2014 m. liepos 29 d., antradienis

Johnas O‘Donohue: „Tikiu, kad sieloje, širdyje, mes esame namuose“

2011-10-26
Rubrikose: Sankirtos  Religija » Komentarai ir pokalbiai  Kultūra » Literatūra 
Johnas O’Donohue (1956–2008) – airių filosofas, teologas, mokytojas ir poetas.

Neseniai knygynuose pasirodžiusios „Palaiminimų knygos“ („Tyto alba“) autorius J. O‘Donohue garsėjo talentu įkvepiamai taikyti išminties žodžius šiuolaikiniam gyvenimui.

Palaiminimų knyga“ – paskutinis J. O‘Donohue kūrinys, išleistas likus keliems mėnesiams iki jo mirties. Joje rašytojas kalba apie lemtingus žmogaus gyvenimo slenksčius – meilę, santuoką, vaikų gimimą, naują darbą ar naujus namus, nelaimes ir netektis. Autorius atkreipia dėmesį į amžinąsias tiesas, parodo jų galią duoti atsakymą į šiuolaikinius klausimus ir palengvinti mūsų dalią didžiųjų pokyčių laiku. Žmogui, žengiančiam iš gerai pažįstamo pasaulio į naują, neištirtą teritoriją, siūlo pagalbą – palaiminimą, kuris padeda išsaugoti dvasios ramybę arba ją susikurti.

Šiame interviu, viename iš paskutinių, Johnas O‘Donohue teigia, kad nereikia specialių mokslų. Kad galėtume palaiminti vienas kitą, kad palaiminimai padeda išgyventi sunkmečius.

Išleista Jūsų „Palaiminimų knyga“. Kas yra palaiminimas ir kam skirta ši knyga?

Palaiminimas – tai šviesos ratas, supantis žmogų, kad jį apsaugotų, gydytų ir stiprintų. Tai yra maloninga malda, kai žmogaus širdis susipina su dieviška širdimi. Kai palaiminimas ištariamas, atsiveria langas į amžinybę. Jaučiame poreikį tokiu dvasingu būdu paliesti vienas kito gyvenimą, nes gyvenimas poindustriniame, žiniasklaidos užvaldytame pasaulyje nutolina mus nuo vidinės pilnatvės. Tik tiesioginis veiksmas – tai gali būti ir palaiminimas – panaikina šį dirbtinį atstumą. Laimė, nereikia baigti jokių specialių mokslų, kad galėtume palaiminti vienas kitą. Tereikia susitelkti ir savyje atrasti tinkamų žodžių.

Palaiminimus skiriu ne tik naujiems namams, santuokai ar vaikui, bet ir nusikaltėlio tėvams, ir tiems, kurie prarado vaikus, tremtiniams, tiems, kurie kenčia vienatvėje arba patyrė nesėkmę.

Šie palaiminimai gali padėti drąsiai pasitikti sunkmetį, mesti jam iššūkį.

Tikiu, kad sieloje, širdyje, mes esame namuose. Niekada iš jų neišeiname, ir niekada neišeisime. Kaip sunku priimti šią mintį. Ir vis dėlto, kai į savo širdis įsileidžiame rūpinimąsi kitais, kažkas įvyksta...

Yra nematomas gyvenimas, kuris mus sapnuoja; jis žino mūsų tikrąją kryptį ir lemtį. Net nenumanome, kad galime savimi pasikliauti, todėl neturėtume bijoti pasikeitimų.

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie nežino, ką daryti, kovoja už būvį, patiria iššūkių, gal išgyvena vidinius konfliktus arba su kuo nors konfliktuoja?

Kiekvienas kovojame, bet būna metas, kai ta kova būna atšiauresnė, skausmingesnė, vienišesnė nei įprastai. Mano patarimas būtų toks: kai atsiduriate kovos ar konflikto įkarštyje, pasistenkite panirti į savo sielos gelmes, ten, kur esate ramūs, įsiklausykite į instinktus. Kitas patarimas – į konfliktą, neramumus žvelkite kaip į neišvengiamą pasikeitimą. Imkime pavasarį – tada viskas keičiasi, be kaitos nebūtų augimo. Dabar, kai esate įsitraukę į kovą dėl išgyvenimo, nepastebite, bet vėliau, vieną dieną, suprasite ir pamatysite nuostabius vaisius, kuriuos subrandino pasikeitimas.

