Jolantos Klietkutės nuotr.

Brolis Gediminas atsidūsta ir prabyla: „Ką reiškia Dievo baimė, kuri aprašyta Šventajame Rašte kaip Šventosios Dvasios dovana?  Šiandien suprantu, kad jeigu tu myli Dievą, stengiesi padaryti Jį laimingą, savo gyvenimu stengiesi džiuginti Jo širdį, bijai Jį nuliūdinti, bijai prarasti Jį, bijai atsiskirti nuo Jo. Visos tos bausmės, pragarai nueina į kitą planą...“

Kalba ramiai, bet su jėga. Ne publikai, bet asmeniškai kiekvienam, atėjusiam paklausyti Dievo Žodžio. Nuolankiai, bet tvirtai. Nejučia į galvą ateina didžio katalikų mąstytojo Gilberto Keitho Chestertono žodžiai: „Niekada rimtai nežiūrėjau į save, bet į tai, ką sakiau, į tiesą, kurią gyniau, visada žiūriu rimtai ir atsakingai.“

Šiandien brolis Gediminas yra Pakutuvėnų klebonas ir čia įsikūrusio vienuolyno vyresnysis. Nors prieš keletą metų jis atsisakė formalaus vadovavimo Pakutuvėnuose įsikūrusiai „Susitaikymo sodybai“, tačiau, neabejoju, visiems laikams išliks jos simboliu. „Esu žmonių žvejys, o ne ganytojas“, – šypsodamasis sako brolis Gediminas ir prisipažįsta, jog vis dar širdyje išlaikė svajonę važiuoti į Rusijos tolius ir ten skelbti Gerąją Naujieną.

Siūlome pokalbį su broliu Gediminu Numgaudžiu apie jo gyvenimo ir pašaukimo kelią. Apie tai, kaip su saugumiečiais diskutavo apie Dievą, kaip apsisprendė tapti pranciškonu, kaip Pakutuvėnuose atsirado „Susitaikymo sodyba“, apie tai, jog Dievas nenustoja ieškoti nuo Jo besislepiančio žmogaus ir gydo mus nuo baimių bei skausmingo susireikšminimo.

Kaip subrendo ryžtas būti būtent kunigu?

Kai mamos vaikystėje paklausdavo, kuo tas Gediminas bus užaugęs, ji nedvejodama atsakydavo: „Kunigas bus.“ Suprantu, kad svajojo apie tai ir meldėsi. Tačiau aš pats taip nesakydavau, mano svajonė buvo visai kita – svajojau būti menininkas. Mokykloje daugiau laiko praleisdavau studijoje nei pamokose. Pabaigęs būtinas anuomet aštuonias klases ruošiausi stoti į Telšių dailės technikumą. Buvau nutaręs tapti skulptoriumi – akmenį kalti.

Tačiau taip nutiko, kad sutikau vienuolę, aktyviai dalyvavusią pogrindžio veikloje. Ji mane įtikino, kad menai niekur nepabėgs, ir turiu pabaigti visą vidurinę.

Mokydamasis vyresnėse klasėse vis labiau įsitraukiau į Eucharistijos bičiulių veiklą, atsivėrė mano akys ir į tai, kokias kančias kenčia mano Tėvynė. Teko bendrauti su iš lagerių grįžusiais, partizaninėse kovose dalyvavusiais žmonėmis, ir man vis stiprėjo noras kovoti už Lietuvą. Mane labai žavėjo partizanų drąsa ir, galvodamas, ką galiu padaryti, vis dažniau sakydavau sau, kad kunigystė būtų geriausia galimybė kovoti už pamintas žmonių teises ir už Tėvynės laisvę.

Man labai didžiulį įspūdį darė kunigai, dalyvaujantys Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje. Daug bendravau su jėzuitu kunigu Antanu Šiškevičiumi. Jis buvo ne kartą teistas už vaikų katechizavimą, tačiau, nepaisydamas visų šių represijų, nepalūžo.

