Aš nesirinkau pilies, šalia kurios gyvenu. Bet tai, kad gimiau jos šešėlyje, turbūt nutiko ne veltui. Esu šalia tos pilies, esu pilietis. Jei susitikome čia su tavimi, turbūt ir tu turi tą pačią pilietybę.

Abejoji? Štai keletas prisiminimų. Manau, jie iš mano ir tavo pilies.

Piliakalnis

Jau nebežinau, kas pirmas pasiūlė žaisti, kad kelias neprailgtų. Atitraukti ilgesį, ištariant tai, ko ilgiesi. Ir pasipylė. Liepų kvapas po vasarinio lietaus. Vėlyvo žiogo čirpimas paneriuos. Saldus korio akučių žvilgsnis. Sniegena žiemotoje obelyje. Traukinio ūktelėjimas už priemiesčio pušyno. Vėjo skudučiai skilinėjančiuose daugiaaukščiuose. Vaiko pirštai, trupinantys duoną balandžiams ant aptrupėjusių laiptų. Vakarėjant kažkur prie mokyklos dunksintis kamuolys. Bažnyčios šešėlyje stabtelėjusi pailsėti senutė.

Ir dar ta saulė. Taip ilgesys pylėsi ir pylėsi, kol supratome, jau supylėme kalną. Piliakalnį. Nuo jo ir dairomės, ir tik ant jo esame matomi.

Tikrai nebežinau, kas pirmas pasiūlė žaisti šį žaidimą... Bet jaučiu, kad nesu paskutinis, kuris jį žaidžia. Juk Lietuvoje tiek piliakalnių. Ir, ko gero, visi jie – iš ilgesio. Kol bent vienas trumpina kelią namo, tol neša bent saują žemės. Kad išpiltų čia.

Akmenys

Tais metais mūsų šalyje rugpjūtis vis dar dosniai dalino saulę. Buvai sugrįžusi iš užsienių. Trumpam. Pasakojai apie svetimus miestus, jų apylinkes, kalvas, tenykštę saulę su svetimos kalbos prieskoniu. Ir tas prieskonis buvo kartokas. Ir sakei, kad gera tarti žodžius gimtąja kalba. Nes tie žodžiai yra kaip šie akmenys. Pridėjai delną – sunkūs, bet šilti. „Štai iš jų ir reikėtų mūryti pamatus mūsų piliai“, – sakei.

Ir mes statėm pilį. Rinkdavom žodžius-akmenis. Nešėm į krūvą. „Laukas, kelias, pieva, kryžius, šilo juosta mėlyna...“ Mes ridenome tuos žodžius. Dėjom pamatus.

Kai kurie šaipėsi: „Kam jums tie seni žodžiai-akmenys? Kodėl ridenate į tą pylimą? Išsprūs, rankas kojas susitraiškysite. Tokie tinka tik nusiskandinimui.“ Nesiginčijom. Žodžiai-akmenys daug kam tinka. Ir piktam, jei nešiojiesi užanty. Vis dėlto pridėk delną dar sykį prie saulėto akmens – sunkus, bet šiltas. Tokie išsaugos tavo rankos prisilietimą, atsimins tūkstančius metų. Ir primins, kad tu šios pilies.

Medžiai

Nedaugelis gali iš klausos atskirti eglės ir pušies ošimą, tik kai kurie, tamsoje prisilietę prie žievės atspėtų, koks tai medis, tačiau esu įsitikinęs – kiekvienas šiame krašte turi giminingą medį. Ne, turiu omeny ne rūšį – ąžuolas, uosis ar alksnis. Tiesiog jam skirtą augalą, kuris kažką sako.

Tos vėjyje banguojančios žilvičio vytelės, glostančios padangių atvaizdą upėje: atpažįstu merginą, šukuojančią plaukus, – besirengiančią pasimatymui. Amžinai alkanas alksnis, iki pilkumo šlaminantis savo lapiją – sueiliavęs tiek metų, kurie kas vakarą pakimba migla virš griovos: matau savo darbštų bičiulį, kiekvieną vasarą įteikiantį skaitytojams dar daugiau sulapojusios lyrikos. O ta keista ieva, iš pažiūros atrodytų – vardas kaip vardas, o kaip švyti pavasarį, kaip švyti! Tarsi džiaustytų saulėkaitoj skalbinius ir šypsotųsi savo Adomo laukdama.

Ir taip jau yra buvę daug metų iki mūsų – šaknys ir sėklos, šakos ir sakai, spygliai ir lapai – protėviai išeidami savo medžius palikę pilims, paskyrę mūsų užuovėjai savo gyvenimo medžius. Ir mes patys kartais panašūs į didelį didelį medį, metų metais, rievėmis vis sukančius savo netaisyklingus ratus šviesos link.

Jei atsigultum po savo medžiu, galbūt net susapnuotum, kaip kvepia medinė pilis. Ir kokio ošimo ji prisipildo ilgomis naktimis.

Bokštai

Kai pilyje mažėja piliečių, vis sunkiau atrasti žmonių, kurie eina sargybą. Vis sunkiau atrasti tų, kurie nesiskųstų galvos svaigimu ar aukščio baime. Vis tuščiau aidi žingsniai kieme. Vis dažniau prasikala žolė ten, kur anksčiau buvo vaikščiojama. Tu sakai – „gražu“. Sakai – „taip turi būti“. Nežinau. Mūsų pilis ir taip nebuvo didelė. Ir bokštai neturėjo net minties remti dangaus. Buvo statomi, kad apsigintume.

Sakai, nebereikia gintis, mus apgins kiti? Apgins, tik nuo ko apgins, jei mes patys nebežinom. Kaip pasikviesime tuos gynėjus, jei nežinosime, kada užkurti pavojaus laužą?

Lipu į bokštą girgždančiais laiptais, pasiekiu aikštelę. Saulėlydžio link taip tuščia tuščia. Daugybė pilies gyventojų jau išsinešė savo gyvenimus anapus regėjimo ribų. Kartais sugrįžta, pasako, kad pilis – tokia mažytė, o bokštas – dar labiau sumenkęs. Ir vėl išlekia saulėlydžio link, kur taip tuščia tuščia.

Tik jų palikti medžiai vis dar moja. Ir man, ir jiems. Mums. Ošia. Susitikti.

Liepsna

Bet svarbiausia... Žinai, svarbiausia yra tie liepsnos liežuviai, laižantys tamsą pilies kieme. Apšviečiantys tavo ir mano pilį. Tavo ir mano likimą. Ir kol yra žmonių, kurių akyse galima įžvelgti tos liepsnos atšvaitus, pilis išliks.

Jų sutiksi netikėčiausiose vietose – kažkur tolimose salose patarnaujančius prie stalų, senosiose karalystėse slaugančius dar senesnius jos gyventojus, Augėjo arklidėse mėžiančius mėšlą, Borėjo apsiaustame pusiasalyje renčiančius namus, sutiksi visur. Ir atpažinsi iš to atšvaito. Kuris šildo. Kaip ta sauja ilgesio. Kaip tas saulėtas akmuo. Kaip tas ugniai atiduotas medis. Kaip tie iš toli matomi bokštai.

...

Kai kas sako – ten ne paprasto laužo liepsna, o pilį niokojantis gaisras.

...

Netikiu, leisk pažvelgti tau į akis.