Mums visiems būtina kaita. Pasak Johno Henrio Newmano, augti reiškia keistis, o būti tobulam, vadinasi, būti patyrusiam daugybę pasikeitimų praeityje. Nereikia bijoti kaitos, ji yra geriausias vedlys į tikrą mūsų grožį.

Koks yra Jūsų mėgstamiausias airiškas palaiminimas?

Man patinka senieji airių palaiminimai – „Tegul kelias visad pasitinka jus svetingai, o vėjas pučia į nugarą“, „Tegul saulė šildo jūsų veidą, o lietus gaivina jūsų laukus“, „Iki kito mūsų susitikimo tesaugo jus Dievo ranka“, „Kad pusvalandžiu anksčiau patektum į rojų, kol velnias dar nesužinojo, jog mirei“. Trumpas ir greitas palinkėjimas – tinkamas mūsų skaitmeniniam pasauliui (juokiasi).

Gyvenate tolimojoje Konemaroje. Atšiaurus kraštovaizdis, darganos. Mes sakome „prastas oras“, o Jus jis džiugina. Rašote sielą džiuginančias knygas, esate nepaprastai populiarių knygų autorius, gerbiamas Dublino literatūrinio pasaulio atstovas. Ar čia esama dvilypumo?

Visiškai ne. Vakarų Airijoje, kurios peizažas vaizdingas, mistiškas, mano siela jaučiasi namie. Pastaraisiais metais gyvenu Konemaroje, prie Atlanto vandenyno. Man patinka jos niūruma. Tai tarsi nieko neveikimo vieta, kuri išriša daug kalčių, išnarplioja susipainiojusius mazgus, tinklus, kuriais supainiojame savo mąstymą, gebėjimą suvokti. Tai asketiška, niūri apreiškimo vieta, kur daugybė dalykų tampa skaidrūs. Kai esu namuose, kai mano protas nurimsta, sulaukiu daug svečių, aplankančių baltą popieriaus lapą.

Gimtąjį kraštovaizdį vadinate „pirmapradėmis gyvenimo įsčiomis“. Bet juk kraštovaizdis inertiškas, argi ne taip jis veikia ir žmones?

Ne, manau, kad čia slypi pasirinkimas. Didžiulis skirtumas, ar išeidami ryte iš namų žengiate į, jūsų manymu, inertišką, beribę erdvę, ar einate į gyvą ir guvią. Aš nuoširdžiai tikiu, kad kraštovaizdis yra gyvas. Vienas mane labiausiai stebinančių dalykų – kaip žmonės uzurpavo sąmonės sąvoką, imperialistiniu būdu pritaikė ją sau, išbraukė ir gyvūnijos karalystę, ir kraštovaizdį. Jų sąmonė tiesiog nėra tokia kaip mūsų. Žmogaus, net didžiausio asketo, protas nesugebėtų ištverti tylos ir ramybės, o peizažas, gyvūnai tai gali.

Mes paskutiniai čia atvykome, žmonės – vėlyvieji svečiai, penkios minutės iki vidurnakčio, jei pasaulio sukūrimą suvoktume kaip vieną dieną. Ir viskas, ko gviešėmės savo vardu, sumenkinome, pasekmės tragiškos: per mus planeta tampa negyvenama, darome jai milžinišką žalą. Man atrodo, kad kraštovaizdis – tai pirmasis raštas. Tai yra išmintingiausias tekstas. Ir mums jis ne svetimas – esame žemės vaikai, žemė yra mūsų kūnuose. Išorinis ritmas atsikartoja mūsų viduje.

O ką galėtumėte pasakyti mums, gyvenantiems miesto kakofonijoje?

