Nors tėvui Angelo Lazzarotto jau 86 metai, žvalumo neprarandantis misionierius toliau atidžiai stebi Kinijos ir Šventojo Sosto santykių raidą. Šis Popiežiškųjų misijų instituto narys gali apie tai daug pasakyti: didelę dalį savo gyvenimo paskyrė Kinijos kultūros, politikos, gyvenimo studijoms, parašė keletą šimtų straipsnių. 16 metų darbavosi Honkonge ir čia buvo vienas iš „Šventosios Dvasios studijų centro“ apie Bažnyčią Kinijoje steigėjų, praneša Vatikano radijas.

Beveik kasmet t. Lazzarotto vyksta į kontinentinę Kiniją, kurioje turi daug bičiulių, tačiau šį rugsėjį sulaukė nemalonaus siurprizo – atskridus į Pekino oro uostą, kartu su piligrimų grupe, jam buvo liepta apsisukti ir grįžti į Italiją, nepaisant to, kad visi dokumentai buvo tvarkingi.

Tačiau būdamas iš tų žmonių, kurie labiau linkę žiūrėti pirmyn, nei atgal, t. Lazzarotto komentavo italų dienraščiui „La Stampa“ ko reikėtų, kad Kinija ir Šventasis Sostas pagerintų tarpusavio santykius.

Šiandien šie santykiai yra patekę į krizę dėl Kinijos sprendimo 2010 metų lapkričio 20 dieną įšventinti du vyskupus be Šventojo Sosto pritarimo. Religinių reikalų valstybinė administracija taip pakomentavo šią situaciją: esą Kinija gerbia religijos laisvę, tačiau nori užtikrinti religinių organizacijų nepriklausomybę nuo išorinių įtakų.

Galima klausti kokią kompetenciją turi Kinijos valdininkai svarstyti apie katalikišką doktriną. Bet kokiu atveju, pasak t. Lazzarotto, netrūksta gausių ir nepaneigiamų faktų apie religijos laisvės varžymą. Daug kartų spaudimu ir fizine prievarta politinė valdžia privertė vyskupus elgtis pagal savo norus. Tai aiškiai rodo, kad Kinijoje religijos laisvė naudojama valstybės politiniams projektams realizuoti, o ne teisėtoms tikinčiųjų tradicijoms pripažinti.

Nuo 2010 metų lapkričio buvo įšventinti dar pora vyskupų, o tai privertė Šventąjį Sostą deklaruoti, kad jie užsitraukė savaiminę ekskomunikos bausmę. Artimiausias laikotarpis kelia naujų susirūpinimų, mat vasarą Religinių reikalų valstybinė administracija deklaravo apie planus įšventinti dar 7 vyskupus.

Visa tai provokuoja įvairias reakcijas katalikų bendruomenėje. Jei yra daug vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų, kurie priešinasi tokiam Šventojo Sosto ir katalikų doktrinos ignoravimui, tai netrūksta ir tokių, kurie paklūsta valdininkų planams ir norams. Tai, viena vertus, galima paaiškinti tuo, kad vieni mano, jog tai mažesnis blogis, nei visiškas bažnytinių struktūrų sunykimas, kita vertus, deja, yra ir karjeristų, kurie bendradarbiauja su valdininkais norėdami užimti aukštus postus. Tokia nuostata yra smerktina ir kelia rimtą pavojų.

Pasak misionieriaus, Kinijoje yra daug jėgų, kurios suinteresuotos palaikyti konfliktą ir atmesti kompromisus, kuriuos siūlė Šventasis Sostas. Čia paminėtinas 2007 metų Benedikto XVI laiškas Kinijos katalikams, o taip pat ir valdžiai. Nors pastaroji laiško oficialiai neuždraudė, tačiau kliudė jį platinti. Laiške popiežius pasiūlė svarbų kompromisą vyskupų šventinimo klausimu, sutiko priimti Kinijos valdžios rekomendacijas dėl vyskupų. Tačiau tuo pat metu Benediktas XVI pabrėžė Šventojo Sosto teisę nesutikti su šventimais, jei paaiškėja, kad yra „didelių kliūčių“ – moralinių ar doktrininių - kunigui tapti vyskupu. Tačiau ir tai Kinijai atrodo „kišimasis į vidaus reikalus“.

Kita vertus, ne kartą Kinijos pareigūnai yra išreiškę intenciją palaikyti santykius su Šventuoju Sostu. Todėl konstruktyvaus dialogo perspektyva išlieka. Vis tik Kinijos valdininkai turėtų turėti didesnį realizmo jausmą ir atisakyti iliuzijos, kad Bažnyčia gali atsisakyti savo tradicinės doktrinos tokiais svarbiais klausimais.

Tačiau ir Šventajam Sostui šiuo metu nėra realistiška tikėtis išsireikalauti valstybinių struktūrų, kurios kontroliuoja katalikų gyvenimą, panaikinimo. Šiuo metu konkretus, realistiškas ir naudingas žingsnis galėtų būti dvigubo sprendimų derinimo – iš Kinijos vyskupų konferencijos ir Religinių reikalų administracijos pusės – principas.