Ieškau tavęs akmenyje, varpe, žvakės liepsnoje, kape, o tu esi Dievo karalystėje.

Mirusieji grįžta pas mus su žvakių mirgėjimu. Žvakės liepsnos atšvaitai ant mano veido lyg susitikimas su tavimi, išėjusiuoju. Lapkričio tamsa. Rudens kapas. Besiblaškantis vėjas žvakių mirgėjime. Jos neužpučiamos. Lyg būtų vėlės išėjusiųjų. Žvakių liepsnos šokis baltame lietuje. Jos – amžinybės žvakės. Mūsų mirusieji – amžinybės vaikai. Aš esu palikta. Šį kartą mano kryžius būti paliktai mylimųjų. Amžinybės prisilietimo perkeista širdis. Širdis neprisišaukia amžinybės gyventojų, bet juos atpažįsta. Mane palaiko tik tikėjimas. Tikėjimas Dievo pažadu, kad mano mylimieji išėjo gyventi šviesos gyvenimą. O aš stoviu prisiglaudusi prie vienatvės – ji manęs nesušildo. Nenumaldo ilgesio pasitraukusios širdies. Mano mylimieji išėjusieji stovi nebylūs ir kartu tokie iškalbingi. Būdami arti Dievo, jie priartėja prie mano sielos gyvenimo. Jie kalbina mano sielą. Užsimezga nebylus dialogas. Sielų kalba. Atsiskleidžia visi slėpiniai siena užtvėrę mus žemiškajame gyvenime – subyra užtvaros.

Ieškau tavęs smėlio kopose, jūros platybėse, lapų žalume, saulėje, o tu esi Dievo karalystėje. Čia atnešu savo pasisveikinimą su tavimi.

Aš pamilau tave iš naujo. Tu išėjęs sugrįžai. Tu išėjęs būni kartu. Aš vėl mokausi tarti tavo vardą. Juoktis tavo juoku. Liūdėti lyg juokdariui. Tu atgimei mano ateityje. Ta ateitis bendra mums visiems – amžinybė, Dievo pasaulis. Tu už ribos, kurią aš peržengsiu, kai būsiu pakviesta Dievo. Bet kai tu sugrįžti žvakių mirgėjime, riba išnyksta. Žiūriu į žvakės liepsną ir matau tavo siluetą. Pasilenkiu norėdama paliesti – oro srovė išskiria mus. Žvakių mirgėjime matau tavo nueitą kelią. Nesiveju tavęs – pasiklysčiau. O tu manęs vis tiek palauki. Tu plėšai mano vienatvę – mūsų bendryste suvieniji du skirtingus pasaulius. Aš nebegroju vienišos melodijos. Tu žvelgi į mane žvakių mirgėjime. Aš pasilikau tavo atmintyje, kad tu ateitum. Pareik į mano ateitį ir aš pareisiu namo.

Ieškau tavęs saulėlydyje, slėnyje, ežero paviršiuje, dangaus skliaute, o tu esi Dievo karalystėje. Čia atnešu mūsų prisiminimus.

Ar prisimeni mėnulio spalvos pasimatymus? Tai praeitis – ji žemės liudijimas. Praeityje aš dar tebesikalbu su tavimi. Kalbuosi mylimųjų kalba. Praeities atšvaitai pasilieka dabartyje. Dabartis ir amžinybė – dviejų skirtingų pasaulių prasilenkimas, ateitis – šių pasaulių susiliejimas. Dabartyje aš dėlioju prisiminimų nuotrupas – jos glaudžiasi prie manęs, susilieja su manimi ir taip tampa mano gyvenimo dalimi. Koks tas prisiminimų tikrumas – nepalikta nieko neišgyventa. Prisiminimai turi ateitį dabartyje. Čia šoku prisiminimų valsą su tavimi. Prisiminimuose – gražiausios atminties spalvos. Atmintis rūšiuoja meilės daleles, sugrįžusias iš praeities. Meilė gimdo dabartį ir ateitį. Ir tu ten mane vediesi. Aš ateisiu, kai būsiu Dievo pakviesta. Aš ateisiu iš prisiminimų pasaulio. Ateisiu į mūsų bendrystę. Susitiksime po baltosiomis eglėmis žalią vasarą.

