjauriais laidais. Freskoje pavaizduoto karaliaus veido nedarkė ir vinys (arba varžtai).

Postmodernumo žymė, ritualinis veiksmas, o gal tiesiog girgždantys nasrai, giedantys savo pergalės himną?

Zigmanto III Vazos, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, portretas. XVIII a. Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. KPD tinklalapyje pateikta 2011-ųjų fotonuotrauka (žr. http://www.kpd.lt/lt/node/1666)

Nepametant iš regos lauko šiame straipsnyje aptariamos pagrindinės problemos, čia vis dėlto reiktų pasikartoti ir pasakyti, jog tai, kas nutiko Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje, yra tiesiog makabriška, arba dance macabre – baisus ir klaikus mirties šokis.

Bet kodėl visa tai vyksta? Ir būtent dabar, mūsų dienomis, kai gyvename nepriklausomoje, ir, regis, teisinėje valstybėje?.. Apskritai ką norėta tuo pasakyti, paskelbti visuomenei? Gal, pavyzdžiui, perduoti žinią, jog pas mus jau nelikę svarbių arba saugotinų vertybių!..

Analizuojant šį itin skaudų atvejį, nereikėtų pamiršti, kad senieji mūsų sienų tapybos paveikslai yra tarsi istorijos bei tam tikros civilizacijos evoliucijos liudininkai, kuriuos paminklų apsaugos, konservavimo bei restauravimo priemonėmis privalome išsaugoti ateities kartoms. Štai ir 1964 m. priimta Venecijos chartija teigia: „Kultūros paminklai, įkūnijantys praeities dvasinį palikimą, šių dienų gyvenime yra gyvas amžiais kurtų tradicijų liudininkas.“ (8)

Tačiau gal tai tik tušti, nieko nereiškiantys idealisto žodžiai?

Regis, save gerbiantys, normalūs žmonės net neįsivaizduotų, jog kas nors galėtų imti ir taip „patobulinti“ Zigmanto III Vazos atvaizdą – unikalų baroko laikotarpio kūrinį, beje, ir vieną iš valstybingumo simbolių!.. Nors kas ten žino, kiek pas mus likę tų save, tiksliau, savo kultūros paveldą gerbiančiųjų? Pavyzdžiui, jei tik pabandysime kokiame Facebook  socialiniame tinkle kiek grybštelti šią (arba kitą panašią) paminklosaugos problemą, ko gero, būsime panardinti į nemokšiškumu, pasipūtimu ir begaline visažinyste kunkuliuojantį marmalą: „Geriau jūs neskaitytumėt, o pasiliktumėt su rašymais jums artimų paveldo konservacionistų ir ekofašistų, nes jums ir kitiems susitaurinusiems dvasios aristokratams vis nervai nelaiko nuo tų, kurie ne pagal jūsų susigalvotas taisykliūkštes gyvena. Tarkim, aš nieko neišmanau apie paveldą ir architektūrą ir apie miestų plėtrą. Tai ko klausot išsižioję ir skaitot, ir komentuojat kiekvieną mano straipsnį? Jums gi ne onoras turėtų būti į kažkokius vapesius kreipt dėmesį. Ar sopa širdelę, kad į mano nuomonę kvaila publika kreipia tiek pat dėmesio, kiek į jūsų iliuminuotus bylojimus? Kaip gaila, kad auditorija nepribrendo iki tikro supratimo, ką jie turėtų dėtis į galvą, o ko ne. Labiausiai man būtų įdomu ateiti dėstyti į, pvz., Dailės akademiją, kokią urbanistiką ar paminklosaugą (...) Aš skaičiau tą įstatymą ir, maža to, mačiau tą gen. planą apie pastatą su „150 metrų“ aukščio kaminu, ir kalbėjau su architekte. Jūsų patronizuojantis tonas man visai ne vietoje ir ne prie širdies, jei leisite man pastebėti. Aš rašysiu straipsnius apie ką norėsiu ir su kokiomis nori metaforomis, o žmonės skaitys ir prašys dar, ir jūs tai, be abejo, žinote.“ (9)

Bet, antra vertus, šioje situacijoje šiek tiek guodžia faktas, kad jau išdžiūvęs rašalas ant įsakymo, kurį pasirašiusi Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, ir kuriuo iš pareigų atleistas KPD Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Rimantas Bitinas. Anot oficialios KPD informacijos, sprendimas priimtas „dėl jo bandymo nuslėpti asmenis, kurie sužalojo unikalią barokinės Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno XVIII a. sienų tapybą“.

---

(1) Umberto Eco. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p. 68.

(2) Kol kas ši bažnyčia, kaip ir šalia esantis vienuolynas, priklauso Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Bažnyčioje dar nuo sovietmečio įrengtos knygų saugyklos. Kita vertus, LR Seimas jau yra pritaręs Vyriausybės ir Vilniaus arkivyskupijos susitarimui dėl sostinės Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir buvusio karmelitų vienuolyno pastatų grąžinimo Vilniaus arkivyskupijai natūra.

(3) 1753-1760 m. Pranciškus Ignotas Hoferis kūrė interjerą ir Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje.

(4) Jeigu tik tam žiūrovui bus leista patekti į Šv. Jurgio bažnyčios vidų (aut. past.).

(5) Marija Matušakaitė. Portretas Lietuvos Didžioje Kunigaikštystėje. Vilnius, 2010, p. 176.

(6) Zigmantas III Vaza, kitų vadinamas ir Žygimantu III Vaza (lenk.: Zygmunt III Waza; šved.: Sigismund) – Lenkijos karalius (1587-1632) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1588-1632), kurį laiką (1592-1599) – taip pat ir Švedijos karalius.

(7) Zigmantas III Vaza gimė Gripsholmo pilyje (Švedija), kur buvo įkalinti jo tėvai – Suomijos kunigaikštis (vėliau ir švedų karaliaus) Jonas III (šved.: Johan III) ir Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė.

(8) Tarptautinė paminklų ir kompleksų konservavimo ir restauravimo chartija. Iš Kultūros paveldo apsauga. Sudarė J. Bardauskas, V. Karčiauskas. Vilnius 1997, p. 236.

(9) Andrius Užkalnis. Komentaras FB tinkle, 2011 m. rugpjūčio 15 d.