Sigutė Petkevičienė gyvena Kauno pakraštyje, Šiaurės prospekte. Jos buto sienos papuoštos meno dirbiniais, šaukštelių kolekcija. Garbingoje vietoje pakabintas Lietuvos prezidento Antano Smetonos bareljefas, kruopščiai saugomuose albumuose daug nuotraukų žmonių, kurių vardai įrašyti enciklopedijose, istoriniuose leidiniuose. Žmonių, kuriais mes didžiuojamės, kurių biografijos glaudžiai susijusios su Lietuvos nepriklausomybe. Sigutė – iš garsios Smetonų giminės: valstiečių ir bajorų, generolų ir prezidentų. Vienuolikos metų su savais buvo ištremta į Sibirą. Ten išbuvo ištisus 15 metų...

* * *

Iš vidurio Lietuvos, Ukmergės krašto, kildinama Smetonų kaip dvarininkų giminė, tačiau iš tikrųjų tą bajorišką kraują giminė gavusi iš sutuoktinių. Anokie čia dvarai, jei pirkios dūminės, tačiau Smetonoms būdavo noras ūkį plėsti, nors ne visada tai daryti sekėsi. Žinoma, kad apie 1882 metus Tamošius Smetona iš Leno persikėlė į Dvarelį, apie kilometrą į vakarus nuo Šilų bažnytkaimio, ūkininkauti. Jis užaugino 4 vaikus, žinomi Jono (gimusio 1837 metais), Baltraus ir Motiejaus vardai, ir dar Kazimieras, kuris liko prie žemės ūkyje. Tada Kazimieras turėjo valaką žemės (apie 20 ha) Taujėnų valsčiuje, Užulėnyje. Po tėvo mirties 1885 metais dalį pirkios ir 5 ha žemės paveldėjo Jonas. Kaime buvo vienas iš nedaugelio raštingų žmonių, tad paėmė į žmonas Julijoną Kartanaitę iš Kartanų kaimo. Su ja susilaukė septynių vaikų - šeštasis, vyresnis tik už seserį Juliją, buvo būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jis vienintelis iš visos šeimos baigė aukštuosius mokslus – kiti liko paprastais žmonėmis. Sako, Smetonų protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai, ir pats Antanas Smetona, anot M. Biržiškos, iš ten paveldėjo pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, jei šie neniekino lietuvybės.

Vienas iš Jono sūnų – Motiejus - visą gyvenimą dirbo akmenskaldžiu, buvo labai stiprus vyras, nors beraštis. Sako, jaunėlį Antanuką ant pečių nešiodavęs per pelkes į mokyklą. Vedęs Barborą Genčiauskaitę nuo Telšių (Navarėnų valsčiaus Morkėnų kaimo), savo amato nemetė, samdėsi kelius tiesti, gatves grįsti Liepojoje, Palangoje, Žiežmariuose, Kaune. Sako, žmones apie juos net eilėraštuką buvo sukūrę:

Vienas Lietuvą valdo,

kitas akmenis skaldo...

Motiejus su Barbora užaugino sūnų Antaną, gimusį 1908 metais Liepojoje, ten Motiejui laikinai dirbant. Jaunuolis mokėsi Palangos ir Kauno Jėzuitų gimnazijose. Vėliau studijavo Čekijoje. Vedė turtingą ūkininkaitę Jadvygą Neniškytę iš Turdvario, Panemunėlio valsčiaus, Rokiškio apskrities, juos 1931 metais sutuokė Vytauto Didžiojo bažnyčioje kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Šeima gyveno Žaliakalnyje, P.Vileišio gatvėje, savo namuose, tačiau iš savo dėdės Lietuvos prezidento jokių lengvatų negavo, nebent Švietimo ministerijos stipendiją studijuoti užsienyje spalvotųjų metalų apdirbimą. Čia praleido kelis metus, tačiau dažnokai sirgo plaučių ligomis. Sugrįžęs į Lietuvą, Antanas Smetona dirbo ugniagesiu, augino sūnų Tomą, gimusį 1932 metais, ir penkeriais metais jaunesnę Sigutę. Antanas gražiai piešė. Brolis Adomas, vaikų dėdė, dailininkas, buvęs net Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku, studijavęs dailę Paryžiuje, saviems skiepijo meilę šiai meno sričiai, skatino tobulėti. Jis buvo Sigutės krikšto tėvelis, labai ją mylėjo ir žadėjo, kad kai sukaks mergaitei vienuolika, išveš mokytis dailės į Šveicariją. Tačiau vaikus daugiau traukė muzika, nes senelė Marija Neniškienė gerai grojo pianinu, turėjo jie Turdvaryje daugiau nei 130 ha ūkį, čia lankėsi daug įžymių žmonių, tokių kaip vyskupas Kazimieras Paltarokas, poetas Maironis. Muzikuodavo, skaitydavo poeziją. Tad ir vaikai lankė muzikos pamokas pas Juliją Dvarionaitę. Motina Jadvyga buvo Kauno Jaunojo žiūrovo teatro aktorė. Šeima į politiką nesikišo, buvo meno žmonės. Tačiau okupantams jų kaltė buvo ta, kad šeima kilusi iš garsios ir tvarkingos, patriotiškos Smetonų giminės.

