Metas barstyti, metas ir rinkti, mielieji skiautinėtojai,

čežindami klevo lapus ar sekdami krentančius, gal ne visad ir spėjame pamatyti, kokiom teksto skiautėm nugulė praeinanti savaitė. Bent aš ne visad spėju, anaiptol.

Tad puiki proga pasidairyti, pasirinkti tinkamų.

Štai rudeniniu taku žengia Marius Burokas ir pasakoja apie knygas. Nedaug kas sugeba tiek perskaityti ir dar atrinkti iš tos krūvos skaitytinus leidinius. Ypač užsienio kalba. Imam tą tekstą, įsikeliam į krepšelį. Žengiam toliau.

Apie kiną pasakoja dar vieno festivalio rengėjai. Dabar vaizduojamųjų menų fiestų metas. Būna patogių filmų, būna – nelabai. Apie pastarojo tipo kiną ir kalbama. Metu vidun.

„Žosmės“ laikraštyje jaunieji kūrėjai klausinėja jaunųjų kūrėjų apie kūrybą, kartos sampratą ir kitką. Įdomūs atsakymai, kai kurie atpažįstami iš asmeninės patirties, patys taip kalbėdavom prieš dešimtmetį, kai kurie liudija kitokio, daug aukštesnio lygmens brandą. Dedamės.

Kaipgi praeisi pro naujai atsirandančius atminimo ženklus? Tarkim, Vytauto Kernagio suoliuką Vilniuje, Gedimino prospekte. Kai kam, rodos, pakaktų ir vieno panašaus lauko baldo Nidoje, kai kas norėtų daugiau. Aš priklausyčiau tiems, kurie mano, kad Kernagiui skirtų atminimo ženklų nėra per daug. Svarbu, kad subtilūs būtų. Kadangi suolas į krepšį netilps, tai bent teksto skiautė teįslysta.

Literatūrinių festivalių rengėjai mokysis vieni iš kitų, kaip organizuoti tokius literatų sambūrius. O suorganizuoti paprasta nebūna. Juk dalyviai, kaip ir visų sričių menininkai, žmonės jautrūs, kartais iki kraštutinumų... Įsimenam ir nešamės kartu.

„Nemunas“ dažnai plukdo atminties kultūrą puoselėjančius tekstus. Šį sykį Audronė Girdzijauskaitė prisimena savo susitikimus su Vytautu Blože ir Nijole Miliauskaite. Sąžiningai užrašyti, tarsi rupi tiesos duona, skalsi. Lauknešėlin.

Pažvelgus aukštyn, tarp krentančių lapų galbūt išvystume lėktuvą, skrendantį nežinoma kryptim. Galbūt jį užgrobė koks teroristas ir bando nutupdyti svečioje šalyje. Ne, aš nekuoktelėjau. Toks scenarijus visiškai įmanomas po kai kurių redakcijų bandymų kurti labai savotiškus scenarijus siekiant atkreipti dėmesį. Tokiu būdu pateikiamos žinios – lengvas būdas mesti skaityti. Verta nepamiršti.

Vienijančių lietuvius gijų ieško ne tik alaus prekeiviai ir krepšinio transliuotojai. Filosofai irgi šį tą atranda. Pakankamai keistą, bet įmanomą reiškinį – kolektyvinę gėdą. Jos pasiimti nereikia, ir taip nešiojamės.

O Juozas Erlickas gali nešioti ir neseniai įteiktą apdovanojimą. Skambus jo pavadinimas – „Aukso žvaigždė“. Tačiau ir kūrėjo darbų pavadinimai ne menkiau tviska – o ir leidiniai kietais viršeliais.

Prie leidinių į kelionmaišį vertėtų pridėti ir ką tik išleistą Skirmanto Valiulio pomirtinę knygą. Ji skirta vienai iš šio žmogaus aistrų – fotografijai. Stanislovo Žvirgždo sudaryta rinktinė jau turėtų būti knygynuose.

