Pirmasis pasaulio religijų atstovų Maldos už taiką susitikimas Asyžiuje 1986 m.

Nelengva pradžia

Asyžius, 1986-ųjų spalio 27-oji. Istorinėje nuotraukoje matome baltai apsirengusį katalikų pontifiką šalia margaspalviais rūbais apsirengusių kitų pasaulio religijų atstovų. Popiežius juos priėmė paprastais, pagarbiais žodžiais, sakydamas „mes“, tuo parodydamas vienybę, kad jis toks kaip jie, vienas iš jų. „Atvykstame iš toli ne tik geografinio nuotolio prasme, tačiau ypač dėl skirtingų istorinių ir dvasinių mūsų tikėjimo šaknų.“

Tai buvo iki šiol nematytas susibūrimas: Dievo ieškotojai, arba „Tiesos ir taikos piligrimai“, kaip jie apibūdinami šiandien, švenčiant 25-ąjį Asyžiaus susitikimo jubiliejų.

Buvo Šaltojo karo ir priešiškų ideologijų laikas, kai Jonas Paulius II sukvietė krikščioniškų bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių bei pasaulio religijų atstovus į pasaulinę maldos už taiką dieną. Šešiasdešimt du religiniai lyderiai susitiko melsti taikos dovanos bei pamąstyti apie atsakomybę dirbant taikos vardan ir simboliškai išreikšti savo įsipareigojimą.

Susitikimo dalyviai meldėsi, kad būtų peržengtas egoizmas, smurtas, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės. Popiežius sakė: „Su kitomis pasaulio religijomis mus sieja tarpusavio pagarba ir nuolankus paklusimas sąžinei, kuri mus moko ieškoti tiesos, mylėti ir tarnauti visiems, kuriant taiką tarp pavienių asmenų ir tarp tautų.“

Tai buvo visiškai neįprasta. Iki tol buvo mokoma gyventi tam tikra viršenybės kitų religijų atžvilgiu dvasia. Asyžiaus susitikimas davė pradžią naujai kelionei atrandant kitą bei jo religinį pasaulį, ieškant abipusio supratimo. „Mūsų tradicijos labai skirtingos, – sakė popiežius, – tačiau jos visos išreiškia visais amžiais gyvavusį žmonių troškimą atrasti santykį su Absoliutu.“

„Asyžiaus dvasia“

Šiam dvasiniam susitikimui vieta buvo renkama ypač rūpestingai. Norėta alternatyvos Romai, kaip per daug ryškiam krikščionybės simboliui. Tuo tarpu Šv. Pranciškaus gimtasis miestas, daugeliui pasaulyje pažįstamas kaip taikos, susitaikymo ir brolystės simbolis, pasirodė esąs idealus pasirinkimas. Ir taip puikiai atitikęs lūkesčius, kad šį naują dėmesingą žvilgsnį ir supratimą, kilusį tarp skirtingų religinių tradicijų, buvo galima įvardyti kaip „Asyžiaus dvasią“.

Kreiptis į pasaulį kartu su kitų religijų vadovais reiškė skatinti lygiavertį orumą, žinoma, vengiant sinkretizmo, ir liudijo gražų siekį visiems kartu išgryninti žvilgsnį ir širdį.

Kreiptis į pasaulį kartu su kitų religijų vadovais reiškė skatinti lygiavertį orumą, žinoma, vengiant sinkretizmo, ir liudijo gražų siekį visiems kartu išgryninti žvilgsnį ir širdį. Tai buvo Jono Pauliaus II pontifikato siurprizas, o kartu ir grįžimas prie senos Bažnyčios linijos. Pirmaisiais krikščionybės amžiais gyvenę Bažnyčios Tėvai nedvejodami mistinį Kristaus buvimą kitose religijose apibūdino kaip „Žodžio sėkla“. Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas kitose religijose tikra ir šventa. Tai buvo drąsinančiai pabrėžta ir Vatikano II Susitikimo dokumente „Nostra Aetate“.

Asyžiaus susitikimas ne tik pakvietė neužsiverti Bažnyčioje, skirstant, kas yra jai priklauso, o kas – ne, tačiau būti jautriais slėpiningam Dievo buvimui žmonių širdyse, kuris viską pranoksta. „Daug kas atrodo priklausąs Bažnyčiai, – sakė šv. Augustinas – tačiau iš tiesų jai nepriklauso; o daugybė kitų atrodo esantys išorėje, tačiau iš tiesų yra jos viduje“.

Ši konkreti visuotinės maldos iniciatyva Asyžiuje atvėrė duris naujai praktikai – tiek kalbant, tiek ir kartu veikiant. Susitikime neapsiribota vien dokumento išplatinimu (kaip neretai nutinka), tačiau susivienijo rankos ir protai, teorinis patvirtinimas ir konkreti iniciatyva. „Ką galime nuveikti kartu?“ – klausė protestantų pastorius.

Nuotrauka iš http://spiritodiassisi.wordpress.com archyvo.