Jolantos Klietkutės nuotr.

Nusprendžiau, kad noriu būti kunigas kovotojas. Baigęs mokyklą tarnavau armijoje, po to padaviau dokumentus į Kauno kunigų seminariją. Tačiau keletą metų iš eilės mano pašymas stoti buvo atmetamas saugumiečių, kurie anuomet akylai kontroliavo seminarijas. Net buvau verbuojamas su jais bendradarbiauti.

Gerai pamenu vieną pokalbį su saugumiečiais. Jie manęs klausė: „Kaip tu manai, kodėl nesi priimamas į seminariją?“ Aš jiems ir sakiau: „Turbūt dar nesu pasiruošęs.“ Juos mano atsakymas labai nustebino, nes tikėjosi, kad sakysiu, jog KGB manęs nepraleidžia. Jie ir klausia: „Žmonės kalba, kad KGB kontroliuoja, ką priimti į seminariją, o ką – ne. Ką apie tai manai?“ Aš tik gūžtelėjau pečiais: „Saugumiečiai taip pat yra ne daugiau kaip įrankis Dievo rankose.“

Pamačiau, koks nepasitenkinimas ar net pyktis juos apėmė, todėl paaiškinau: „Kas yra virš manęs? Mano viršininkas yra vyskupas. Kas yra virš vyskupo? Religinių reikalų įgaliotinis Anilionis. Kas yra virš Anilionio? KGB.“ Tokia išdėstyta mano hierarchija jiems labai patiko, ir jie pradėjo linksėti galvomis. Tačiau aš tęsiau toliau: „O kas yra virš KGB?“ Jie bandė sakyti, kad nieko nebėra virš, tačiau aš sakiau jiems: „Virš KGB yra Jėzus. Saugumiečiai tėra tik Dievo įrankis, kad mane paruoštų seminarijai.“

Tikrai ne vien juos norėjau paerzinti, bet ir pats tuo tikėjau, nes mačiau, kaip mano paties supratimas apie kunigystę bei motyvacija būti kunigu per tuos kelerius metus, kai buvau nepriimtas į seminariją, gerokai subrendo.

Per tą laiką atsitiko toks svarbus įvykis. Telšių katedra buvo remontuojama, ir po remonto indas su ligonių patepimui skirtu aliejumi buvo perstumtas į kitą vietą. Aš eidamas pečiu užkliudžiau dėžę, kuri stuktelėjo į tą indą, ir jis sudužo. Pamenu, visur pilna to aliejaus, aš jį rankomis semiu, bandau gelbėti. Dar vyskupas labai nusigandęs atbėgo. Ir mane didžiulis išgąstis apėmė, aš vyskupo klausiu: „Ką man su tais skudurais, kuriuos naudojau, semdamas aliejų, daryti?“ Jis man ir sako: „Sudegink.“ Aš jam: „Tikrai negaliu to daryti...“ Tas aliejus buvo taip gerbiamas, kad ne tik patarnautojai, bet ir zakristijonas bijodavo prisiliesti prie to vatos gabalėlio, kuriuo šiuo aliejumi ligonį kunigas patepdavo. Tik pats kunigas galėdavo sudeginti tą vatos gabalėlį specialiai skirtoje vietoje.

Matau, kad vyskupas žiūri į mane nustebęs, tad ir aš atsitokėjau, pamačiau, jog mano rankomis tiesiog varva tas aliejus, o aš, kvailelis, sakau, jog man nedrąsu prie tų skudurų prisiliesti.

Mane tada kitokia baimė apėmė: „Viešpatie, pasigailėk, jeigu ta gydymo dovana „prilips“ man, – galas. Aš dar jaunas, noriu sau pagyventi bent kiek.“ Iš karto mano vaizduotė sujudo, pradėjau įsivaizduoti ilgas ligonių eiles prie namų. Paskui jau atėjo kita mintis: „Gediminai, jei bijai gydymo dovanos, tai ko užsigeidei kunigystės, kuri yra kur kas didesnė tarnystė?“ Tada pradėjau Viešpačiui dėkoti, kad neleido man į seminariją įstoti, sakiau: „Nereikia man jokių kunigysčių.“

Ir tą vasarą pagaliau gavau atsakymą, kad esu priimtas į seminariją.