Yra tos kakofonijos ir mieste, ir gamtoje, net tuščiausiame lauke. Vakarų Airijoje, kai kyla audra, merkia lietus, atslenka rūkas – visa tai tarsi prišaukia melancholiją. Nesakau, kad gamtoje tėra maloni būtis. Teigiu, kad gamta – pirminis kompanionas, imlus ir daugialypis. Pamenu, prieš keletą metų Kalifornijoje išgirdau fiziką Brianą Swimme‘ą sakant, jog esame pirma karta, sugebėjusi užmiršti, kad gyvena Visatoje. Tai tikrų tikriausia tiesa, nors keista tarti šiuos žodžius. Naktį, kai miesto dangų užtraukęs smogas, žmogui neateina į galvą, kad jis yra vidury neaprėpiamos begalybės.

Jūsų tėvas ir dėdė – ūkininkai, tėvas – ir mūrininkas. Motiną vadinate savo „gyvenimo užuovėja“. Kokia buvo Jūsų šeima?

Tai buvo atvira, teisinga šeima. Mano tėvas buvo nepaprastai nepriklausoma asmenybė, malonus žmogus, bet toks, kaip pats sakydavo, kuris niekam niekada nebus skolingas. Jis buvo laisvas ir nuoširdus. Ir labai linksmas, tačiau nuolat persekiojamas – gerąja prasme – amžinybės. Kai dirbdavome, dažnai apie ją kalbėdavo, bet ne taip, kad ir mus tai apsėstų, bet jo kalba darydavo įspūdį. Jis buvo pamaldus, švenčiausias iš visų mano sutiktų žmonių, įskaitant ir kunigus. Dažnai, kai artėdavome prie jo, dirbančio plynaukštėje, kur buvo mūsų daržai, išgirsdavome jį meldžiantis. Tėvas tikrai buvo pasinėręs į būtį, jis jautė – man regis, ir aš tai paveldėjau – daiktų trumpalaikiškumą. Dažnai sakydavo: „Gyvenimas yra kaip rūkas kalno viršūnėje. Plevena, tuoj išsisklaido – rodos, nė nebuvo“. Taip tėvas pasakydavo, kad esame čia tik svečiai, svetimi.

Dvylikos patekote į internatą, paskui – į garsiąją Airijos Maynootho seminariją. Kada nusprendėte rinktis kunigystę?

Dar vidurinėje mokykloje, prieš stodamas į seminariją, jaučiausi persmelktas minties apie trumpalaikiškumą. Norėjau ką nors padaryti, kas paverstų daiktus amžinais. Rinkausi iš dviejų sričių – medicinos ir kunigystės. Galiausiai supratau, kad jeigu nesirinksiu kunigystės, tai mane persekios visą gyvenimą. Tiesą pasakius, mokydamasis seminarijoje, niekada nenusivyliau. Žinojau, kas laukia Maynoothe, ir tai buvo nuostabi kelionė.

Maynootho seminarija – viena nuostabiausių mokymosi vietų Europoje. Ji turi milžinišką patirtį, ten sutikau tokių mokslininkų, kaip profesoriai Jerry Wattsas ir Tomas Marshas, Feinas ir Patas Hannanas. Jie buvo pasaulinio lygio figūros, atvėrė man išminties ir mokslo lobyną.

Tai buvo vienas nuostabiausių dalykų, lyg mano vaikystės atbalsis. Pamenu, septynerių kopiau į kalną prižiūrėti karvių – ten pirmąkart atradau erdvę ir atstumą, suvokiau, kad gamtoje esu atskiras objektas. Panašiai atsitiko ir maždaug 21-erių, kai protas pabudo, ir staiga supratau, kad mintis ir suvokimas yra tie akiniai, pro kuriuos viską matome. Mąstyti kūrybiškai ir kritiškai – didelė privilegija ir bauginama atsakomybė.

Ar Jums nekilo prieštaravimų, ar tie pasauliui iššūkį metantys intelektai, tarp kurių patekote, skatino tai daryti?

Man jie atrodė labai stimuliuojantys ir iš tikrųjų žadino. Galbūt todėl, kad toks esu, visada sugebėdavau mikliai įsisavinti sąvokas, uždaroka sistema man tapo natūralia erdve, lyg būčiau vienas paliktas pasaulio pakrašty. Tačiau reikėjo įsileisti atsivėrusius dalykus. Ir net kai po devyniolikos metų palikau kunigystę, vis žvelgdavau atgal – tai buvo tarsi dekonstrukcijos metas. Stengiausi pats ir skatinau savo parapijiečius nuolat miklinti pirštus. Skamba keistai, lyg mokantis groti muzikos instrumentu, o iš tikrųjų bandžiau pats ir skatinau kitus traukyti apgaulingus tinklus, kurie žalojo sielas.