Jadvyga Smetonienė su dukrele Sigute Sibire, 1949 metai.

1948 metų gegužės 22-osios tremties išvakarėse sklido kalbos, kad bus dideli trėmimai. Į P. Vileišio gatvę kolonomis važiavo sunkvežimiai, tad tie, kurie nujautė nelaimę, namuose nemiegojo, slapstėsi. Ruošėsi tai nakčiai teatre slėptis ir Smetonų šeima. Tuo metu Tomas mokėsi šeštoje gimnazijos klasėje, o Sigutė – ketvirtame pradžios mokyklos skyriuje. Abu mokėsi muzikos mokykloje, laukė gegužės 25-ąją įvyksiančių egzaminų. Tėvelis išvažiavo į Aleksotą pas savo mamą, o Tomas – pas draugą ruoštis egzaminui, nutaręs ten ir nakvoti. Mama, gimnazijos laikų draugės patarta, nutarė su vienuolikmete dukrele Sigute nakvoti namuose. Dukrelė panoro miegoti su mama. Iš pradžių skaitė knygas, paskui nurimusios sumigo...

Paryčiui jas pabudino nepažįstami žmonės. Kai Sigutė įpuolė į valgomąjį, pamatė prie stalo pabalusią ir suakmenėjusią motiną, o trys įsibrovėliai kratė spintas, stalčius, mėtė viską ant grindų, tarsi ieškodami brangių daiktų. Kalbėjo tarpusavyje rusiškai, tačiau du buvo lietuviai. Nors Jadvyga Smetonienė mokėjo ne tik vokiečių, lenkų, bet ir rusų kalbą, ne iš karto suprato, kad vyrai ragina ją krautis daiktus, patarė kokius, nes sakė, jog Sibire bus sunkiau. Rusas, matydamas, kad moteris vis dar sustingusi nuo netikėtumo, pats ant grindų tiesė staltieses, krovė daiktus ir maistą, rišo į ryšulius ir nešė iš kambario. Iš žaislinio Sigutės kupariuko iškratė lėlės ir dėjo ten duoną bei kruopas. Vis ragino greičiau eiti. Motina su dukra apsirengė keliais megztiniais ir jau vasara kvepiantį rytą įsiropštė į sunkvežimio kėbulą, kur buvo sukrauti daiktai. Jas krėtė drebulys, ašaros biro pačios. Važiuodamos į Palemono geležinkelio stotį, matė dešimtis tokių mašinų prie namų, daug klykiančių iš skausmo žmonių...

Vagonas buvo purvinas, smirdėjo. Jadvyga su dukrele sukilnojo daiktus, vargais negalais pačios įlipo. Į vagoną plūdo vis daugiau žmonių. Išvežamieji kareivių buvo kruopščiai saugomi, išlipti niekas negalėjo. Pagaliau duris uždarė, žmonės liko tamsoje, nes vagone esantys langeliai buvo uždaryti. Pradėjo trūkti oro...

Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė šiandien prisimena: „Tamsoje važiavome ilgai – dieną ar dvi. Kartais ešelonas sustodavo, atidarydavo duris ir liepdavo lįsti po vagonais atlikti gamtinių reikalų vienam šalia kito – kartu vyrai, moterys, vaikai... Aplink stovėjo kareiviai su šautuvais... Iš pradžių dėl tokio pažeminimo pergyvenome, paskui – pripratome. Mūsų vagone važiavo trys klierikai, vienas jų – generolo Kazio Ladygos giminaitis, kurie savo maisto neturėjo, tik nuolat lingavo ir meldėsi. Mama juos maitino tuo, ką mes turėjom. Išlaipino mus Čeliabinske, kareiviai liepė nieko neimti ir nuvarė koloną į niūrų mūrą. Iš kaminų vertėsi juodi dūmai. Patalpoje liepė nusimesti drabužius, visi tremtiniai liko nuogi. Pasklido garsas, kad ves į dujų kamerą. Bet ten buvo dušai, drabužius dezinfekavo. Dar tris savaites keliavome į rytus, Krasnojarsko sritį. Pagaliau gal 8 vagonai pasiekė stotelę Tinskaja. Išlaipino, pradėjo lynoti. Sėdėjom atviroje vietoje peršlapę, nes į stoties pastogę eiti draudė. Tokioje būklėje sulaukėme ryto. Prie permirkusių ryšulių žmonės buvo praradę viltį. Kartu su mumis buvo skulptoriaus Broniaus Pundziaus žmona su motina. Ji karščiavo. Patekėjus saulutei, pradžiūvom, mama mano galvoje rado utėlių, tad pasiskolino žirkles ir nukirpo mano gražiąsias kasas. Gailiai verkiau. Po atviru dangumi prabuvome tris paras. Žmonės pamažu išvažinėjo nurodytomis kryptimis. Pagaliau atėjo ir mūsų eilė. Atvažiavo traktorius su dėže, sulipome gal 10 šeimų ir po kelių valandų kelionės privažiavome keletą suklypusių namelių. Mus su klierikais ir dar vieną šeimą patalpino susmigusiame į žemę namelyje. Tai buvo nenaudojama, aprūkusi, drėgna ir nešvari pirtelė. Tuoj pat iš nuovargio susmukome ant grindų. Visą laiką norėjosi valgyti, nes atsivežtą maistą jau buvome sunaudoję. Tačiau buvome ištremti darbui. Mamą ir kitus suaugusius varė sakinti medžių. Sugrįždavo jie vakare, sukandžioti uodų, išvargę, ištinę. Ir mes, vaikai, ieškodavome taigoje maisto: kramtėme pušų sakus, rinkome uogas. Mus, tremtinius, kėlė iš vienos vietos į kitą. Taip atsiradome Gariofkos gyvenvietėje, kur stovėjo septyni barakai ir keletas rusų namų, išdaužytais langais klubas. Gal 15 žmonių apgyvendino viename barake. Vos bandėme įsikurti, užpuolė blakės, tad tą naktį visi išėjome miegoti po atviru dangumi... Sunkiau būdavo žiemomis, kai temperatūra nukrisdavo iki minus 42 laipsnių, tad rytą atsikeldavome apšarmoję, su prišalusiais plaukais prie sienų. ..“

Tokie Sigutės Smetonaitės-Petrauskienės liudijimai. Vykdama į Sibirą, motina džiaugėsi, kad bent vyras su sūnumi išvengė tremties. Tačiau po kurio laiko sužinojo, kad tuo pačiu metu, tai yra 1948 metų gegužės 22-ąją, Antaną Smetoną su motina suėmė Aleksote, Mauručiuose pakrovė į vagonus ir išvežė į Sibirą. Važiavo ta pačia kryptimi, tik kitais ešelonais. Šeima po ilgų pastangų susijungė tiktai 1951 metais...

Sigutė Sibire mokėsi rusų kalba, baigė mokyklą, vėliau Usole-Sibirskoje medicinos seserų mokyklą. Ištekėjo už tremties bendražygio Juozo Kavaliausko. 1957 metais jiems gimė sūnelis. 1963 metais visi sugrįžo į Lietuvą, tačiau reikėjo daug pastangų, kad liktų čia gyventi. Vėliau baigė Šiaulių pedagoginiame institute defektologiją, dirbo vaikų poliklinikoje logopede.

Tai tik trumpi epizodai iš Sigutės Smetonaitės-Petrauskienės gyvenimo epopėjos...