Ieškau tavęs ant paukščio sparno, kriauklės, suminto tako, balto obels žiedlapio, o tu esi Dievo karalystėje. Čia išsakau apie tavo žemišką ištikimybę Viešpačiui.

Aš žinau, kad šiame gyvenime tu ėjai su Viešpačiu. Tu sekei Jo kančia ir sutikai Jo prisikėlimą. Ir savo. Niekada netikėjai nuodėmės melu. Suklydęs ieškodavai Viešpaties gailestingumo. Klausyklos langelis per groteles žvelgia į tavo sielą. Tu prabyli atgailos verksmu. Mokėjai apverkti savo varganumą. Mokėjai melstis. Norėjai melstis Dievui, kalbėtis su Juo. Pirštų atspaudai ant maldaknygės puslapių. Pėdsakai, liudijantys maldos kasdienybę. Kasdieninis rožinio karoliukų varstymas – kužda lūpos už praeitį į ateitį. Praeities maldos kuria ateitį. Tavo dabartis laike sustojusi klūpo. Tu klūpai prie Švenčiausiojo Sakramento. Dievo žvilgsnio nusileidimas ant tavojo. Nebylus susitarimas mylėti. Jėzus Kristus priglusdavo taip, kad nebegalėjai atskirti dabarties nuo amžinybės. Ruošeisi jai. Ir atėjai. Aš pasilikau prie paskutinių tavo pėdsakų, tavo vietos bažnyčioje, tavo vietos prie Dievo stalo. Aš neužimu tų vietų, tu čia sugrįžti pažiūrėti, į ką išaugo tavo gyvenimas. Tu taip mylėjai Dievą lyg būtumei vienintelis šioje žemėje. Ir Jis tave mylėjo, lyg tu būtum vienintelis.

Ieškau tavęs giesmėje, žvaigždėje, rūke, sniege, o tu esi Dievo karalystėje. Čia atnešu savo gerus ketinimus. Juos skiriu tau.

Ką aš galiu dėl tavęs išėjusio padaryti? Gal tu norėtum mano maldos? Kaip aš tavosios. Aš melsiuosi už tavo amžinybę, nors gal mano maldų tau nebereikia. Melsiuosi norėdama surasti tavąją ramybę. Aš atsisėsiu mūsų vietoje išgerti puodelio kavos, kad išlaikyti įprastinį švenčių ritmą kartu. Per šventes aš paniūniuosiu tavo mėgstamas dainas, kad išgirsčiau ir tavo balsą. Pasivaikščiosiu mūsų pamėgtomis vietomis, kur praleisdavome laiką su neišsenkamais pokalbiais. Po šimtamečiais medžiais mes susitikdavome su pasaulio praeitimi ir būdavome apglobti jos išminties. Aš nueisiu į mūsų bažnyčią – amžinybės vartus, - paaukoti dėl tavęs gerus darbus. Aš nueisiu prie tavo žemiškojo ženklo – kapo – ir uždegsiu žvakę, mirguliuojančią Vėlinių naktyje. Danguje tau uždegta žvakė, kuri degs per amžius. Aš norėčiau, kad tu kalbėtum man apie Dievą. Kad papasakotumei apie pirmąjį judviejų susitikimą. – Viešpaties susigraudinimą tau sugrįžus. Dar viena laimėta siela. Aš norėčiau pasakoti apie savo susitikimus su Dievu čia, žemėje. Jis aplanko mane nuolat. Jo klausinėju apie tave, kalbu apie tavo gerumą man lyg Jis to nežinotų. Bet aš kalbu apie tai, kad aš pati to nepamirščiau.

Ieškau tavęs savo širdyje, savo lūkesčiuose, savo kasdienybėje, mūsų gyvenimuose, o tu esi Dievo karalystėje. O aš vis ieškau ir pasilieku prie jų. Su tavimi.