Siūlome pokalbį su Seimo pirmininke Irena Degutiene, kuri stabiliai išlieka viena iš populiariausių Lietuvos politikių, nors jai jau trečius metus tenka vadovauti vienai iš nepopuliariausių Lietuvoje politinių institucijų. Su ponia I. Degutiene kalbamės apie Seimo darbą, parlamentinę kontrolę, politinius sprendimus, kurie turi didžiulę įtaką kiekvieno žmogaus kasdienybei.

Iki rinkimų liko vieni metai. Paprastai sakoma, kad paskutiniai kadencijos metai turėtų būti skirti taisyti atskiras detales, bet ne radikalioms reformoms, nes, artėjant rinkimams, kiekvienas politikas bando patikti rinkėjams ir vengia bet ko, kas gali būti ne taip populiaru. Tačiau ar Lietuvos Seimas visus esminius kadencijos darbus jis jau padarė?

Pirmiausia sutarkime, kad Seimas, kaip tautos atstovybė, ne tik leidžia įstatymus, bet prižiūri, kaip jie veikia, t. y. be įstatymų leidimo dar atlieka parlamentinę kontrolę. Pastaroji, kaip ir savo rinkėjams atstovavimas, yra svarbūs procesai, nepriklausomai nuo to, kiek dar liko kadencijos laiko. Taigi vien šia prasme Seimas visada turi ką svarbaus veikti.

Kita vertus, šio Seimo laukia ir labai svarbūs įstatymų leidimo darbai. Pavyzdžiui, energetikos srityje, jei Vyriausybė susitars su japonais dėl atominės elektrinės statymo, šią sutartį turės tvirtinti arba netvirtinti Seimas.

Taip pat kasmetinis didžiulis darbas – valstybės biudžeto tvirtinimas. Manau, kad visai valstybei gerai, jog praėjo tie laikai, kai Seimo nariai paprasčiausiai pakeldavo rankas už tai, ką Vyriausybė buvo parengusi, nesigilindami, nesiūlydami pataisų. Per visą tą laiką, kai esu Seimo pirmininkė, stengiamės, kad biudžeto svarstymas Seime būtų profesionalus, atsakingas, nebūtų vien noras „tempti paklodę” į savo pusę, bet iš tiesų projektas būtų tobulinamas, tikslinamas, atsižvelgiant į visos visuomenės gerovę.

 Šio Seimo laukia svarbus Teisėkūros pagrindų įstatymas, socialinės apsaugos sistemos pertvarka, daugelis energetikos įstatymų, pradedant pačia nacionaline energetikos strategija. Kovoje su korupcija turime priimti teisės aktus, padėsiančius įgyvendinti nacionalinės kovos su korupcija programos priemones, politinių partijų ir kampanijų finansavimo ir kontrolės įstatymo pakeitimus, reikia priimti tarnautojų etikos kodekso patvirtinimo įstatymą.

Gal galite įvardyti 3 ar daugiau šios kadencijos Seimo sprendimų, kuriais didžiuojatės?

Pačiai nėra etiška vertinti savo ar savo kolegų darbą – tegu tai daro rinkėjai. Nenorėčiau vardyti ir darbų pagal eiliškumą – šitas Seimas priėmė daug svarbių įstatymų pakeitimų kovos su korupcija, energetikos srityje, pakeitė daug labai svarbių institucijų vadovų, padėjo Vyriausybei įveikti krizę.

Kai šiandien kartais girdime sakant, jog Vyriausybė įveikė krizę, tai neturėtume pamiršti ir kitų institucijų svarbos. Pavyzdžiui, Seimas, mano įsitikinimu, net galėtų būti ir sektinas pavyzdys Vyriausybei, kaip solidariai nešti užgriuvusių sunkumų naštą. Juk Seimo narių atlyginimai, viso parlamento išlaidos per finansinės krizės metus sumažėjo 40 nuošimčių. Būdama Seimo pirmininkė, nė vienam savo patarėjui nesu sumokėjusi priedo, ir jie dirba kur kas už mažesnį atlyginimą, nei galėtų gauti, būdami kurio nors ministro ar premjero patarėjais, nors jų kvalifikacija tikrai nei kiek neprastesnė. Džiaugiuosi jų patriotiškumu ir supratingumu, manau, kad sunkmečio sąlygomis visi turime aukotis dėl bendros gerovės, todėl kartais keista girdėti apie tai, kai kurioje nors politinėje institucijoje svarstomi premijų klausimai, nes esą reikia skatinti ten dirbančius žmones. Svarbu skatinti darbuotojus, tačiau pirmiausia turime įveikti sunkmetį ir pagerėjimą turi pajusti tie žmonės, kuriems atstovaujame.

