Kai išgirstame žodžius „socialiai pažeidžiami“ ar atstumti žmonės, iš karto galvoje iškyla vaikų ar senelių globos namų vaizdai, neprižiūrimi vaikučiai, basomis kojytėmis lakstantys po purviną prilaistytą virtuvę ir laukiantys, kada pagiringa mama teiksis paduoti kokį sumuštinį. Dar į galvą ateina ilgos eilės, nusidriekusios prie maisto banko padalinių ir žmonės, turintys fizinę ar protinę negalią. Bet turbūt retas žmogus pagalvos apie kalėjimo kamerose sėdinčius nuteistuosius. Kur jau jie socialiai pažeidžiami ar esantys visuomenės paribiuose – jie socialiai žeidžiantys, tikros socialinio kūno piktžaizdės. Tai asmenys, padarę akivaizdžią žalą visuomenei ir atliekantys pelnytą bausmę.  Manau, daugelis šitam teiginiui pritartų ar net sugalvotų sodresnių apibūdinimų. Viskas būtų teisinga, jeigu apsiribotume tos teismo paskirtos bausmės įvykdymu. Tačiau dauguma jiems pridedame papildomų bausmių – niekinimą žiniasklaidos priemonėse ir visišką atstūmimą atkalėjus skirtą laiką ir stengiantis sugrįžti į visavertį gyvenimą. Antros galimybės nėra ir negali būti, mūsų perdėtas teisumas neleidžia pagalvoti apie tų žmonių pastangas pasitaisyti ar pradėti iš naujo.

Šiuos stereotipus ir nuostatas mėgina pakeisti solidarumo vėliavą nešantis krikščioniškos muzikos festivalis „Pax et Bonum“. Šįkart jis atvėrė jau sunkiai nuo rūdžių besivarstančias kalėjimo duris. Ne įprastas duris, kuriomis kasdien naudojasi kalėjimo personalas, o duris į visuomenę, į nežeminantį viešumą, į kultūrą. Spalio 25 dieną Lukiškių kalėjime įvyko mažasis „Pax et Bonum“ susitikimas. Šis renginys neapsiribojo koncertu, bet prisidėjo prie tradicinių Bernardinų parapijiečių susitikimų su nuteistaisiais.

Jau dvejus metus grupelė Bernardinų parapijiečių su Lukiškių kalėjimo kapelionu br. kun. Arūnu Peškaičiu OFM kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį lanko nuteistuosius iki gyvos galvos. Kalėjimo koplyčioje jie švenčia Mišias, vėliau glaudžiau sustatę suolus betarpiškai bendrauja su kaliniais ir klausosi kviestinio svečio, kartu su parapijiečiais atėjusio kokio nors žinomo visuomenės veikėjo.

Šįkart susitikimas vėlgi tradiciškai prasidėjo šv. Mišių auka. Kalėjimo gyventojai džiugiai pasitiko svečius, jiems tai didelis kasdienybės paįvairinimas. Nors ir nepasiekė unisono, koplyčią pripildė giedančių vyrų balsai. Svarbiausia, kad siekta unisono tarp žmonių – nuteistųjų ir juos lankančiųjų, unisono dvasioje – mažinant ribą tarp teisumo ir neteisumo, paliekant teismą Dievo valiai. Čia muzikinė harmonija ir unisonas nėra pirmoje vietoje, koplyčios aplinkoje esminis unisonas yra meilės santykis.

Kažin, ar būtų galėję šia proga pasitaikyti iškalbingesnė Evangelija už nuskambėjusiąją, kurioje Jėzus lygino Dangaus karalystę su garstyčios grūdeliu ir raugu. Čia, šioje dykumoje be tikėjimo ir vilties, per kapeliono pasėtą grūdą, pradėjo augti Dangaus karalystė. Aukojamos šv. Mišios, kaliniai priima sakramentus, dalyvauja Dievo žodžio skaitymo grupėje, klausosi alfa kurso.

Kun. Arūnas Peškaitis per homiliją teigė, jog būtent Dievo karalystė padeda mums ištverti kiekvieną dieną. „Tverti pasaulį turi dvi reikšmes – kurti jį ir iškęsti su visomis nuodėmės pasekmėmis. Mes visi abejomis reikšmėmis nuolat tveriam pasaulį. Šv. Paulius savo laiškuose yra pasakęs – „aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“. Dievo karalystė yra tas raugas ir džiaugsmo užuomazga, kuri išsiskleidžia, kai mes ją priimame.“

Nutilus šv. Mišių pabaigos giesmės paskutiniam akordui, visi susitikimo dalyviai persikėlė į kalėjimo klubą – buvusią cerkvę, kartu su visu kompleksu 1904 metais pastatytą kalėjimo teritorijoje. Susirinkusius žmones pasveikino direktorius Alvydas Maknickas ir „Pax et Bonum“ įkvėpėjas Arūnas Peškaitis OFM. Pastarasis pristatė ir šio mažojo susitikimo „kaltininką“ – aktorių, dainuojamosios poezijos atlikėją Kostą Smoriginą, kuris mėgsta būti pristatomas kaip lietuviškas Vladimiras Visockis. Kostas Smoriginas per visą koncertą tepasakė kelis žodžius – už jį kalbėjo muzika, gyvas emocingas gitaros skambesys. Klausytojų veiduose atsispindėjo skirtingos dainų nuotaikos – ir susimąstymas, ir šypsenos. Svarbiausia, kapeliono žodžiais tariant, kad į Lukiškes kartu su koncertu atėjo šiek tiek laisvės dvasios.