Ne­pai­nio­ki­me Judo Tado su iš­da­vi­ku, ne­iš­ti­ki­muo­ju apaš­ta­lu Ju­du Is­ka­ri­jo­tu, ku­ris už tris­de­šimt si­dab­ri­nių par­da­vė sa­vo Mo­ky­to­ją ir bi­čiu­lį. Die­vas tur­būt pa­si­gai­lė­jo ir jo, nes ne­se­niai bu­vo ban­dy­mų jį re­a­bi­li­tuo­ti, ta­čiau ne tiek, jog bū­tų ga­li­ma su­teik­ti jam al­to­rių gar­bę. O šis ant al­to­rių pa­ky­lė­tas Ju­das yra ki­tas apaš­ta­las, dar va­di­na­mas Ta­du, t. y. kil­nu­sis, tau­ru­sis. Jis yra Mor­kaus pa­teik­tuo­se apaš­ta­lų są­ra­šuo­se, ta­čiau iš evan­ge­li­jų apie jo gy­ve­ni­mą ir apaš­ta­la­vi­mą ne­ži­no­me nie­ko dau­giau, tik var­dą. Vie­na­me Evan­ge­li­jo­je pa­pa­sa­ko­ta­me epi­zo­de jis pa­va­di­na­mas Vieš­pa­ties bro­liu, nes ste­bė­da­mie­si apie Jė­zų sklin­dan­čiu gar­su na­za­rie­čiai pa­sa­kė: „Ar­gi jis ne dai­li­dė... ne Jo­kū­bo ir Ju­do bro­lis?“

Legenda mini Simoną ir Judą Tadą kaip  jaunojo Jokūbo brolius. Pasak legendos, apaštalas Simonas  kartu su Judu Tadu apaštalavo Sirijoje ir Mesopotamijoje, vėliau Persijoje, kur abu Babilono karaliui išpranašavo pergalę ir taiką. Kai viešpatavo karalius Xerxes, jie jį pakrikštijo, o tada ir visą karalystę ir tūkstančius iš aplinkinių gyvenviečių. Pasikartojus raginimams sutriuškinti priešininkų valdžią, Simonas nuolat kartojo “ Ne žudyti, o teikti gyvenimą esame mes atėję”. Po gausių stebuklų, ženklų, kuriais jie paliko bejėgiais burtininkus ir išstūmė stabus, krašto burtininkai, raganiai sukurstė šventikų sukilimą, kurio metu norėta abu apaštalus nudurti. Pagal legendą, abu apaštalai buvo rasti nukankini: Judas su kuoka, Simonas su pjūklu. Po šių įvykių stipri ir netikėta audra užmušė šventikus ir raganius. Karalius paliepė surasti abiejų apaštalų kūnus, palaidoti ir toje vietoje pastatyti didelę bažnyčią.