 Apskritai Seimas yra tapęs daug skaidresnis, nes iki šiol nė vienas ankstesnis Seimas neatsiskaitė savo rinkėjams už savo parlamentines lėšas. Toks Seimo narių veiklos išskaidrinimas buvo labai svarbus finansinės krizės fone – patys atsiskaitydami rinkėjams, Seimo nariai to paties galėjo moraliai reikalauti ir iš kitų institucijų. Pradžioje būta įvairių sunkumų, žurnalistai ypač priekabiai vertino visą informaciją apie lėšų panaudojimą, tačiau ilgainiui praktiškai visi parlamentarai suprato, kad toks skaidrumas būtinas, galvojant apie Seimo autoritetą, ir dabar visos lėšos naudojamas kur kas taupiau ir skaidriau.

Kitas dalykas, kalbant apie ekonominės krizės įveikimą, tai pirmiausia čia turėtume dėkoti ne tiek politikams, kiek visai visuomenei, kuri kantriai ir supratingai priėmė būtinybę taupyti. Visiems žmonėms teko nelengva našta, tačiau šiandien jau galime pasidžiaugti, kad orus ir išmintingas žmogus elgesys padėjo išvengti katastrofos. Prisiminkime, jog, kilus krizei, skirtingai nei, pavyzdžiui, Estija, neturėjome jokių kritiniams atvejams sutaupytų lėšų. 

Grįžtant prie to, kas mane labiausiai džiugina Seimo darbe, – tai pirmiausia tikrai gerokai sustiprėjusi parlamentinė kontrolė bei tai, jog daug atsakingiau ir įdėmiau šiandien priimami svarbiausi teisės aktai. Seime vis daugėja įvairiausių klausymų, kurių metu tariamės su įvairiomis grupėmis, dabar jau sunku įsivaizduoti, kad koks svarbus teisės aktas būtų priimtas be viešų aptarimų. Taip pat mes stengiamės kuo daugiau dėmesio kreipti ir į tai, kaip įstatymas perkeliamas iš popieriaus į realų gyvenimą. Nauja, bet labai svarbi praktika, – organizuoti klausymus su įvairiomis visuomenės grupėmis, aptariant, ar pasitvirtino lūkesčiai, sieti su kurio nors įstatymo priėmimu, ar viskas yra taip, kaip tikėtasi. Tai svarbu, nes neretai būtent įstatymų įgyvendinimo etape ir prasideda didžiausios problemos, kurios iškreipia tarsi tikrai gerus įstatymų kūrėjų siekius. 

 Taip pat pažymėčiau svarbių teisės aktų priėmimą antikorupcijos srityje, ypač skaidrinant viešuosius pirkimus, kas  leidžia gerokai sumažinti biudžeto lėšų švaistymą. Ekspertų apskaičiavimu, skaidrumas viešųjų pirkimų srityje galėtų padėti valstybei sutaupyti daugiau nei pusę milijardo litų.

Priimtų antikorupcinių teisės aktų kompleksas leido Lietuvai pirmą kartą pasiekti 5 balų Antikorupcijos indeksą, o tai ženklas visiems, kad valstybė yra pajėgi kontroliuoti šią sritį, tai jau pakankamai patikima valstybė, kurioje galima investuoti, galima gana padoriai gyventi.

Akcentuojate parlamentinę kontrolę. Ar tai reiškia, kad pagaliau Seimas nustato prioritetus ir darbo ritmą Vyriausybei, o ne atvirkščiai, kaip tai buvo ne vienus metus Lietuvoje?

Parlamentinės kontrolės nereikėtų suprasti kaip Seimo prioritetų nustatymo Vyriausybei.

Konstitucija labai aiškiai įvardija, už kokias sritis atsako Vyriausybė – tvarko krašto reikalus, rengia valstybės biudžeto projektą, rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymo projektus. Konstitucija nurodo, kad, svarstydamas biudžetą, Seimas jį galinti didinti, tik nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinius, taigi Konstitucija suteikia ne Seimui, o Vyriausybei nustatyti finansinius prioritetus. Taip pat Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Seimas nurodyti Vyriausybei gali tik įstatymų, o ne kokia kita forma, tad kažkokiu kitu teisės aktu (ne įstatymu) Seimas negali nieko nurodyti Vyriausybei.

Pagal seniai susiklosčiusią partinės demokratijos praktiką prioritetus pasirenka ne Seimas, o valdančiosios partijos, besitardamos tarpusavyje, iš to gimsta Vyriausybės programa, kurią galiausiai tvirtina arba netvirtina Seimas.

