Praėjusią savaitę Romoje vyko Šventojo Sosto vyskupų kongregacijos ir Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos surengtas tarptautinis susitikimas, skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios konstitucijos Spirituali militum curae paskelbimo dvidešimt penktosioms metinėms. Šiuo dokumentu buvo pertvarkyta karinėse pajėgose tarnaujančių katalikų sielovada. Romoje vykusiame susitikime dalyvavo ir Lietuvos kariuomenės ordinaras vysk. Gintaras Grušas.

Apie ką buvo kalbame Romoje vykusiame susitikime? Kaip tvarkoma Lietuvos karių sielovada? Kokios naujienos? Apie tai Vatikano radijas kalbina vysk. G. Grušą.

Vysk. Gintaras Grušas: Buvo gvildenamos kelios temos. Viena, tai susipažinimas kaip skirtinguose kraštuose organizuoti kariuomenės ordinariatai. Dokumentas, kurio dvidešimt penkerius metus švenčiame, numatė, kad bendras normas kiekviena šalis pritaiko savo realiai situacijai.

Dalyvavo nemažai kariuomenės ordinarų iš Pietų Amerikos, Europos, Šiaurės Amerikos ir po kelis iš kitų kontinentų. Jie pristatė savo padėtį, sunkumus.

Antroji dalis buvo daugiau pasaulinės situacijos studijos – tai ir terorizmo reiškinys, ir grupės, kurios nėra lengvai apibrėžiamos, kai pradedama kovoti viename krašte, bet konfliktas tampa tarptautiniu karu. Mūsų, kaip kariuomenės kapelionų vaidmuo – padėti spręsti žmogaus teisių klausimus.

Lietuvos kariuomenės ordinariatas dabar švenčia vienuoliktąsias metines. Didelis dėmesys, žinoma, skiriamas mūsų kariams Afganistane, kur man teko būti prieš dvi savaites. Aplankėme juos – Lietuva Afganistane turi maždaug 250 karių.

Kaip žinoma, kai Lietuvoje švenčiant Gailestingumo metus, Gailestingumo paveikslas apkeliavo kiekvienos vyskupijos visas parapijas, taip ir pas mus Kariuomenės ordinariate Gailestingumo paveikslas apkeliavo visus dalinius. Paskutinis dalinys, kurį aplankėme, buvo mūsų kariuomenė Čagčarane, Goro provincijoje. Ten esančioje koplyčioje mes palikome Dievo gailestingumo paveikslą ir jis ten liks kol mūsų kariai grįš. Teko ten aukoti Mišias ne tik mūsų kariams, bet ir kitiems kariams, kurie šalia tarnauja ir ne visada sulaukia katalikų kunigo.

Lietuvoje dabar turime trylika kapelionų, kurie aptarnauja įvarius dalinius. Į kariuomenės sielovadą galima žiūrėti iš kelių perspektyvų. Viena, kariuomenėje tarnauja tas pats mūsų jaunimas, kuriam reikia sielovados kaip ir parapijose. Jie turi teisę į sielovadą. Bet kariuomenei reikia ir specializuotos sielovados. Kariams metami dideli iššūkiai. Jie turi būti pasiruošę aukotis už savo tėvynę, o tai reikalauja stiprios dvasios.

Pati kariuomenės vadovybė tai supranta ir to prašo iš mūsų. Kita vertus, kaip ne kartą esu sakęs, cituodamas gana žinomą posakį, „apkasuose ateistų nėra“. Kai žmogus atsiduria mirties pavojuje, jis griebiasi to, ko mes visada ir ieškome – Dievo. Kol mūsų kariai yra Afganistane – Bažnyčios rūpestis, kad jiems sielovada būtų prieinama. Tačiau kartu ir kariuomenės vadovybei ir valstybei rūpi, kad siunčiant žmones į tokias vietas jie būtų pilnai aprūpinti – ne tik maistu, uniformomis ir ginklais, bet taip pat turėtų tvirtą dvasią. Ir mes savo įnašu padedame tai daryti.