Nota apie „finansinės ir monetarinės sistemos reformą pasaulinę kompetenciją turinčio viešojo autoriteto perspektyvoje“ - taip pažodžiui išvertus skamba šio pirmadienio vidudienį Romoje pristatyto dokumento antraštė, skelbia Vatikano radijas. Dokumentą parengė Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Kaip pažymima notos įvade, dabartinė pasaulinė krizė visus – asmeniniu, nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygiu – skatina rimtam apmąstymui apie jos sprendimus.

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos nota yra indėlis į šią diskusiją, gerbiant pilietinių ir politinių autoritetų kompetencijas. Ji pateikiama prieš lapkričio pradžioje vyksiančio G20 susitikimą, kuriame kaip tik bus aptarinėjamos finansinės ir monetarinės sistemos problemos.

Kadangi nota yra keliolikos puslapių apimties, pateiksime tik kelias jos mintis, norintys susipažinti su išsamia argumentacija gali į kelias kalbas išverstą dokumentą rasti Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos interneto portale.

Pirmoje dokumento dalyje pateikiama ekonominio vystymosi analizė, pažymint, kad nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio nepaprastai išaugo valiutos ir finansų sektorius, sukuriant prielaidas spekuliacijų burbulams. Nuo to laiko galima suskaičiuoti ne vieną krizę, tačiau 2008 metais prasidėjusi pasaulinė krizė skirtinga nuo jų tuo, kad šį kartą kilo Jungtinėse Valstijose, kurios svarbios viso pasaulio finansams ir ekonomikai, kurių valiuta dažniausia naudojama tarptautiniuose mainuose.

Jei per pastaruosius dešimtmečius gerovės lygis daug kur augo neregėtu mastu, augo taip pat nelygybė tiek šalių viduje, tiek tarp šalių. Kai kuriuose pasaulio regionuose situacija pablogėjo. 2007 metais Tarptautinis valiutos fondas pripažino, kad nelygybė pasaulyje stipriai susijusi su neadekvačiai valdytu globalizacijos procesu, pasaulinės ekonomikos prielaida.

Viena iš priežasčių – ekonominė ideologija, kuria ilgai buvo remiamasi priimant sprendimus, pernelyg sureikšminant kai kuriuos rinkos dėsnius ir susiaurinant žmogaus antropologinę viziją. Notoje ši ideologija vadinama „ekonominiu liberalizmu“. Kita ideologija – „ekonominis utilitarizmas“, tvirtinantis, jog „asmeninė nauda kuria bendruomenės gėrį“. Tame yra tiesos, tačiau užmirštas solidarumo principas, kurio reikia daugelyje realių situacijų.

Notoje keliskart aiškiai pabrėžiama, kad ji nekritikuoja globalizacijos ar rinkos blokų, tačiau, kartu su kitais balsais, pabrėžia naujos minties, naujos politikos poreikį, kad būtų sukurta visai žmonijai, o vienai jos daliai ar interesų grupei gera ir teisinga tvarka. Viena iš tokios tvarkos prielaidų yra tai, ką galima pavadint „solidarumo etika“ ar „nauju humanizmu“, be kurių, vien techniniais sprendimais, tikra pažanga nepasiekiama.

Notoje primenamos dar 1963 metais popiežiaus Jono XXIII išsakytos įžvalgos apie „pasaulinį viešą autoritetą“. Šiandien tokio autoriteto reikia dar labiau, nes klausimų, kurie turi būti sprendžiami pasauliniu lygiu nuolatos tik daugėja: nuo taikos ir saugumo problemų iki žmogaus teisių sklaidos.

Pasaulinis autoritetas nuo dabartinių institucijų, daugiau ar mažiau formalių tarpvalstybinių forumų turėtų skirtis tuo, kad tai būtų daugiau nei „horizontali koordinacija“, tačiau galinti demokratiškai ir teisiškai spręsti institucija „super partes“.

Tokį autoritetą reikia kurti išmintingai ir realistiškai, palaipsniui. Žinoma, jis negali būti prievartinis, nes tokiu atveju neturėtų laisvanoriško pripažinimo, kuris yra demokratinio teisėtumo pagrindas. Kita vertus, tokio autoriteto egzistencija nereikštų valstybių valios sunaikinimo ar jų besąlygiško klusnumo.

Aptariant dabartinių monetarinės ir finansinės sistemos pagrindinių veikėjų vaidmenį, privalumus ir neigiamus aspektus, notoje priduriama, jog reikia dvasinei ir etinei sferai, taip pat už bendrąjį gėrį atsakingai politikai, gražinti pirmenybę prieš ekonomiką ir finansus, kad šie iš tiesų tarnautų asmeniui ir visuomenei.