Daugelį metų kunigavote, turėjote parapiją. Po devyniolikos metų šią savo gyvenimo dalį užvertėte tarsi knygą. Kodėl?

Tai itin subtilus klausimas. Man prireikė daug laiko, kad apsispręsčiau. Geriausias mano sprendimas buvo tapti kunigu, o antras geriausias sprendimas – pasitraukti iš viešos kunigo tarnystės. Tam buvo dvi svarbios priežastys. Pirmoji – konfliktas su vyskupu, pageidavusiu, kad visą savo laiką skirčiau tarnystei parapijoje, o man reikėjo laiko ir rašymui. Siūliau visokių kompromisų, bet nė vienas netiko. Jis norėjo arba visko, arba nieko. O antroji priežastis – palaipsniui ėmiau vis mažiau rasti bendra su sistema, kuriai priklausiau. Niekada nesilaikiau pozicijos, kuria netikėjau, tad galiausiai pagalvojau: „Dieve, juk atidaviau tiek savo gyvenimo metų“. Sistema man tapo našta, o ne dovana.

Keltų tradicijos idėjos formavo ir turtino Jūsų kalbą, padėjo naujai suvokti poeziją ir filosofiją. Parašėte knygą „Anam cara“, tapote toks populiarus ir prieinamas žmonėms. Ši keltiška tradicija – iš mokslinės aplinkos, tėvo maldų?

Ji apima visus Jūsų išvardytus dalykus. Į visas tas gelmes žvelgiau per atstumą -- ir panorau iškelti į paviršių. Ketverius metus mokiausi Tiubingene vokiečių kalbos, dirbau hėgeliškame pasaulyje, baltame Hegelio minties vienuolyne. Grįžęs į savo kultūrą, galėjau pažvelgti į ją tarsi iš šalies. Gyvenant hėgeliškame pasaulyje, ypač Tiubingene, persmelktame idealistinės filosofijos ir teologijos, neįmanoma vienu metu atlikti dviejų veiksmų: vargiai begalėtum užkaisti arbatinį nemąstydamas apie jo prasmę ir (juokiasi) veiksmo dialektiką!

Kai grįžau – pamenu pirmąjį rytą namuose: užėjo keli kaimynai, aš nekalbėjau, tik klausiausi jų. Per valandą trukusią diskusiją nebuvo ištartas nė vienas analitinis sakinys, bet kiek daug dalykų buvo aptarta! Ir juokaujant, ir pagarbiai klausantis. Tada pamaniau, kad šioje tradicijoje turi kažkas slypėti. Niekada nežiūrėjau į ją kaip į mokslinio tyrimo objektą, nenagrinėjau sistemiškai. Tam joje nėra reikalingų elementų. Bet pamėginau į paviršių ištraukti tai, ką laikiau vidiniais elementais, išgryninti filosofines sąvokas, slypinčias už daugybės intuityvių keltiškų įžvalgų.

Kas yra siela?

Įdomu tai, kad krikščionys vienoje tikėjimo tiesų teigia: „Tikime tuo, kas yra matoma ir nematoma.“ Viena įdomiausių sričių yra nematoma. Nelaikau to, kas nematoma, tuščiu. Manau, ten tiršta tobulų būčių, kurių nepagauna mūsų suvokimo, minčių radaras. Mano supratimu, „siela“ yra nematomas, paslėptas asmenybės matmuo, vieta virš, už ar šalia proto ir sąmonės. Kalbant imagistiniais ar erdviniais terminais, tai yra tam tikras būties laukas, erdvė ar šviesa, užliejanti kūną. Kalbant meistro Eckharto, kurio sielos suvokimą laikau nuostabiu, terminais, siela yra dviveidė. Vienas veidas atsuktas į pasaulį, kitas – į dieviškumą, kur šis, pasak meistro, gauna Dievo bučinį.