II

Po Tamošiaus Smetonos, gyvenusio Taujėnų valsčiuje, Užulėnyje, mirties 1885 metais sūnus Jonas tapo dalies ūkio savininku. Su žmona Julijona augino 7 vaikus, tarp kurių - ir būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas. Prieš neišvengiamą Lietuvos okupaciją jis su šeima 1940 metų birželio 15-tąją pasitraukė į Vokietiją, nors sovietai ir jų pakalikai Lietuvoje visaip stengėsi jį iš pasienio sugrąžinti į Kauną. Juk reikėjo parodyti pasauliui, kad mes savu noru, pagal įstatymus puolame į „šiltą“ okupanto glėbį. Nepasisekus visas pyktis buvo išlietas ant jo giminės...

Prezidento Antano Smetonos brolio Mo­tie­jaus žentu buvo žinomas Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis. Su žmona Elena Smetonaite augino tris dukreles.

Prieš okupaciją karininkas buvo įtrauktas į politinę karuselę. 1938 metais Ministro pirmininko Vlado Mirono vyriausybėje laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas, o 1940 metais, okupacijos pradžioje, laikinai ėjo Ministro pirmininko pareigas. Tų metų gruodžio mėn., sovietų spaudžiamas, išėjo į atsargą. Buvo tik laiko klausimas, kada okupantai įsakys jį suimti ir sunaikinti, tad 1941 metų kovo 19 d., palikęs žmoną su vienerių, ketverių ir vienuolikos metų dukrelėmis pas jos tėvus, pasitraukė į Vokietiją. Kiek vėliau Elena Raštikienė, gavusi brolio dailininko Adomo Smetonos pažadą, kad padės seneliams Motiejui ir Barborai juos auginti, viena bandė trauktis paskui vyrą. Deja, teko sugrįžti į Kauną.

„Su ma­ma, sesėmis Lai­mu­te bei Al­du­te ap­si­gy­ve­no­me Alek­so­te pas se­ne­lius, ta­čiau saugu­mie­čiai grei­tai mus su­ra­do, suė­mė ma­mą ir nu­ve­žė į NKVD rū­mus Kau­ne. Iš­ve­ža­mai ma­mai jos bro­lis dai­li­nin­kas Ado­mas Sme­to­na pri­ža­dė­jo pa­si­rū­pin­ti mu­mis - už­dirb­ti pieš­da­mas „Šluotos“ žurna­lui, - prisimena Jonavoje dabar gyvenanti vidurinioji dukra gydytoja Meilutė Marija Raštikytė.

E. Raštikienei kalint Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, auš­tant 1941 m. bir­že­lio 14-osios ry­tui, prie Pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos bro­lio, ak­mens­kal­džio Mo­tie­jaus ir jo žmo­nos Bar­bo­ros na­melio du­rų pa­si­gir­do krau­pus bel­di­mas, ku­ris tą nak­tį buvo girdimas įvai­riuo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se. Į Sme­to­nų na­me­lį įsi­ver­žę en­ka­ve­dis­tai da­vė pus­va­lan­dį pa­si­reng­ti ke­lio­nei, ta­čiau ne­paaiš­ki­no, kur sunk­ve­ži­miu veš se­ne­lius ir vai­kus. Tuo metu su seneliais gyveno anūkės, Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Raštikio ir jų dukros Elenos vaikai. Kartu ištrėmė ir mamos brolį dailininką Adomą Smetoną, kuris mergaičių motinai buvo pažadėjęs jomis pasirūpinti, tik jį jau Kauno geležinkelio stotyje nuo mūsų atskyrė.

Barbora Smetonienė su anūkėmis Meilute ir Sigute Sibire.

Iš­si­gan­dę Sme­to­nos ne­pa­siė­mė su sa­vi­mi nei šil­tų dra­bu­žių, nei rei­ka­lin­giau­sių daik­tų. At­si­su­ku­si į pa­lie­ka­mus na­mus, 80 me­tų Bar­bo­ra Sme­to­nie­nė (kar­tu bu­vo iš­vež­tas ir jos sū­nus Ado­mas), per­žeg­no­jo na­mus. Jos mos­tas bu­vo toks pla­tus, jog at­ro­dė, kad per­žeg­no­jo vi­są Lie­tu­vą.