Jolantos Klietkutės nuotr.

Seminarijoje garsėjai anais laikais „labai keistu dalyku“ – dėmesiu Šventojo Rašto skaitymui?

Kas savaitę rinkomės ir skaitėme Šventąjį Raštą. Man meilę Dievo Žodžiui pažadino baptistai. Buvau Radviliškyje, jėzuitų noviciate. Tai buvo, regis, 1986-aisiais, iš karto po kariuomenės.

Vienuolystei ruošiausi pogrindyje, kiekvieną mėnesį turėjau važiuoti pas savo ugdytoją pokalbiui, gaudavau iš jo užduočių kitam mėnesiui. Netoli Radviliškio, viename kaimelyje, susipažinau su baptistais. Tai buvo vokiečiai, apsigyvenę Lietuvoje. Jie turėjo labai daug religinių filmų, tai anuomet buvo neįkainojamas lobis. Aš gavau iš jėzuitų sutikimą perrašinėti ir dauginti tuos filmus. Organizavau jų vertimus, keletą filmų įgarsinome. Per tą laiką susidraugavau su ta šeima, ir man jie tapo labai artimi. Žinoma, daug kalbėjome apie Dievą, apie Šventąjį Raštą, kaip Jo dovaną.

Man ypatingą įspūdį paliko vieno iš šeimos narių išleistuvės į Vokietiją. Į nedidelį butą susirinko sausakimšai žmonių. Jie dalijosi Dievo Žodžiu ir laužė duoną. Man labai didelį įspūdį padarė jų tikėjimas Dievo Žodžiu, kaip jie laužė duoną, kaip nuoširdžiai verkė iš pagarbos Dievui. Aš pagalvojau: jie tą duonos laužymą, kurį vertina tik kaip simbolį, priima su tokiu tikėjimu, su tokia meile, o mes, katalikai, tikrą Kristaus kūną dažnai abejingai priimame, neskirdami tam deramo dėmesio.

Pas baptistus sutikau ir Otoną Balčiūną, su kuriuo daug naktų bendravome, dalydamiesi Dievo Žodžio supratimu. Jis taip pat labai padėjo ugdytis pagarbą Dievo Žodžiui, gyvo tikėjimo alkį. Visa tai pastūmėjo pačiam skaityti Bibliją.

Pamenu, kai Radviliškio bažnyčioje prasidėjo statybos, ir aš ten talkinau, tai, būdavo, jog 12 valandų kasu smėlį, šalia pasidėjęs atverstą Bibliją, perskaitau kokią eilutę ir kalbuosi apie ją su Dievu. Klausiu: „Ką, Dieve, nori tuo man pasakyti?“

Pradžioje bandžiau laikytis jėzuitų parengto Šventojo Rašto skaitymo metodo, o paskui tas pokalbis su Dievu plėtojosi savaime. Tai buvo labai stipri ir gyva patirtis, kuri tą vasarą mane labai pakeitė. Pasikeitė ir mano požiūris į kitus žmones, į gamtą. Visur pradėjau matyti Dievo kūrinius, per kuriuos Kūrėjas kalbasi su manimi.

Natūralu, kai įstojau į seminariją, norėjau, kad tas pokalbis su Dievu tęstųsi, taip pat norėjau ir su kitais dalytis Dievo Žodžio skaitymo džiaugsmu.

Jolantos Klietkutės nuotr.

Tavo evangelizacinė tarnystė, regis, prasidėjo labai anksti?