Kalbate apie gyvenimą, individualią sielą, didžiąją būtį, dvigubą sielos veidą. O kas yra dieviškumas?

Dieviškumas yra pats savaime. Jis yra visiškas ir galutinis. Dieviškumas yra pradžios lopšys, pirminė būtis, kuri yra viskas ir visuose. Tai nuostabiausias dalykas, susijęs su žmonėmis, ką krikščionybė slėpė nuo mūsų. Ironiška, kad krikščionybės esmė, kaip ir bet kurios kitos religijos esmė, – poeto unikalumas… Be individualumo ir individualizmo idėjos įsikūnijimas netektų prasmės.

Be vaizduotės nebūtų įkūnijimo. Jeigu Jėzus nebūtų turėjęs vaizduotės, jis nebūtų įsikūnijęs. Nieko nežinotume apie Šventąją Trejybę. Tai yra slepiama nuo mūsų ir laikoma nuodėme. Manau, individualumo idėja nepaprastai žavi, o individualumo esmė – jame slypintis dieviškumas. Paprastai tariant, esame tarsi užsislaptinę dievai ir deivės, įgiję iš molio nulipdytą pavidalą. Kartais įžvelgiame šią esmę, o kartais ji panyra tamsoje. Yra nuostabi Šv. Pauliaus laiško eilutė: „Dabar žvelgiame per stiklą į tamsą, bet tada žiūrėsime veidas į veidą“.

Tai suteikia tam tikro dvasinio išdidumo, tarsi prilygina mus dievams kūrėjams.

Teisingai. Toks buvo Feuerbacho požiūris. Jis sakė, kad žodis „Dievas“ reiškia optimalias žmogaus savybes, tik padidintas. Tai – dieviškumo pradas mumyse, kuris sukelia mums milžinišką skausmą. Mes esame tarytum „slenkstinės“ būtybės: nesame nei ten, nei čia, esame „tarp“. Žmones visada lyginu su gyvūnais. Jie žemėje jaučiasi kaip namie, o mus vis traukia į kalnus, dangun, tik ir ten mums irgi ne vieta.

Žmonės dėl to amžinai blaškosi, tai juos drasko iš vidaus. Esame pažeidžiami, nes mus galima įskaudinti, net tuos, kurie atrodo daug pasiekę ir patyrę, pasitikintys savimi – jie irgi turi „apnuogintų vietų“, per kurias galima sužeisti. Mes ir pažeidžiami, ir, kita vertus, turime galią skleisti negatyvumą ir griauti.

Jūsų „Anam Cara“ tikrai sukrėtė žmones. Šia knyga pataikėte tiesiai į susvetimėjusių žmonių širdis. Įdomu, ar, rašydamas šią knygas, atsakėte sau į rūpimus klausimus?

Būtent tą ir dariau. Pats nesuprasdamas kaip, tarsi ant stalo išdėliojau savo nuojautas ir daviau joms laiko atsiskleisti. Iš visų dalykų mane labiausiai traukia visa, kas dieviška. Aš nesu šventasis, esu religingas ne tradicine prasme, ne ta išoriška, kampuota ir paviršutiniška religine prasme. Negaliu to pakęsti, manau, tai yra žiauru, šiurkštu ir vulgaru.

Man atrodo, dieviškumas – kaip didžiulė šypsena, kuri prasiveržia kažkur jūsų vidinio vandenyno gelmėse ir palaipsniui išsilieja į paviršių. Tai nepaprastai intymus dalykas. Kaip ir seksualumas, žmogaus meilė, suprantate? Tokie dalykai mane jaudina lygiai taip pat, kaip žmogaus kančia. Mane sukrečia, kai pamatau kenčiantį žmogų. Mane trikdo, kai kenčia labai geri žmonės, ypač tie, kurie niekam niekada nedarė nieko blogo. Jie kartais palūžta nuo skausmo, nusivylimo, nevilties, kančios naštos...

Parengė Lolija Spurgienė

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

vinija 2011-10-28 17:44

tepalaimina Viešpats visus , bėginėjančius po baltas Bernardinų .lt lankas. O ODonohue drąsiai žygiuoja Dievop, apsidairydamas, pats, niekieno netempiamas už pakarpos...laisvė nuostabi terpė, tai dėl jos tiek kentėjo mūsų Viešpats.