Virgis Stakėnas ir anksčiau, ir dabar neatsiejamas nuo country muzikos. Visagine festivaliai neapsieidavo be jo. Bardų kultūra, pasirodo, irgi jo irgi negali pamiršti – muzikantui atiteko V. Kernagio vardo apdovanojimas.

Nevada ir jos dykros – toli nuo Lietuvos. Tačiau apie ten vykstančius „Degančio žmogaus“ šventės renginius galima sužinoti vis daugiau. Šį sykį – ir Bernardinai.lt interviu dėka.

Grįžtame prie pasaulio, vaizduojamo dideliame ekrane. Kaune vykusiame kino festivalyje Ramūnas Čičelis pakalbino Sergejų Lavrentjevą. Labai įdomus gero kino apibūdinimas – „Geras filmas kino teatre – lyg buvimas bažnyčioje“.

Kultūros sfera turbūt apima visas žmogaus veiklos sritis. Tad gyvenimo būdas, jei benamystę galima priskirti tokiam apibūdinimui, irgi gali būti įtrauktas į kultūrinę žiūrą. Gedimino Kajėno parengtas straipsnis – kaip tik toks.

Į pasirinktų tekstų krepšelį įsidėčiau ir Liudos Jonušienės parengtą pokalbį su režisieriumi Sauliumi Varnu. Anokia, atrodytų, paslaptis slypi po tokiu įvardijimu – „Kiekvienas spektaklis yra hieroglifas, kurį reikia pačiam ir sukurti, ir perskaityti“. O vis dėlto...

Ne pačius gražiausius poelgius paveldosaugos objektuose aprašo ir nuotraukose įamžina Gintaras Kušlys. Jo straipsnis atskleidžia, kaip Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje elgiamasi su tapybos kūriniais. Tiesą sakant, liūdna.

Prie šios temos kiek ironiškai dera Ramūno Danisevičiaus neseniai išleisto fotografijų albumo pavadinimas „Būti laiku“. Žinoma, leidinyje išspausdintos nuotraukos niekaip nesusijusios su sakralinio paveldo nyksmu. Kitos intencijos. Vis dėlto pasiimčiau ir šio leidinio anonsą į šios savaitės kraitę.

„Pax et Bonum“. Taika ir Gėris. Tebesitęsiantis pranciškonų inicijuotas projektas šįsyk siūlė susitikimą kalėjimą ir Kosto Smorigino koncertą. Visa tai aprašė kolegė Monika Midverytė.

Jau užkabintą benamystės ir namų temą kiek abstrakčiau (žr. interviu pavadinimą) tęsia airis Johnas O‘Donohue, kurio verstinių kūrinių turime ir Lietuvoje. Šįsyk Bernardinai.lt siūlo pokalbį su šiuo rašytoju naujai išėjusios knygos Lietuvoje proga.

Kitas tekstas, kurį norėtume pasiūlyti – iš jau kitos, muzikinės srities. Džiazo mėgėjai (o ir ne vien jie) su malonumu turėtų skaityti šį pokalbį su Mikko Innanenu. Pabrėžiama intuicijos svarba. Ši vidinė jėga labai galinga, o jei dar išlavinta...

Nežinia, kada Lietuvoje įsibėgės mecenatystė. Ir iš viso – ar kada taip nutiks? Bent jau tam bandoma sukurti įstatyminį precedentą.

Pabaigai galima užsigardžiuoti Ernesto Parulskio komentaru apie kolekcionavimą ir jo vertes. Galbūt ne visi tekstai „Bernardinai.lt“ languose pasirodė vertingi ar tinkamai pristatyti. Tačiau vis dėlto – jei tarp jų atradote bent vieną kitą skiautę sau, jau šventė. Ir jums, ir man. Šventė, kurią patys pasirinkome.

Kad tik paneštume tai, kas surinkta.

Iki.