„Iš mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mų ži­nau, kad pir­ma­sis trem­ti­nių eše­lo­nas va­žia­vo lė­tai. Pra­si­dė­jus ka­rui, te­ko lauk­ti ša­lu­ti­niuo­se ke­liuo­se - pro ša­lį dun­dė­jo ar­mi­jos rei­ka­lams skir­ti trau­ki­niai. Vi­są ke­lio­nę mū­sų ma­žo­ji se­su­tė Al­du­tė vi­du­ria­vo ir vė­mė, nes bu­vo įpra­tu­si prie mo­ti­nos pie­no, o trau­ki­ny­je gau­da­vo tik van­dens ir duo­nos. Bu­vo jau lie­pa, kai iš­lai­pi­no Bar­nau­le ir nu­pluk­dė gar­lai­viu Obės upe į trem­ties vie­tą. Ap­gy­ven­di­no il­ga­me ba­ra­ke, ku­ria­me šei­mą nuo šei­mos sky­rė tik iš­ka­bin­tos pa­klo­dės, ku­rių bu­vo pa­siė­mę ap­dai­res­ni trem­ti­niai. Mai­ti­nan­čios mo­ti­nos, ku­rios ne­be­tu­rė­jo pie­no, įsi­pjau­da­vo ran­kas ir te­kan­čiu krau­ju mai­tin­da­vo sa­vo kū­di­kius", - krau­ją sting­dan­čiais pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Mei­lu­tė. - Mano mažoji sesutė Aldona, kuriai tada buvo vos metukai, jau vagone pradėjo viduriuoti. Iš pradžių mus nuvežė į Altajaus krašto gyvenvietę Kamenis prie Obės. Po to išskirstė, ir mes atsidūrėme Pavlovske. Po mėnesio netekome Aldutės, o po metų mirė ir diedukas“.

Senieji Smetonos ne­tu­rė­jo jė­gų dirb­ti ir už­si­dirb­ti mais­to da­vi­niui, tad juos šel­pė li­ki­mo bro­liai ir se­sės. Ne­pai­sant to, ma­žo­sios Al­du­tės gy­vy­bė už­ge­so praė­jus maž­daug dviems sa­vai­tėms po iš­lai­pi­ni­mo iš trau­ki­nio. Tai bu­vo pir­mo­ji trem­ties Al­ta­jaus kraš­te au­ka. Jos lai­do­tu­vių nuo­trau­ką iš­sau­go­jo ne tik ma­žo­sios kan­ki­nės se­se­rys, bet ir ki­ti trem­ti­niai.

Dau­gu­ma šių is­to­ri­nių lai­do­tu­vių da­ly­vių - vai­kai. Ne vie­nas jų, pe­rė­jęs sta­li­ni­nio re­ži­mo pra­ga­rus, gy­vi iki šiol. Kau­ne gy­ve­na Jū­ra­tė Mar­cin­ke­vi­čie­nė, kar­tu su bro­liu Al­gi­man­tu Vai­čiū­nu ir se­se Ni­jo­le iš­tvė­rę Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės ap­ra­šy­tą­ją trem­tį prie Lap­te­vų jū­ros. Iš sta­li­ni­nio pra­ga­ro grį­žo gy­vas ir Ku­piš­ky­je gy­ve­nan­tis Ju­lius Ske­mund­ris bei Vil­niu­je gy­ve­nan­ti Ju­li­ja Pė­žai­tė-Vai­ce­kaus­kie­nė.

Jūratė Marcinkevičienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoja, prisimena, kad tremtyje Smetonienei ir jos anūkams labai padėjo lietuviai, tad greitai jas atskyrė ir išvežė dar į atšiauresnę Sibiro vietą.
Prasidėjus karui, besitraukianti sovietų armija nesuspėjo išvežti kalinių iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, ir Laimutės mama išėjo į laisvę. Iš Vokietijos grįžo tėtis. O kai karui baigiantis vokiečiai traukėsi ir artinosi sovietų armija, abu Raštikiai vėl emigravo Į Vokietiją, o iš ten – į JAV.

Apie tremtyje esančius vaikus jie nieko nežinojo.

Seserys: Meilutė, tapusi vaikų gydytoja ir šiandien tebegyvenanti Jonavoje (kairėje), ir Laimutė Raštikytės Kaune, apie 1955 metus.

Laimutė prisimena, kaip joms būnant Sibire, iš Lietuvos atvažiavę saugumiečiai ragino užmegzti ryšius su tėvais ir rašyti jiems laiškus. O po karo, 1946-aisiais, jie padėjo mergaitėms su močiute sugrįžti į Kauną. Praėjo pusantrų metų. Laimutė jau lankė gimnaziją. Ėjo 1948-ieji. Vėl prasidėjo vežimai. Saugumas sekė Raštikių mergaites, tad naktimis jos nemiegodavo namuose.