Galima ir taip sakyti, jei ja vadintume, kai dar būdamas moksleivis įsitraukiau į Eucharistijos bičiulių veiklą. Mes dviese kartu su vienuole Jadvyga važinėdavome po kaimus, rodydavome religinio pobūdžio skaidres su rožinio paslaptimis. Aš rodydavau skaidres, o vienuolė komentuodavo, plačiai pasakodavo.

Susirinkdavo sausakimša kaimo troba žmonių, uždengdavome langus, kad nesimatytų iš lauko šviesų ir nieko nesigirdėtų. Man pačiam tų sesės Jadvygos pasakojimų klausymasis buvo puiki evangelizacija.

Taip pat imponavo ir tai, jog viskas buvo apgaubta rizikos skraiste. Bijodavome, kad valdžia apie tokius susitikimus nesužinotų, tai visokiausių gudrybių organizuodami susigalvodavome. Dabar jos naivios atrodo, o tada sau atrodėme gudrūs. Taip pat išmokau per trumpą laiką renginį suorganizuoti ir žmones sukviesti.

Taip pat prisidėdavau organizuojant Eucharistijos bičiulių susirinkimus. Čia dar didesnė rizika atrodė, nes žinojome, jog kituose miestuose už tokius susirinkimus žmonės areštuojami, kviečiami į saugumą. Man Dievas padėjo viso to išvengti.

Labai didelį įspūdį paliko rekolekcijos, į kurias patekau dar būdamas dešimtokas. Tai buvo Eucharistijos bičiulių aktyvo rekolekcijos, ir aš jose buvau jauniausias. Rekolekcijoms vadovavo anuomet dar tik kunigas Sigitas Tamkevičius. Jis mokė daug dalykų, taip pat – kaip elgtis, jei suims, ką kalbėti. Pamenu, daug konspektavausi, man labai didelį įspūdį paliko.

Per tą laikotarpį, kai gyvenau Radviliškyje, pats pradėjau organizuoti vaikus. Nemokėjome nei groti, nei dainuoti, tačiau sugebėjome suburti vaikų chorą. Pas vieną vargonininkę Šeduvoje įsirašėme į juostelę melodiją, ji parašė kelis ženklus, ir vaikai pradėjo mokytis kelių giesmelių. Tai tapo tikru įvykiu, tėvai suėjo pasižiūrėti, nors tai buvo labai vangi, apmirusi parapija.

Tiesa, grįžo klebonas, ir baigėsi choras. Pamenu, su juo susikirtome. Jis rėžė: „Man reikia bažnyčią pastatyti, o jei ateistai sužinos, kad vaikai buriasi, to neleis.“ Aš jam atgal: „Mauzoliejų, klebone, statysite. Jei nebus vaikų, jaunimo su gyvu tikėjimu, nereikės ir bažnyčios pastato.“

Jolantos Klietkutės nuotr.

Vis pasakoji apie noviciato pas jėzuitus laiką, tačiau galiausiai tapai ne jėzuitu, bet pranciškonu?

Čia jau seminarijoje įvyko virsmas. Gal dėl to, kad su pranciškonais, o ne su jėzuitais tuomet daugiau gyvai bendravau. Kai patekau į seminariją, pamačiau skaudų susiskaldymą tarp vienuolijų – tarsi Bažnyčia būtų į atskirus, uždarus kambarius, konkuruojančius tarpusavyje, pasiskirsčiusi. O man tuo metu atrodė labai svarbūs apaštalo Pauliaus žodžiai: „Tapkite visiems viskuo.“

Tikrai pradžioje neplanavau tapti pranciškonu, tik supratau, kad neturėčiau būti jėzuitas, nes nesu akademinio sukirpimo žmogus. Esu tikrai labai dėkingas už tuos tikėjimo pagrindus, kuriuos gavau, tačiau man norėjosi kažko kito.