Seimui belieka tik kontroliuoti, kaip Vyriausybė vykdo savo programą, kaip laikomasi jo priimtų įstatymų – tokia ir yra parlamentinė kontrolė

Reikia pripažinti, kad parlamentinės kontrolės srityje dar visiems yra kur tobulėti, galime tik pasidžiaugti, jog pagaliau ateina supratimas, kad Seimas ne vien priima įstatymus, bet ir, kaip jau minėjau, kontroliuoja jų veikimą. Tai psichologinis perversmas tiek pačių Seimo narių, tiek ministrų ar kitų institucijų galvose, jis negali įvykti greitai, jam priešinamasi, bet džiaugiuosi, kad tas supratimas po truputį ateina. 

Taip pat tikrai džiaugiuosi, jog tik gerų žodžių galiu pasakyti apie opozicijai priklausančios Loretos Graužinienės vadovaujamo Audito komiteto veiklą. Jis veikia principingai, nepolitikuodamas, bet tikrai rūpindamasis, kaip sutaupyti valstybei kuo daugiau lėšų, kaip užtikrinti skaidrumą. Tai puikus pavyzdys, jog valdantieji ir opozicija gali vaisingai bendradarbiauti Seime.

Prezidentė metinėje kalboje prabilo apie stambių verslo korporacijų įtaką, priimat įstatymus. Po jos kalbos teigėte, kad puikiai suprantate, apie ką ji kalba – ar įmanoma kaip nors mažinti tokią įtaką?

Tikrai neturiu jokių įrodymų, tačiau nuojauta, žvelgiant į kai kurių parlamentarų elgesį ir dėstomus argumentus, priimant vieną ar kitą įstatymą, sufleruoja, kad jie galvoja ne apie visuomenės, bet apie konkrečios verslo grupės interesą.

Kaip galima būtų mažinti verslo korporacijų įtaką politikams? Viena vertus, turi būti maksimalus skaidrumas ir įvairių visuomenės grupių įtraukimas, svarstant įstatymo projektus. Kitas dalykas – partijų finansavimo įstatymo pataisos. Esu tvirtai įsitikinusi, kad partijos turėtų disponuoti tik tomis lėšomis, kurias joms paaukoja patys partijų nariai bei kurias, kaip dotaciją, skiria valstybė. Šiandien neretai girdime nepasitenkinimą, kodėl valstybė turi remti partijas. Galiu tvirtai pasakyti, kad tai vienas iš svarbiausių būdų kovoti su partijų tarnavimu kuriai nors ją remiančiai verslo grupei. Gerokai pigiau mums visiems yra skirti tam tikrą skaidrią dotaciją partijoms, nei paskui patirti didžiulių nuostolių, nes buvo priimti tik į kurios nors verslo grupės interesus atsižvelgiantys įstatymai.

Visada vienas šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus, taip pat ir vienas ar keli nesąžiningumo atvejai meta šešėlį visiems Seimo nariams. Tačiau tikrai galiu pasakyti kad absoliuti dauguma parlamentarų yra darbštūs, sąžiningi žmonės. Gali kirstis mūsų pozicijos vienu ar kitu klausimu, tačiau galiu pasitikėti, kad mes diskutuosime sąžiningai. Na, o tie, kurie nenori sąžiningai dirbti... Čia jau mūsų darbdavių – rinkėjų – kompetencija atskirti pelus nuo grūdų.

Bendraujant su šeimų organizacijomis, neretai tenka girdėti priekaištą, kad Tėvynės sąjunga prieš rinkimus žadėjo šeimoms „aukso kalnus“, deja, antikrizinėje programoje šeimos sfera buvo ta, kur finansavimas mažintas be skrupulų. Dabar vėl kalbama, kad ekonomika po truputį atsigauna, ar galima tikėtis ir daugiau investicijų į šeimų gerovės sritį?

Negalėčiau sutikti, kad per krizę labiausiai buvo skriaudžiama būtent šeima. Viena vertus, esu tvirtai įsitikinusi, kad išmintinga paramos šeimai politika yra svarbus raktas ir į didelę dalį socialinių problemų. Valstybei visada trūks pinigų socialinės politikos srityje, jei čia bus orientuojamasi vien į „gaisrų gesinimą“, bet neinvestuojama į prevenciją. Šeimos stiprinimas – tai noras išvengti tų socialinių problemų, kurios paprastai užkraunamos valstybei, kai šeima neatlieka savo funkcijų.

Kitas dalykas – kiek valstybė gali į tai investuoti sunkmečio sąlygomis? Natūralu, kad tenka taupyti ir šioje srityje, tačiau tai tikrai nereiškia „nusigręžimo“ nuo šeimos. Natūralu, kad, kovojant su krize, tenka spręsti daug problemų ir kartais tai užgožia kalbas apie paramą šeimai.

Taip pat tenka atsižvelgti ir į tai, kad koalicijos partneriai liberalai turi savą poziciją, kuri gerokai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos politikos.

Ar Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Valstybinės šeimos koncepcijos yra mirties nuosprendis į darnių šeimų stiprinimui nukreiptai socialinei politikai?

