Ar Lietuvoje dar turime sengirių?
Lietuva pagal savo klimatinę juostą yra miškų zonoje. Tai reiškia, kad iki atsirandant žmogui, didžioji dalis šalies teritorijos buvo apaugusi giriomis. Šiandieniniai miškai gerokai skiriasi nuo tų, kurie buvo kadaise. Geografai teigia, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje nėra tokio žemės lopinėlio, kuris vienu ar kitu laikotarpiu nebūtų paveiktas arimo. Kitaip tariant, visi mūsų miškai yra užaugę ar pasodinti buvusiose dirbamose žemėse. Pirmapradžių miškų mes jau nebeturime, todėl kalbėdami apie sengires dažnai jas suvokiame skirtingai. Kas gi yra sengirės ir kuo jos skiriasi nuo dabartinių miškų?
Sengirės - žmogaus nepaliesti miškai
Gamtininkai sengires supranta, kaip žmogaus veiklos nepaliestą mišką, kuriame veikia tik natūralūs procesai, miškas auga, bręsta ir atsinaujina pats. Tokiems miškams būdingas didelis brandą pasiekusių medžių, negyvos medienos skaičius, jie pasižymi įvairiaamžiškumu, dažnai yra įvairiarūšiai ir daugiaardžiai.
Dar vienas svarbus požymis - sengirės turi užimti didelius plotus. Tik dideliuose masyvuose gali vykti visi natūralūs procesai. Kai kurie ekspertai tikromis sengirėmis laiko tik tuos miškus, kurių masyvai sudaro daugiau nei 100 kvadratinių kilometrų.
Klysta tie, kurie mano, kad sengirės tai paprasčiausi seni, natūraliai raidai palikti miškai. Mokslininkai teigia, kad paprastas miškas vėl taptų sengire, reikia, kad pasikeistų nuo vienos iki keturių medžių kartų. Vien pagal šį apibrėžimą galima pasakyti, kad Lietuvoje sengirių nėra.
Retoms ir nykstančioms rūšims - kertinės miško buveinės
Sengirės yra daugelio nykstančių rūšių buveinės, jose aptinkama kur kas didesnė rūšių įvairovė nei dabartiniuose Lietuvos miškuose. Pastariesiems daugiau būdingi jaunų ir vidutinio amžiaus medynų organizmai. Daugelis saugomų rūšių dabartiniuose miškuose nyksta, nes iš jų buvo pašalinti elementai, kurie reikalingi tų rūšių egzistavimui. Saugomų miško organizmų nykimą sąlygoja didelių gamtinę brandą pasiekusių medžių, ypač senų, uoksėtų medžių ir didelio diametro negyvos medienos trūkumas. Pasaulio gamtos fondas teigia, kad nuo šių elementų yra priklausoma daugiau nei trečdalis borealinių miškų organizmų.
Nors Lietuvoje sengirių nėra, tačiau yra miško sklypų, kuriems būdingi tam tikri sengirių elementai - tai kertinės miško buveinės. Kertinės miško buveinės - tai žmogaus ūkinės veiklos nepažeisti miško plotai, kuriuose yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotųjų buveinių rūšių. Nors Lietuvoje jų skaičiuojama apie 5600, tačiau jos yra labai mažos ir tesudaro kiek daugiau nei 1 proc. nuo Lietuvos miškų. Kertinių miško buveinių apsauga - miško savininko ar urėdijos reikalas, valstybė nėra įsipareigojusi saugoti tokių, vertingų ir beveik išnykusių vietų.
Sengirės pasaulyje
Tarptautinė aplinkosaugos organizacija „Greenpeace” kartu su Pasaulio išteklių institutu (angl. World Resourse Institute) nustatė, kad šiuo metu žmogaus nepaliesti miškai užima 13 mln. kvadratinių kilometrų arba 24 proc. visų pasaulio miškų. Tik 8 proc. sengirių yra saugomos. Daugiausia nepaliestų miškų yra išlikę Šiaurės ir Pietų Amerikoje, šie sudaro 63 proc. visų pirmapradžių miškų pasaulyje. Kanada gali pasigirti didžiausiais borealiniais miškais pasaulyje.
Europoje likę vos 3 proc. visų sengirių esančių pasaulyje. Daugiausia jų turi Rusija. Europinėje jos dalyje yra išlikę apie 320 tūkst. kvadratinių kilometrų nepaliestų borealinių miškų, tačiau jų plotas sparčiai mažėja, mat kiekvienais metais čia sunaikinama apie 150 kvadratinių kilometrų sengirių. Arčiausiai šalia Lietuvos yra Belovežo sengirė, jos plotas maždaug 260 kvadratinių kilometrų.
Straipsnio autorius - Danas Augutis. Nuotraukos - Darius Stončius. Nuotraukoje - krokinis minkštenis, valstybės griežtai saugoma grybų rūšis, aptinkama tik ant senų lapuočių.
Lietuvos gamtos fondo informacija
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
O kodėl reikia būtent 100 kv. km, o ne 50 ar 200? Čia pagal kokio gyvūno minimalios gyvybingos populiacijos užimamą plotą? Meškos ar kilniojo erelio? O nedidelių sengirių Lietuvoje yra, kad ir Punios šile ar Ažvinčių girioje.
Kertinių buveinių steigimas, be abejo, yra teigiamas dalykas, tačiau šios buveinės apima labai mažą teritoriją, ir, po kažkiek metų, pasikeitus medžių kartai, pasikeis ir jos vertė bioįvairovei. Tad kertinės miško buveinės mažai ką turi bendro su sengirėm. Ir apskritai, ką mes norime atkurti: natūralius miškus (kokie buvo tikriausiai dar paskutiniame tarpledynmetyje ar seniau, kol nebuvo žmonių, ar tokį pusiau natūralų mišką, koks buvo, tarkim, prieš 1000 metų? Nei vieno, nei kito varianto, atkurti be abejo, neįmanoma, nes miškai neteko daugelio svarbių trikdžių (angl. disturbance factors) - tiek natūralių, tiek antropogeninių, - tokių kaip gaisrai, stambieji žolėdžiai, žmogaus auginamų gyvulių ganymas miškuose. Kuriant kertines buveines, man atrodo, tikslas yra išlaikyti status quo, bet miškai neturi status quo. Klimaksinėmis miško bendrijomis vadinta miško stadija apskritai vargu, ar egzistuoja, ypač šiuo metu, kai klimatas taip sparčiai kinta (be abejo, kito jis ir praeityje). Ir dar: kodėl nekeliama idėja turėti bent vieną miško rezervatą, kaip etaloną natūraliam (kiek tai įmanoma) mūsų krašto kraštovaizdžiui? Aišku, tam kraštovaizdžiui susiformuoti prireiktų daugybės metų, kaip ir minima straipsnyje, tačiau bent būtų gera pradžia. Galbūt rezervatų idėja šiek tiek atgyvenusi ir nelabai tinkama mūsų tankiai apgyventam kraštui su pelno ištroškusiais miško savininkais, tačiau žinant, kad visi mūsų gamtiniai rezervatai saugo daugiausiai pelkes, manau, miškas nusipelno bent vieno kelių tūkst. ha plotelio. Manau, Rūdninkų giria tam geriausiai tinka.
Ekologui - šiaip jau miške ir sengirėse ne vien gyvūnai gyvena ir ne vien pagal juos sengirių plotai skaičiuojami. Lietuvoje, deja, sengirių iš tiesų nėra, autorius teisus. Yra tik seno miško fragmentų, sengirių likučių (na, kad ir Ažvinčių girioje ar Punios šile).