Kai tik apsisprendžiau, kad jėzuitas nebūsiu, pradėjau jausti didelę trauką pranciškonų brolijai, nors pradžioje dar priešinausi, nes buvau labai skeptiškai nusistatęs prieš pranciškonus. Esu netgi ne vieną, kuris linko stoti į pranciškonų ordiną, atkalbėjęs taip nedaryti. Mano vaikystėje pranciškonai buvo tarsi pavyzdys, kokie neturi būti vienuoliai. Augau Kretingoje, čia dar buvo keli senyvi pranciškonai, kurie turėjo įvairių silpnybių.

Pats sau netikėtai pajutau raginimą tapti pranciškonu. Pirmasis mano atsakymas Viešpačiui buvo: „Ne, tik ne pranciškonu.“ Tačiau paskui susigėdau – kas aš toks esu, jei priešinuosi Dievo valiai. Keistas buvo tas mano kelias pas pranciškonus, tačiau šiandien aš Viešpačiui už jį labai dėkingas.

Jolantos Klietkutės nuotr.

Sakai, kad iš vaikystės laikų buvai perėmęs neigiamą pranciškonų įvaizdį, o kaip jis paskui keitėsi ir kodėl?

Pranciškonų sutikau gana anksti. Pamenu, vieną garbaus amžiaus pranciškoną teko prieš jo mirtį prižiūrėti, nešdavau jam maisto, kalbėdavomės. Keistos tos mūsų kalbos buvo, kai dabar pagalvoju. Jis pasakojo, jog nori ilgai gyventi, o aš jam arogantiškai aiškinau, kad norėčiau jaunas mirti. Taip pat dar bendravau su broliu Bronislovu, kuris Kretingoje zakristijonas buvo, jis taip pat mane kalbino eiti pas pranciškonus.

Na, o paskui sutikau kitų pranciškonų: Edmundą Atkočiūną, Sigitą Benediktą Jurčį, Paulių Bytautą. Kai dar mokiausi seminarijoje, kartu su Astijumi Kungiu važiavome pas brolį Paulių į Novosibirską, pas brolį Benediktą į Dušanbė. Norėjome pamatyti, kaip jie darbuojasi misijose, mums tai buvo stulbinama patirtis. Tai labai prisidėjo, kad iki šiol mane labai traukia misijos Rusijos gilumoje.

Kodėl būtent Rusija?

Anuomet dauguma tiesiog kliedėjome apie važiavimą į Rusiją. Buvo tokia mistiška nuojauta, kad tikėjimas turi pabusti būtent ten, o paskui išplisti visur kitur. Gal tokia nuojauta buvo susijusi ir su tuo, kad būta skaudžių susidūrimų Lietuvoje, kai dori ir atkaklūs kunigai, saugoję tikėjimą sovietmečiu, labai prisirišo prie tam tikrų jo raiškos formų. Jie pradėjo dėti lygybės ženklą tarp tų formų ir tikėjimo apskritai. Jiems kiekvienas atsinaujinimas, kurio mes, jaunieji, taip troškome, atrodė kaip tikėjimo išdavystė. Na, o misijų kraštuose matėme krikščionišką liudijimą, kuris skleidėsi visiškoje laisvėje kurti naujus santykius.

Mane patį labai slėgė susvetimėjimas, užsisklendimas, kuris buvo prasiskverbęs ir į Bažnyčią, kai žmonės per šv. Mišias, linkėdami vienas kitam ramybės, net rankos nepaduodavo, išlikdavo drungni. Man labai norėjosi tikėjimo ugnies, norėjosi tikros brolystės. Džiaugiausi kiekvienu daigeliu, maldos grupele, kuri pradeda parapijoje veikti, tačiau labai dažnai visos pastangos suteikti gyvybės atsimušdavo tiek į kunigų, tiek į didelės dalies parapijiečių priešiškumo sieną. Tai tik stiprino iliuziją, kad galima pabėgti į Rusiją, kur esą galima viską pradėti iš pradžių, kur žmonės nėra prisirišę prie formų, ir jiems lengviau liudyti tikėjimo turinį.

Buvote svajotojai?