Tikrai taip nemanau, ir tai geriausiai įrodo Šeimos grupė Seime, į kurią įsirašė daugiau kaip 90 Seimo narių – tai jau konstitucinė dauguma, galinti tikslinti net šeimos sąvoką Konstitucijoje.

Mes visi turime gerbti Konstitucinio Teismo sprendimą, nesutelkti  tiek jėgų ir energijos į debatus, patinka šis sprendimas ar ne, bet veikiau imtis tų politinių priemonių, kurios yra Seimo galioje.

Neabejoju, kad dauguma Lietuvos žmonių remia ir supranta šeimos ir santuokos sąsają taip pat, kaip ir 1992 metais, kai balsavome už Konstituciją.  Seimas privalo atstovauti jų valiai, todėl žadu artimiausiu metu Seime inicijuoti Konstitucijos 38-ojo straipsnio patikslinimą dėl šeimos sąvokos, kad ateity niekam nekiltų abejonių dėl konstitucinės šeimos sąvokos, kad nebūtų galima jos plėsti iki begalybės.

Konstitucija numato gana sudėtingą ir ilgą procedūrą, kaip Seimas galėtų 3/5 dauguma ją patikslinti Konstitucijoje, tačiau tikiu, kad dar šios kadencijos Seimas spės tai padaryti.

Kalbama apie krizės pabaigą, tačiau Maisto bankas, Caritas, kitos pagalbą skurstantiems žmonėms teikiančios organizacijos signalizuoja, kad padvigubėjo žmonių, kurie negali išsiversti be pagalbos. Sakoma, kad gerėjanti ekonomika ir jų gyvenimą ilgainiui pagerins, tačiau ar nenutiks taip, kad turtingieji turtės, o vargšai ir toliau vargs ar emigruos?

Tai labai rimta problema. Gaila, bet ir dabar tvirtinamas biudžetas dar negali būti tiek dosnus visiems, kiek norėtųsi. Tiesa, tai, kad apsispręsta grąžinti pensijas į  lygį iki krizės, labai svarbu. Kartais sakoma, kad verčiau tuos pinigus kur nors investuotume. Tačiau nepamirškime, kad būtent pensininkai yra labiausiai pažeidžiama socialinė grupė šiandien, turinti gyventi itin sudėtingomis sąlygomis. Aišku, paramos reikia ir toms šeimoms, kurias palietė nedarbas, tačiau jos visgi turi viltį susirasti darbą, kažką keisti, o pensininkai dažniausiai nebeturi nei jėgų, nei sveikatos ir yra labiausiai priklausomi nuo valstybės galimybių.

Tenka apgailestauti, kad šiandien matome pasekmes to, jog Lietuvoje per tiek metų nebuvo sukurta tikroji vidurinioji klasė. Šioje srityje labai daug ko galėtume pasimokyti iš japonų, kurie ypač dėmesingi smulkiam ir vidutiniam verslui, kaip valstybės stuburui.  

Lietuvoje daug kalbėta apie paramą smulkiam ir vidutiniame verslui, tačiau realiai jam renka ne tiek paramą, kiek pagrindinė sunkmečio našta. Problema ir ta, kad iki šiol visos valdžios kalbėjo su smulkiais ir vidutiniais verslininkais iš aukšto, nuleidinėjo schemas, vietoj to, kad įsiklausytų į jų idėjas. Manau, jog patys verslininkai turi labai daug puikių idėjų, pasiūlymų – svarbiausia, kad tikras dialogas prasidėtų. 

Esate politikė krikščionė, kaip Jums atrodo, ką visi turėtume daryti, kad rietenas, susiskaldymą pradėtų keisti vienybės siekis, taptume kur kas solidaresnė valstybė? Pavyzdžiui, ar realu tikėtis, kad parlamentarai nesikivirčytų dėl smulkmenų, nežarstytų vienas kitam kaltinimų, bet rodytų vienybės ir solidarumo pavyzdį ir kitiems?

Šis klausimas ne vien politikams, bet ir rinkėjams. Jei rinkėjai norės, kad Seime ir toliau tęstųsi šou, tai ir toliau rinks šoumenus – juk būtent tos partijos nariai ir yra labiausiai linksniuojami per visą kadenciją, nesvarbu, jog jie išsiskirstė po kitas frakcijas.  

Rinkėjai turi bręsti kartu su politikais ir juos kontroliuoti – kitaip nepasieksime tikros darnos visose srityse. Kita vertus, kaip ir sakiau, nemanau, kad viską dera vartoti vien tamsiomis spalvomis. Seime per pastaruosius metus daug kas pasikeitė į gerą. Deja, įpratome labiau pastebėti negeroves ir nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta pozityvaus.

Labai daug kas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų požiūrio – nuo to, kiek iš tiesų turime meilės artimui. 

Kalbino Andrius Navickas