Mąstyti apie paskutiniuosius dalykus, kurie mūsų laukia šioje žemėje, ar tiksliau apie dalykus, kurie seks po paskutiniųjų, tuomet, kai mūsų jau nebebus, verčia ne vien artėjančios Visų šventųjų ir Vėlinių šventės (jei taip galima pavadinti), bet ir „rezonansinės“ mirtys (vėlgi, jei taip galima pavadinti), pastarąjį mėnesį sukrutinusios pasaulį ir Lietuvą. Omenyje, žinoma, turiu Steve‘ą Jobsą ir Bronislovą Lubį.

Amerikiečių multimilijonieriaus gedulo įdomybėmis stebėjosi kas tik netingėjo. Nieko čia nepridėsi ir neatimsi. Išties keistas pomirtinis kultas. Daug kuo keistas. Ypač turbūt mastais. Gal ir tiesą sako kultūros istorikai prilyginantys šiuos laikus barokui – pompa funebris visu gražumu, tiesa, savotiškai, betgi turi ir mūsų epochoje šis tas originalaus būti.

Kai prieš ketvertą metų mirė žymus amerikiečių filosofas Richardas Rorty, turėjęs nemažai popkultūrinės žvaigždės savybių, po visą pasaulį pasklidę jo gerbėjai ne gėles ir velionio raštų tomus į artimiausią filosofijai skirtą vietą nešė, ne savo guru paveikslėliais internetą tvindė, bet skaitė Rorty kolegos ir didžiojo oponento vokiečių filosofo Jürgeno Habermaso parašytą nekrologą. Jis pasirodė Miuncheno dienraštyje Süddeutsche Zeitung, o iš ten gana netikėtai paplito po pasaulį. Net į lietuvių kalbą išverstas buvo. Sutikite, nedažnai taip nutinka, kad tokį tekstą lietuviškai publikuotų. O ir pats nekrologo žanras Lietuvoje turi bėdų...

Turbūt nesuklysiu tvirtindamas, kad pastarųjų poros metų didžiosios Lietuvos mirtys (turiu omenyje A. Brazauską, J. Marcinkevičių, B. Lubį), kaip ir ne tokios svarbios mirtys (pvz., J. Palionio) nekrologų nesusilaukė. Ką jau kalbėti apie dar smulkesnes, nors iš dalies visai šaliai svarbias kokių nors kultūros veikėjų mirteles. Pačioje skaitomiausioje lietuviškoje žiniasklaidoje – interneto portaluose – nėra net vietos, skilties, puslapio, kur tuos nekrologus būtų galima publikuoti. Šalyje, kurioje pirmosios lapkričio dienos išties kažką reiškia, tai mažų mažiausiai stebina.

Nors negalima sakyti, kad nekrologų Lietuvoje apskritai nėra. Štai kokio nors universiteto vietiniame laikraštuke jų pasitaiko. Galima paskaityti tam tyčia bendradarbių, kolegų surašytą juodu apvadėliu apibrauktą tekstą, išvardinantį velionio darbus ir pasiekimus. Tikiu, ar veikiau tikiuosi, kad nekrologų pasitaiko ir kokioje neplačiai vartojamoje žiniasklaidoje, pavyzdžiui, rajoniniuose laikraščiuose. Bet turbūt – tik tiek. Didžiajai Lietuvos žiniasklaidai tai jau archainis žanras.

Betgi tuoj kas nors puls su manim nesutikti: nėra tos mirtys slaptos, nėra taip, kad apie jas niekas nepraneštų, nerašytų. Ir tikrai rašo – daug ir, pagal galimybes, išsamiai. Pradžioje, žinoma būna trumputis kokios nors naujienų tarnybos paskleistas pranešimas. Na, o paskui pasipila straipsnis po straipsnio, kuriuose žurnalistas ar žurnalistė kalbina velionio kolegas, draugus ir artimuosius, o šie kuo plačiausiai žeria panegirikas velionio žygdarbiams ir asmeninėms kokybėms. Dar vėliau kartais šmėsteli ir gerokai didingesnės pagarbos apraiškos, koks nors nuo gedulo apsvaigęs artimasis ar tolimasis siūlo velionio garbei kuo skubiausiai pavadinti gatvę, aikštę ar net visą miestą. Tai kaipgi galiu rašyt, kad Lietuvoje mirusiųjų niekas nemini?!

Aš ir nerašau, kad nemini. Tik manau, jog specialus tokio paminėjimo žanras – nekrologas traukiasi į provinciją, o gal net į istoriją, užleisdamas vietą visai kitokiems tekstams.

Lietuviškame nekrologe tarp standartinių šabloninių eilučių kartais gali pajusti, ką jų autorius apie velionį išties galvoja – ar jam nuoširdžiai gaila ir nemalonu netekus bičiulio ar kolegos, o gal jis paslapčia džiaugiasi, kad tas diegas nebekvaršins galvos. Kas kita – profesionalo imti gedulingi interviu. Čia neprasimuša niekas, o velionis – nei daugiau, nei mažiau – didis moralės autoritetas...

Jei jau jis toks didis ir nepakeičiamas, tai kodėl apie tai neparašius patiems? Gi rankos nenutrūks, jei taip gerbtinam velioniui paskutinę duoklę kompiuterio ekrane savomis rankomis išguldysi, ir dar taip šiltai, atjaučiančiai ir jaukiai, koks buvo ir jis pats, ir kokius būti mokė aplinkinius. Bet ne, visa tai turi padaryti žurnalistai, nepatyrę ne tik intymiosios velionio (kur jau ten), bet ir redaktoriaus šilumos...

Ko blogo, taip vyksta ne todėl, kad velionio šlovintojai būtų bjaurūs tipai, tinginiai ar net negalintys nieko gero apie velionį parašyti, užtat sklandžiai meluojantys žurnalistams. Anaiptol. Veikiausiai viskas šiek tiek sudėtingiau. Tik pagalvokite: kas įkvepia didesnį pasitikėjimą – asmeninis, artimo bičiulio parašytas nekrologas, ar išsamus interviu? Žinoma, patikimesnis pastarasis. Juk draugas, tam jis ir draugas, kad numirus (ir ne tik) gražiai apie tave kalbėtų. Gerokai solidžiau atrodo žurnalisto parašytas straipsnis – pakalbinti artimieji, surinkta objektyvi informacija, praktiškai atliktas žurnalistinis tyrimas, iš kurio seka, kad velionis buvo ohoho!.. Rimta, teisinga, patikima.

Nors gal ir gerai, kad Lietuvoje tas nekrologas miršta. Neduokdie, sumodernėtų! Juk sugedusiame nūdienos pasaulyje nekrologų būna visokių. Štai kitas pavyzdys iš filosofinio lauko: 2004-aisiais, mirus žymiam prancūzų filosofui Jacquesui Derrida, ne viename leidinyje pasirodė ne itin draugiškas, ar net stačiai priešiškas velionio darbų įvertinimas. Nekrologo žanras šitai leidžia ir skaityti įdomu, juk mirė žmogus, su viskuo kas į šitą žodį telpa – tiek gero, tiek ir nelabai.

Bet tik ne Lietuvoje! Čia patys žinote kaip, čia apie mirusiuosius – gerai arba nieko. Ir nekrologai, tie, kurie dar pasitaiko, vadovaujasi tuo pat principu. Ir todėl juos skaityt nuobodu. Rašyti, panašu, irgi...