O taip. Žinai, kokia buvo populiariausia mūsų daina? „Sėdėjo svajoklis tuopos viršūnėj“ – buvome svajokliai, svajojome apie kažką tolimo, romantiško. Važiuodavome į kalnus, žavėdavomės laisvės dvasia kalnuose, labai norėjome panašios mistinės patirties ir kasdieniame religiniame gyvenime. Tikrai degėme, ir mane šiandien neretai apima tų laikų nostalgija. Paskui sukūrėme struktūras, prisiėmėme daugybę įsipareigojimų, tai gerokai mus supančiojo ir nukapojo sparnus. Nebeliko Dievo vaikų laisvės, kurios tikrai ilgiuosi.

Jolantos Klietkutės nuotr.

Mažesnieji broliai (pranciškonai) pokomunistinėje Lietuvoje iš tiesų buvo didžiulis iššūkis daug kam…

Gal kokius pirmuosius dvejus metus, kai Kretingoje mums atidavė bažnyčią, vienuolyną, mes vaikščiojome basi, be kojinių net ir žiemą. Tarsi nieko neturėjome, gyvenome apgriuvusiame bokšte ir visus priimdavome, kas tik atvažiuoja. Paskui, kai atidavė vienuolyną, išsikėlėme ten gyventi. Bet nerakinome bažnyčios ar vienuolyno. Visur buvo atviros durys, kas norėjo, dieną naktį galėjo ateiti. Jau po to atvažiavo vienas gvardijonas ir įvedė tvarką, visas duris pradėjo rakinti.

Tikrai ilgiuosi to nuoširdaus bendravimo su žmonėmis, kurio anuomet buvo apsčiai. Dabar labai daug formalaus bendravimo, kai esą turiu mokyti, kažką aiškinti. O tada paprastai, neskubėdami gėrėme arbatą. Tiesa, ne tik mes, vienuoliai, pasikeitėme, bet ir dauguma žmonių keitėsi – labai pradėjo skubėti. Kai galvoju, apie ką labiausiai svajoju, tai tikrai ne apie kokius nors naujus stulbinamus projektus, bet apie neskubrų asmeninį bendravimą su žmonėmis.

Šv. Pranciškus – labai populiarus, tačiau gyvename pasaulyje, kuris be galo nutolęs nuo to paprastumo, apie kurį kalbėjo šis šventasis. Ką Tau asmeniškai šiandien reiškia sekti Kristų, vadovaujantis šv. Pranciškaus būdu?

Oho, koks klausimas. Atsakant į tokius, labai lengva susireikšminti ar kalbėti deklaracijomis. Man svarbu atrodo tai, ką šv. Pranciškus sakė savo broliams ordine: „Aš savo dalį padariau, o tai, ką jūs turite daryti, klauskite ne manęs, bet su Kristumi aiškinkitės.“ Galima sakyti, jis paliko mus „ant ledo“, ir mes šiandien patys turime atrasti, ką mums reiškia ta brolystė, apie kurią šv. Pranciškus kalbėjo, ta evangelinė dvasia, kuria jis degė.

Man asmeniškai labai svarbius atrodo balansas tarp kontempliatyvaus maldos gyvenimo ir aktyvumo, skelbiant Evangeliją ir bendraujant su žmonėmis.

Taip pat man labai svarbus atrodo šv. Pranciškaus atvirumas pasauliui, džiaugsmas dėl Viešpaties sukurtos kūrinijos grožio ir gėrio, nuolatinė padėka Kūrėjui. Taip pat svarbi atrodo brolystė, kurią jis liudijo. Man labai įstrigo šv. Pranciškaus žodžiai, jog nei popiežius, nei vyskupai jam nepasakė, ką daryti, tik Viešpats jam davė brolių, ir per juos jis atpažino Kristų, kaip mažesnįjį brolį. Būtent šv. Pranciškus, mano įsitikinimu, sugebėjo atskleisti, koks svarbus yra santykis su Jėzumi kaip su broliu. Atradus šį santykį, jau gali į visą kūriniją kreiptis kaip į seseris ir brolius. Gali net mirtį vadinti sese.