Taip, šis klausimas visuomet turėtų lydėti tuos, kurie gyvena už skirtingų sienų, nes tai skatina naujus dalykus, leidžia susitikti skirtingiems keliams ir atveria naujas vaisingas perspektyvas. Veikimas kartu tampa galinga jėga, galinčia suvienyti skirtingus dvasingumus ir idėjas: tokia yra nepamirštama Jono Pauliaus II pamoka. Viena nuostabi indų patarlė primena: „Stebuklų padaro susivieniję žmonės.“

Piligrimystės etapai

1993-ieji, sausio 9-oji: prabėgus septyneriems metams po pirmo susitikimo popiežius Jonas Paulius II grįžta į Asyžių melstis kartu su žydais ir musulmonais už taiką Bosnijoje ir Hercegovinoje. Popiežius klausia: „Kaip kyla neapykanta? Kaip galima nužudyti artimą? Nebus taikos, jei neatsigręšime į nukryžiuotą Jėzų Kristų maldoje, nebus taikos, jei neišsižadėsime ambicijų, valdžios troškimo, noro sunaikinti kitus, jei negerbsime kitų teisių. Tai yra karo priežastys“.

2002 m. sausio 24 d. popiežius Jonas Paulius II trečią kartą išvyksta į Asyžių melstis už taiką kartu su pasaulio religijų vadovais. Pasaulis vis dar krečiamas neapykantos, karų ir terorizmo. Praėjo vos porą mėnesių nuo terorizmo atakos, įvykdytos rugsėjo 11 d. prieš Niujorko Pasaulio prekybos centrą. „Žmonijai reikia taikos visuomet, tačiau dabar labiau nei bet kada (...) Negali būti tikros taikos negerbiant žmogaus ir tautų orumo, kiekvieno asmens teisių ir pareigų, neužtikrinant tinkamo gėrybių ir įsipareigojimų paskirstymo tarp žmonių ir tautų. Reikia nuolankumo ir drąsos", – sakė popiežius.

2011-ųjų popiežiaus Benedikto XVI inicijuotoje susikaupimo, dialogo ir maldos už pasaulio teisingumą ir taiką dienoje, kurios tema „Tiesos piligrimai, taikos piligrimai", akcentuojama piligrimystė, o ne malda, siekiant išvengti galimo sinkretizmo apraiškų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad malda yra negalima, priešingai – skatinama asmeninė malda kiekvienam pagal savą tradiciją.

Atgarsis ir dalyviai

Šventasis Tėvas į šv. Pranciškaus miestą vyks kaip piligrimas ir pakvietė kartu keliauti religijų, krikščioniškų bendruomenių ir kultūros pasaulio atstovus iš viso pasaulio. Į popiežiaus kvietimą atsiliepė 176 skirtingų nekrikščioniškų ir ne hebrajiškų religijų (induistų, džainistų, sikhų, zoroastristų, bahajų, budistų, taoistų, šintoistų, musulmonų ir kitų) atstovai iš 50 kraštų, įskaitant tradicines Afrikos, Amerikos ir Indijos religijas.

Vakarų Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms atstovaus 13 delegacijų, įskaitant Kenterberio arkivyskupo Rowano Williamso vadovaujamą  Anglikonų bendrijos delegaciją, liuteronų, evangelikų, metodistų, baptistų bei Ekumeninės Bažnyčių Tarybos delegacijas, Maskvos stačiatikių patriarchato atstovus. Atstovus taip pat siunčia Izraelio didysis rabinatas, tarptautinės žydų organizacijos.

Į popiežiaus kvietimą atsiliepė 176 skirtingų nekrikščioniškų ir ne hebrajiškų religijų atstovai iš 50 kraštų.

Kai kurios iš kviestųjų delegacijų nedalyvaus: Dalai Lama, kuris negalėjo atvykti dėl kitų įsipareigojimų, ir Kairo Al Azharo universitetas, didžiausias islamo sunitų kultūros ir dvasinis centras, kuris nutraukė dialogą su Vatikanu po to, kai sausį Benediktas XVI pakvietė tarptautinę bendruomenę ginti Egipto krikščionis.

Yra ir šios iniciatyvos kritikų – pavyzdžiui, Pijaus X kunigų brolija pareiškė, kad verčiau „švęs tūkstančius išsiskyrimo mėnesių“.

Šių metų naujovė

Asyžiaus susitikime šiais metais popiežius Benediktas XVI pakvietė dalyvauti ir netikinčiuosius – kultūros pasauliui ir netikintiesiems atstovaus keturių šalių filosofai bei rašytojai. Iniciatyva pakviesti netikinčiuosius, kurie save laiko ieškančiais ar bent jau atvirais dialogui, dar kartą parodė, kad Benediktas XVI yra įsitikinęs, jog kiekvienas, tiek tikintis, tiek netikintis žmogus, visą laiką ieško Dievo ir Absoliuto. Yra piligrimas, nuolat keliaujantis tiesos pilnatvės link.

Kiekvienas žmogus yra piligrimas, nuolat keliaujantis tiesos pilnatvės link.

„Asyžiaus dvasia“ primena kiekvienai krikščionių bendruomenei, kad Europa, kurioje gyvename šiandien, nebėra vien krikščioniškas, o įvairių religijų peizažas. Tai reiškia naujos savimonės būtinybę ir iššūkį atsiverti kitam. Multikultūrinis šiandienos pasaulis kiekvieną kviečia leistis į dvasinę kelionę, pilną naujų galimybių ir reikšmingų pasekmių.

Svarbu atrasti savo religijos branduolį, savo tikėjimo šerdį, nepasimetant detalėse. Krikščioniškos tapatybės esmė – Kristaus meilė ir įvairūs jos pasireiškimai: dialogo siekis, solidarumas, nuolankumas, dovanojimas, savęs išsižadėjimas, o ne didybė, efektyvumas ar visagalybė, kurie kartais mus persekioja.

Pranciškus šito mokė savo gyvenimu, o Jonas Paulius II tai pakartojo Asyžiuje.

Parengė Dalia Žemaitytė