Spalio 23 dieną įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai Tunise, šakyje, kurioje gimė ir vėliau po kitas arabų šalis šiaurės Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje išplito revoliuciniai judėjimai, netikėtai pakeitę viso regiono veidą, praneša Vatikano radijas.

Galima priminti žiežirbą, kuri įžiebė permainų ugnį Tunise, dramatišką vaisių pardavėjo Mohamedo Bouazizi gestą. Šis 26 metų vyras vertėsi pardavinėdamas vaisius ir daržoves nedidelio Tuniso Sidi Bouzid miesto gatvėse, išlaikydamas 8 asmenų šeimą. 2010 metų gruodžio 17 dieną policija konfiskavo jo turtą – vaisių vežimėlį su visais vaisiais ir daržovėmis, mat jis neturėjo leidimų prekybai.

Pasak liudytojų, jis dar buvo policininkų išjuoktas ir apstumdytas. Bouazizi bandė įteikti skundą savivaldybei, tačiau ir iš čia buvo išvytas. Tada iš desperacijos jaunas vyras nusipirko benzino, apsipylė ir padegė save aikštėje prieš valdžios rūmus. Sausio 4 dieną nuo patirtų sužalojimų mirė miesto ligoninėje.

Nors tikrai ne pirmas, tačiau šį kartą kraštutinės nevilties gestas neliko nepastebėtas. Pirmiausia Sidi Bouzid mieste, tuoj pat ir kituose miestuose žmonės išėjo į gatves. Valdžios represijos sulaukė dar didesnių manifestacijų. O 2011 metų sausio mėnesį įvyko tai, ko vos prieš mėnesį niekas negalėjo įsivaizduoti – šalį nuo 1987 metų valdęs prezidentas Zine el-Abidine Ben Ali pasitraukė į Saudo Arabiją, o jo režimas žlugo, permainų reikalaujančių manifestacijų banga nusirito į kitas šalis.

Trokštamos permainos nebuvo politiškai ideologinės ar religinės – manifestantai, didžioji dauguma jaunuoliai, troško to paties, kaip Bouazizi – socialinio teisingumo, pagarbos, perspektyvų, darbo ir korupcinių, nusibodusių režimų galo.

Tačiau pirminei euforijai nurimus kilo klausimai apie tai, kas užims nuversto režimo vietą? Kas nusipelnys jaunimo paramos ir simpatijų? Kokiu keliu pasuks Tunisas ir kitos šalys, kokie bus „arabų pavasario“ vaisiai – demokratėjimas, o gal būt islamistinio fundamentalizmo įsigalėjimas? Apie tai daug kartų rašė ir svarstė krikščionių bendruomenių, nors ir nedidelių, lyderiai „arabų pavasario“ šalyse, kurie vylėsi, kad pažanga laisvėse ir teisėse jų neaplenks.

Trumpą rinkimų Tunise analizę pateikia dvi politologės ir socialinių procesų Magrebo šalyse stebėtojos, Khadija Mohsen-Finan iš Paryžiaus VII universiteto ir Malika Zeghal iš Harvardo universiteto.

Nors dėl masinio, 80 ar net 90 procentų siekusio rinkėjų dalyvavimo nespėta visų balsų suskaičiuoti iki spalio 25 dienos, kaip kad buvo numatyta, bet lyderiai jau žinomi. Didžiausią skaičių, apie 40 procentų balsų surinko al-Nahda (Atgimimas) partija, jai teks daugiausia vietų 217 narių parlamente. Atsilieka Ettakatol (Susirinkimas) ir Kongreso už Respubliką partijos.

Joms teks įvykdyti konstitucinės asamblėjos užduotis: per metus laiko suderinti konstitucijos tekstą, išrinkti prezidentą ir vyriausybę, priimti pirmuosius naujojo periodo įstatymus.

Pasak politologių, partijos turi bendrą panašų bruožą: prezidento Ben Ali laikais jų lyderiai buvo opozicijoje. Du tremtyje, o vienas Tunise. Jie sukūrė savo reputaciją būdami opozicijoje režimui. Jų išrinkimas aiškiai rodo, kad tunisiečiai nori atsikratyti praeities. Kitas trijų partijų lyderių bruožas – pragmatiškumas ir atvirumas kitiems, kuo mažiau pasižymėjo rinkimus pralaimėjusios partijos.

Koks yra šių partijų santykis su religija, ypač įtakingiausios al-Nahda partijos? Nors ji sukurta būtent islamiško visuomeninio judėjimo pagrindu, abi politologės pažymi, kad jos propaguojamas islamas yra nuosaikus, linkęs kombinuotis su demokratiniais principais ir kompromisais. Al-Nahda lyderiai jau aiškiai pasisakė už moterų teises.

Kita vertus, nuo pat pradžių buvo nerealistiška tikėtis, kad bus visiškai atsisakyta arabiško-islamiškos tapatybės, kuria pasižymi Tuniso visuomenė. Priešingai, partijos laimėjo būtent todėl, kad sugebėjo, bent jau deklaracijose, suderinti šią tapatybę su nauja socialinio teisingumo ir vystymosi programa. Galbūt tai taps nauja tunisiečių politine tapatybe, kurią galima pavadint ne dešinės ar kairės, o „centro“ keliu