Šiandien matau įvairiausių pagonių pastangų vėl garbinti ugnį, gamtą, kaip naujuosius Dievus. Man visa tai taip karikatūriškai atrodo, palyginti su šv. Pranciškaus Saulės giesme ir tuo kūrinijos solidarumu, kuris ten atskleidžiamas.

Jolantos Klietkutės nuotr.

Kalbi apie pastangas atgaivinti pagonybę. Tarsi vis daugėja žmonių, kuriems krikščionybė pradeda atrodyti it svetimkūnis. Kas, Tavo įsitikinimu, šiandien tampa didžiausia kliūtimi žmonėms atrasti Dievą?

Visais laikais trukdė ir iki šiol trukdo Šėtonas. Jis visais būdais stengiasi atskirti mus nuo Dievo, ištrinti Viešpatį iš mūsų širdžių, kad mes Jo nepažintume, nealktume, nesišauktume. Yra daugybė šėtoniškų technologijų, kaip viso to pasiekti. Visais laikais svarbu būti dėmesingam ir stengtis jas atpažinti, atsispirti jų vilionėms. Pavyzdžiui, pasaulio rūpesčiai, kurie pradeda atrodyti svarbesni už Dievo žodžius. Aistrų saulė, kuri nudžiovina tikėjimo daigus, jei jie neįsišaknija mūsų širdyje.

Šiaip viskas yra Šventajame Rašte surašyta, Jėzus Kristus yra apie viską, ko turėtume saugotis, perspėjęs. Tik turime rimtai priimti tuos perspėjimus ir budėti.

Šėtonas daug ką gali bandyti panaudoti savo tikslams. Pavyzdžiui, naująsias technologijas: televiziją, internetą. Tai tikrai nėra savaiminis blogis, tačiau matome, kaip atsiranda begalinis informacijos srautas, kuriame žmogus jau nebepajėgia susivokti, rimtai įvertinti informaciją, kurią gauna, ir dėl jos apsispręsti vertybiškai. Kartais dar galvą pakraipome, pasipiktiname, tačiau ir vėl plaukiame toliau, o užimti aiškią poziciją svarbiausiais klausimais, susigaudyti, kas iš tiesų vyksta, kaip susidėlioti, kas svarbu, kas ne, tampa vis sunkiau. Tam paprasčiausiai, kaip esame gundomi, nėra laiko. O juk susitikimui su Dievu, kaip ir susitikimams su kitu žmogumi, visada reikia laiko. Reikia įsiklausyti, suprasti, pradėti pasitikėti, užauginti bendrystę…

Kalbi apie skubantį gyvenimą. Tai gal nereikėtų stebėtis, jog ir daugumos žmonių tikėjimo turinys pradeda priminti „švedišką stalą“, kai atsirenkama tik tai, kas malonu, o tai, kas svarbu, tačiau reikalauja keistis, reikalauja pastangų, atmetama?

Žmogus šiandien natūraliai atsirenka tai, kas jam malonu. Dabar visuomenė taip ugdoma. Gyvename reklamų apsuptyje, o jos visos sako: pasirink tai, kas tau malonu, o tai, kas nemalonu, toleruok, būk abejingas viskam, kas yra šalia tavęs.

Aš vis dar galvoju apie tą klausimą: kas trukdo žmogui ieškoti Dievo? Ar tikrai mes Dievo ieškome? Veikiau mes nuo Jo slepiamės kaip Adomas su Ieva krūmuose, o Jis mūsų ieško, Jis atranda mus nuogus krūmuose ir aprengia savo romumu, dieviškumu, išlaisvina nuo kaltės, baimės, gėdos, sutaiko mus su savimi ir Dangiškuoju Tėvu, atveda į tikruosius namus. Kai jau išsivaduojame iš baimių bei kaltės, pažįstame, pamilstame Dievą. Tada mums viskas yra svarbu. Mes norime kuo daugiau apie savo Mylimąjį sužinoti ir nebandome filtruoti, kas esą patogu, o kas – ne.

