Pasaulio religijos ir tikėjimo ieškantys žmonės stoja į vieną gretą skelbti „taiką ir gerumą“ netikrumo persmelktam pasauliui. Remo Bodei, filosofas, Kalifornijos universiteto docentas, yra dalis tos šiemetinės „naujovės“, kuria penktadienį, spalio 28 d., pasižymės tarpreliginė piligriminė kelionė į Asyžių Benedikto XVI kvietimu. Popiežius – teologas norėjo, kad Pranciškaus mieste dalyvautų ir „netikintieji“, paliudydami įvykio visuotinumą. Pirmą kartą Jono Pauliaus II iniciatyva religijų susitikimas įvyko lygiai prieš 25 metus. Siūlome italų katalikų dienraščio „Avvenire“ parengtą interviu.

Kodėl nusprendėte dalyvauti Asyžiaus tarpreliginiame susitikime?

Mane pakvietė kardinolas G. Ravasi. Jau esu dalyvavęs panašaus pobūdžio renginyje Asyžiuje 1998 m. su tuometiniu Italijos premjeru Massimo D’Alema. Kvietimą priėmiau labai mielai, nes akistata su sakralumo plotme ir su religijomis mane visada domino. Niekas nesame užtikrinti tuo, kas vyksta pasaulyje ir mūsų gyvenime. Pačiam tikėjimui abejonė taip pat nesvetima, – kaip tik dėl to būtina kartu ieškoti tiesos.

Filosofai Remo Bodei (d.) ir Tullio Gregory (k.) Modenos (Italija) filosofijos festivalyje 2011 m. rugsėjį.

Ypač turint omenyje dabartinį kontekstą, kuriame medijų kuriamas pasaulis ir politika stipriai  persmelkti populizmu, įkalinančiu žmones infantilume. Tai puikiai demaskavo filmo The Truman Show siužetas, kuriame tikrovė pakeičiama melu. Mūsų situacijoje tiesa suvokiama kaip „tortas, kurį reikia pasidalinti“ – kiekvienas gali pasiimti savo dalį, su sąlyga, kad savo gabalėlį galės pasiimti ir kiti. Tačiau tokiu būdu tiesa nuvertinama iki nuomonės...

Tuo tarpu Benediktas XVI, kurį itin vertinu dėl jo raštų apie Augustiną, daug nusipelnė, pabrėždamas „graikiškąjį“ krikščionybės matmenį. Jis priminė, kad tikėjimas nėra vien intencija ar emocija, bet taip pat ir racionalumas.

Ar įmanomas bendradarbiavimas tarp tikinčiųjų ir „mąstančių“ netikinčių žmonių?

Labai norėčiau, kad Bažnyčia skristų vis aukščiau, kaip neseniai minėjo italų kardinolas A. Bagnasco. Niekada netikėjau kompromisais su tais „pamaldžiais ateistais“, kurie panaudoja religiją savo interesams. Tikiu, kad tokie pavyzdžiai, kaip kardinolo Carlo M. Martini įkurtoji Netikinčiųjų katedra bei Benedikto XVI iniciatyva „Pagonių kiemas“ rodo bažnytinės institucijos atvirumą naujai perskaityti (nesiekiant suabejoti) savo dogmas šiuolaikiniame kontekste.

Popiežius Grigalius Didysis sakydavo, kad šventieji raštai auga kartu su tais, kurie juos skaito ir atsižvelgia į juos.

Atrasti sakralumo plotmę yra bendras tikinčiųjų ir netikinčiųjų reikalas, nepaisant partinių spalvų.

Bažnyčia turi savų sunkumų bendraudama su modernybe, nors ir modernybė nėra vien pozityvus reiškinys. Be abejonės, stiprėja suvokimas, kad jei religinės dogmos susiduria su pasaulio idėjomis ir išeina iš savo uždaros erdvės, tai pozityviai veikia taip pat ir „pasauliečius“ – tai yra tuos netikinčius žmones, kurie nenori gyventi banalybėje. Nenori pritarti astronomui Pierre Simonui Laplace, sakančiam: „Ištyrinėjau dangų, bet Dievo ten nemačiau.“

Atrasti sakralumo plotmę, ypač tokiu krizės laikotarpiu, kai ekonomika ir jaunų žmonių ateitis atrodo tokia netikra (mes, vakariečiai, tapsim kiek mažiau turtingi), yra bendras tikinčiųjų ir netikinčiųjų reikalas, nepaisant partinių spalvų. Būtent ši plotmė yra tinkamiausia Bažnyčios viešojo veikimo vieta, nesiekiant diktuoti įstatymų. Toks bendradarbiavimas neabejotinai pravartus visuomenei.

Asyžius neatsiejamas nuo šv. Pranciškaus asmens. Koks šio šventojo paveldas aktualus mūsų dienomis?

Mielai skaitau Chiaros Frugoni, nuodugniai ištyrinėjusios Pranciškaus gyvenimą, knygas. Ir neskaitau tekstų, kuriuose jo tėvas laikomas geresnis už Pranciškų, tiksliau tų, kurie labiau palaiko kapitalistinę prieigą nei neturto pasirinkimą.

Beje, skaitydami Evangeliją, susiduriame su Jėzumi, žmogumi, kuris visko atsisakė, kuris miega, kur pakliuvo, kuris yra itin reiklus („atėjau atnešti kalavijo“) „klajūnas“.

Asyžiaus susitikimą laikau kaip vienu iš etapų, laiptelių didesnio suartėjimo ir ieškojimo visuotinių vertybių link.

Žodžiu, Kristus – ir Pranciškus su juo – atneša radikalizmą, kuris yra labai naudingas ir mūsų dienomis.

Mano galva, dabartinėje situacijoje yra labai sveikintinas dalykas naujai atrasti neturto mokantį pranciškoniškąjį dvasingumą ir Pranciškaus pabrėžtą dėmesį ekologijai.

Kokie Jūsų lūkesčiai? Kokia žinia turėtų pasklisti iš Asyžiaus?

Manau, kad palinkėjimas pax et bonum, tokiame pokyčiams bręstančiame pasaulyje kaip mūsų (užtenka prisiminti Libiją...), yra be galo iškalbingas.

Linkiu, kad pasklistų raginimas siekti taikos ir kvietimas visiems žmonėms jaustis tarsi ieškantiems, dedant bendras pastangas išgelbėti žmoniją iš baisios grėsmės.

Asyžiaus susitikimą laikau kaip vienu iš etapų, laiptelių didesnio suartėjimo ir ieškojimo visuotinių vertybių link: tokių kaip žmogaus teisės, tolerancija, konflikto atsisakymas, kurios yra bendros mums – žmonėms.

Kalbėjosi Lorenzo Fazzini

Pagal Avvenire.it (2011.10.22) parengė Saulena Žiugždaitė