„Vieną naktį saugumiečiai prisistatė į mūsų namus. Neradę nei manęs, nei sesers Meilutės mūsų bute, kurį laiką laukė sugrįžtančių. Nieko nesulaukę, antrą kartą išvežė mūsų močiutę, po kelerių metų ji tremtyje ir mirė. Po daugelio metų jos palaikus parsivežėme į Kauną ir palaidojome Petrašiūnų kapinėse. Ten, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iš Los Andželo taip pat buvo parvežti ir palaidoti mūsų tėvų palaikai“, – pasakoja Laimutė

Į Lietuvą sugrįžo, mažąją Aldutę palaidoję svetimoje žemėje. Jaunesnioji Meilutė, pasivadinusi Maryte, liko Kaune, o Laimutę likimas atvedė į N. Akmenę (tada – Karpėnai). Sulaukusi aštuoniolikos baigė buhalterių kursus, susirado darbą ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Mergina neturėjo nei paso, nei jokio kito dokumento. Jašmontai sužinojo, kad Šiauliuose gali padaryti fiktyvius dokumentus. Nedelsdama Laimutė nuvyko į Šiaulius, kur jai išdavė pasą pagal pačios sugalvotus duomenis. „Pasiėmiau močiutės iš mamos pusės pavardę, pasivadinau Ginčauskaite. Vardą pasakiau, koks pirmiausia šovė į galvą – Irena. Savo tėčiui „įdėjau“ Antano vardą. Gimimo metus palikau tuos pačius, pakeitusi tik mėnesį“, – apie „konspiraciją“ kalba pašnekovė. Mergina buvo baigusi šešias gimnazijos klases. Laikraštyje radusi skelbimą, kad Mažeikiuose organizuojami trijų mėnesių buhalterių ir sąskaitininkų kursai, juos baigė. Gavo siuntimą į „Raudonosios vėliavos“ (dabar – Palnosai) kolūkį. Dirbo ten metus, po to perėjo į Žemaitės kolūkį. Kai ištekėjo ir pakeitė pavardę, atrodė, kad tapo saugiau. Sesuo Meilutė taip pat gyveno su svetima Marytės Nerytės pavarde. Su svetimais dokumentais ji buvo įstojusi ir į Kauno medicinos institutą. Po Stalino mirties pasisekė pavardes susigrąžinti.

Karas ir beveik penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija visam gyvenimui išskyrė dukras su tėvais. Dukros taip ir nebesusitiko su tėvu, kuris amžinybėn išėjo toli nuo Tėvynės 1985-ųjų pavasarį, taip ir nesulaukęs Nepriklausomybės atkūrimo.

Mamą Laimutė, jos dukra Roma ir Meilutė pirmą ir vienintelį kartą Los Andžele aplankė 1989 metais ligoninėje, kai ji jau sunkiai sirgo. Mama ir močiutė viešnias priėmė labai nepatikliai. Jų bendravimas buvo šaltas, trūko atvirumo ir nuoširdumo.

Anot Laimutės, mama jų netgi nelabai pažino, elgėsi kaip su svetimomis. Galbūt vėžiu sergančios moters protas jau buvo aptemęs, galbūt jai apskritai pasitikėjimo nekėlė žmonės, atvykę iš svetimos sovietinės šalies, kurioje ji kažkada patyrė tiek daug nelaimių, kančių ir netekčių.

Stasys Raštikis, gyvendamas Los Andžele, parašė ir išleido keturis tomus atsiminimų (perfotografuotos knygos buvo išleistos Vilniuje 1990–1996 metais). Aplankiusios mamą, dukros negalėjo parsivežti į Lietuvą tėčio knygų. Pirmieji tomai Raštikytes pasiekė per JAV akredituotą Lietuvos žurnalistą Vilių Kavaliauską. Dalį jo raštų jos parsivežė antrą kartą vykdamos į JAV 1990-ųjų sausį, kai sulaukusi 88-erių, mirė Elena Raštikienė, ir dukros, o vėliau ir jų vaikai atskrido į jos laidotuves.

Po kelerių metų abi dukros, lydimos Vyriausybės atstovo, kariškio, į Ameriką nuvyko trečią kartą, kad parsigabentų tėvų palaikus į Tėvynę.

Nuotraukos iš Sigutės Petrauskienės archyvo.