Igno Grigo nuotrauka (eFoto.lt)

Spalio 14 dieną Prahoje per Višegrado premjerų susitikimą buvo įsteigta „Europos atminties ir sąžinės platforma“. Jos steigėjai – devyniolika institucijų iš trylikos Europos Sąjungos valstybių, tyrinėjančių totalitarizmo istoriją. Prahoje vykusioje konferencijoje istorikai, politikai, visuomenės veikėjai taip pat svarstė mokymo ir informacijos plėtros apie komunizmą galimybes. Pokalbis su švedų istoriku Aleksu Heimdaliu.

2006 metais įsteigėte institutą, kurio tikslas – padėti Vakarų Europos gyventojams daugiau sužinoti apie komunizmą, užpildyti baltąsias šio Europos ir pasaulio istorijos dėmes. Tokio instituto įkūrimas galėtų nustebinti tuos, kurie užaugo komunizmo laikais. Kaip ši problema priimama Švedijoje?

Apie komunizmą pas mus žino gerai, nes keletas Švedijos kaimynių 50 metų gyveno komunistinio režimo sąlygomis. Nepaisant to, tenka apgailestauti, jog yra ir nenuovokumo. Jauni švedai susimąsto apie žmogaus teises ir laisvę, tačiau tuo pat metu gali visai ramiai nešioti marškinėlius su Če Gevaros atvaizdu, segėti raudoną žvaigždę, o vakarais klausyti roko grupių, dainuojančių apie revoliuciją. Laisvąją rinką, globalizaciją ir kapitalizmą jauni žmonės neabejodami suvokia kaip neteisybės ir represijų pasireiškimą. Socializmas ir komunizmas – vilties apie šviesią ateitį simbolis. Kai mokiausi mokykloje, neišmanėme valstybių, kurios buvo kitapus jūros, istorijos, nors jos visiškai netoli. Atrodė, kad tos šalys išvis neegzistuoja.

Laisvąją rinką, globalizaciją ir kapitalizmą jauni žmonės neabejodami suvokia kaip neteisybės ir represijų pasireiškimą. Socializmas ir komunizmas – vilties apie šviesią ateitį simbolis.

Ar gali tokios organizacijos kaip jūsiškė pakeisti šią situaciją, pavyzdžiui, Švedijos mokyklose pasakojant apie komunizmo nusikaltimus?

Mums gana pasisekė šioje srityje. Iš pradžių mums pavyko pradėti diskusiją, o po to – pakeisti švietimo sistemą. Dabar pas mus mokytis apie komunizmo nusikaltimus yra privaloma taip pat, kaip ir Vokietijoje apie nacionalsocialistų nusikaltimus. Dar šio proceso pradžioje, 2007 metais, mes ištyrėme, kaip mokiniai moka naujųjų laikų ir komunizmo istoriją. Įtarėme, jog reikalai bus blogi, tačiau neįsivaizdavome, kad bus taip blogai. Mums reikėjo nepaneigiamų faktų, todėl tyrimas buvo daromas visoje šalyje. 90 procentų jų nieko nežinojo apie GULAG'ą, nors penkios šalys, Švedijos kaimynės, gyveno tokiomis sąlygomis. Šį skaičių – 90 procentų – galima priešinti kitam. 95 proc. mokinių buvo puikiai informuoti apie Holokaustą, 43 procentai jų teigė manantys, kad komunizmo aukų buvo mažiau nei milijonas, o vienas penktadalis manė, kad visame pasaulyje buvo nužudyta ne daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių. Iš tikrųjų kalbama apie šimtą milijonų žmonių, pačiais kukliausiais apskaičiavimais.

Kokia situacija kituose Vakarų Europos regionuose? Ar mes žinome, koks žinių lygis apie komunizmo nusikaltimus kitose šalyse, kur buvo vykdomi panašūs tyrimai?

Buvo atlikta šiek tiek tyrimų, jų duomenys labai panašūs į mūsiškius. Kitaip tariant, situacija kitose Vakarų Europos valstybėse – tokia pat. Mes planuojame tyrimą, kuris apimtų visas Europos Sąjungos valstybės, tai leis sudaryti visą žemėlapį.

Ar yra žmonių, kurie nepalaiko jūsų veiksmų, – pavyzdžiui, komunistų ir socialistų partijos? Ar jos negalvoja, kad sąmoningai jas diskredituojate?

Galiu pradėti nuo savo šalies. Daugelį metų Švedijoje valdė socialistų vyriausybė, kuri, siekdama išlikti valdžioje, ieškojo Komunistų partijos paramos. Taip tęsėsi gana ilgai – beveik 50 metų. Tai, žinoma, veikė ir informacijos sklaidą – kalbant tiek per valstybės kontroliuojamą spaudą ir televiziją, tiek apie mokymo programas. Mokymo sistemą valdžia visiškai kontroliavo. Šiandien mūsų veiklai nepritaria pačios kairuoliškiausios partijos. Aš manau, jog tai neišvengiama, nes jeigu laikaisi įsikibęs stipriai diskredituotos utopinės ideologijos, tai faktai ir tikrovė tau – patys nesutaikomiausi priešininkai.

Platforma kviečia sutelkti visas jėgas tam, kad būtų įdiegtos mokymo programos, būtų minimos totalitarizmo aukų dienos – ir nacizmo, ir komunizmo aukų – ir vykdyti šios srities tyrimus.

Dalyvavote 20-ies ES valstybių, kurios rūpinasi informacijos apie komunizmo nusikaltimus sklaida, susitikime. Šis susitikimas – ES politikų, žmogaus teisių gynėjų, komunizmo aukų, kurie susitiko 2008 metais Prahoje ir pasirašė deklaraciją, kviečiančią pasmerkti komunizmo nusikaltimus ir pradėti švietimo programas, iniciatyvos rezultatas. Prieš beveik porą savaičių įsteigta „Europos atminties ir sąžinės“ programa. Kokia šio dokumento esmė?

Platforma kviečia sutelkti visas jėgas, kad būtų įdiegtos mokymo programos, būtų minimos totalitarizmo aukų dienos – ir nacizmo, ir komunizmo aukų – ir vykdyti šios srities tyrimus. Taip pat mes raginame išslaptinti saugumo tarnybų archyvus. Tai būtina ne vien dėl to, kad geriau suprastume praeitį, bet ir dėl ateities – kad totalitarizmas nepasikartotų, kad daugiau neiškiltų antidemokratinių judėjimų. Juk kalbame apie besitęsiantį procesą, kuris niekada nesibaigs.

„Radio Svoboda“

Vertė Zigmas Vitkus