St.B. 2011-10-28 13:47

Dėkui.Amen.

smiltis 2011-10-27 19:26

>St.B

Nezinau ar pervertinu ar nedavertinu Johno O‘Donohue individualizmo, visaip gali but. Viena vertus - per mazai tekste randam autoriaus biografijos detaliu, kita - gyvenime kartais maza aplinkybe viska keicia is esmes. Bet perskaicius straipsni jauciau vidine pareiga pasisakyti butent taip. Ir tiesa sakant gavau neuzilgo patvirtinima, kad teisingai pasielgiau.

Kas link palaiminimu, tai man labai patiko toji mintis, jog tam nereikia baigti jokiu spec. mokslu. Zinia, kad nepakankamai mylim ir dedam pastangu Dievo karalystei kurti.

Todel dabar laiminu Tave, St.B ir dekoju, kad pasistengei iziureti sios situacijos dviprasmiskuma, kad Tau, kaip ir man, rupi Dievo reikalai, tegu Viespats dovanoja Tau dziaugsma, drasina Tavo sirdi ir meile padaro veiklia. Melsiuos kartu su Tavim uz taika.

St.B. 2011-10-27 17:16

smiltis.Nereikia pervertinti Johnas O;Donohue individualizmo.Yra vietų kur reikia pralysti per adatos skylutę.Johnas ,galintis visiems pasakyti apie palaiminimą,tikrai nugalėjo šią kliūtį.Šiandien mes ne kiekvienas suprantame kas vyksta Asydžiuje.Galima būtų priversti visus dalyvauti Asyžiaus susivienijimo maldoje.Bet reikia J,ODonohue palaiminimo.To palaiminimo,kur galime suteikti be jokių mokslų.Tik reikia suprasti.Ir čia jokia vadovybė nenurodys,nenuves.

Tianshan 2011-10-26 12:12

Pievos.

Autorius, mano nuomone, visiškas poetas. Matyt logiška, kad, būdamas tokių vakarietiškai liberalių pažiūrų, metė kunigystę. Beje, gruziniški tostai ne ką prastesni už airiškuosius palaiminimus :)

smiltis 2011-10-26 10:57

Pirmasis ispudis - zavinga, laisva siela. Taciau pasigilinus, - ne viena karta akcentuotas zodis "individualizmas" nusako sio zmogaus apsisprendima, kuris priestarauja krikscionybei. Tai yra - atsiskirti, buti laisvam nuo sistemos, nuo to, kas mus is tikruju ismoko nuolankumo ir tikros meiles. Juk ir Jezus galejo visam laikui atsitraukti i vienuma nuo tos ziaurios ji veliau nuzudziusios aplinkos. Nera didesnes meiles kaip gyvybe uz draugus atiduoti. O individualistas to niekad nepadarys, jis per anksti, dar nenuneses savo kryziaus iki golgotos, nori apsisukti ir "grizti namo".

Bijoti paaukoti net savo rasytojo talenta del Kristaus - yra tas pats, ka ir turejo Jezus galvoje sakydamas "Vieno dalyko tau truksta". Sekti Kristu, vadinas likti nuogam ir apiplestam iki siulo.

Dabar jau nesuzinosi, koks butu jo tolimesnis kelias, jei butu kaip kunigas nuolankiai priemes vyskupo (gal but ir pernelyg autokratisko, klystancio) reikalavimus. Neitikino manes toks Johno O‘Donohue pasiaiskinimas. O jo knygos, nors ir labai graziai ir poetiskai skambetu jo mintys, gali suklaidinti daugeli. Siais laikais piktasis slepiasi po labai graziom kaukem.

VP 2011-10-26 09:59

Kalba gyvas, išmintingas žmogus. Neribojamas dogmų ir išorinių nuomonių . Ačiū jam už giliai išgyventas tiesas, už jo Dieviškumą..

elojina 2011-10-26 09:36

Labai patiko straipsnis, ačiū.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (8)
  • komentarų RSS
  • spausdinti