Tačiau jei nepažįsti, nemyli, tai, aišku, jog santykyje vyraus vartotojiškas požiūris. Aš paimsiu tai, kas man skanu. Gal ir ką kitą, tačiau tik todėl, jog norėsiu už tai gauti kokį nors atlygį. Gal tai padės gauti privilegijų iš Dievo. Tada santykis su Dievu tampa pagoniškas – eini į bažnyčią, nes nori kažką užsitarnauti, o dar, kad būtų stipresnis efektas, nueini pas būrėją ar ekstrasensą. Jėzus tokiu atveju tampa vienas iš daugelio magų.

Jei krikščionis iš tiesų yra Dvasios palaikomas, jis siekia pažinti tikėjimą ir būti kartu su Dievo Tauta, o ne galvoja apie kokias nors privilegijas ir asmeninę naudą.

Jolantos Klietkutės nuotr.

Privilegijų noras... Ar ne su tuo susijęs neretai išsakomas tarsi aktyvių parapijiečių priekaištas, jog kunigai lanko kalinius, priklausomus žmones, įvairius vargetas, o laiko darniai ir tarsi pavyzdingai gyvenantiesiems esą neatranda?

Nelabai ką tegaliu atsakyti. Galiu tik priminti, jog Jėzus kalbėjo apie piemenį, kuris turi palikti devyniasdešimt devynias avis ir ieško vienos pradingusios. Taigi pretenzijų turėtų būti Jam, o ne kunigams, ar ne?

Kitas dalykas – gal keistai nuskambės, tačiau manau, kad kiekvienas tikras susitikimas yra malonės dalykas. Taip pat ir susitikimas su kunigu. Gali būti taip, kad žmogus daug metų ieško kunigo, kuriam galėtų atverti širdį, ir neranda, o kitas – neieško, net slepiasi, tačiau vis vien sutinka, ir tai perkeičia jo gyvenimą.

Čia nėra kokių nors instrukcijų, schemų. Mums visiems reikėtų turėti daugiau kantrybės. Mes norime, kad kunigas būtų kaip instrumentas, kurį galėtume panaudoti savo gyvenime, o kunigystė juk yra Dievo pašaukimas ir dovana. Pagaliau – dar vienas dalykas. Dievas neskuba, tačiau visada ateina laiku. Tą svarbu prisiminti.

O kaip Tavo gyvenime atsirado Pakutuvėnai ir „Susitaikymo sodyba“ priklausomiems žmonėms?

Tai tikrai ne vienos dienos kelias. Jo pradžia vadinu tą naktį, kai buvau įvilktas į pranciškonų abitą. Tai vyko 1988 metų rugpjūčio 15-ąją Kretingos bažnyčios rūsyje, kur mėtėsi pranciškonų vienuolių kaulai. Brolis Benediktas Jurčys mane įvilko, ir jis tada kalbėjo, jog esame pašaukti dvasiniam atgimimui, turinčiam prasidėti nuo visuomenės dugno, kurį simbolizuoja šis rūsys ir žmonių kaulai, kurie buvo išdraskyti, nes tie vienuoliai ilgą laiką buvo atstumti. Labai rimtai priėmiau šį priesaką ar pranašystę ir iš karto pradėjau galvoti, kaip tai įgyvendinti.

Važinėdavome su jaunimu į Kaliningradą, kur jaunimas gatvėse šlovindavo Viešpatį, o aš pamokslaudavau. Čia mūsų keliai susikirto su tokia grupele jaunuolių narkomanų. Tarp jų buvo mergina, kuriai buvo labai bloga, ji duso ir atrodė, kad tuoj mirs. Veikiausiai buvo perdozavusi narkotikų. Aš pasimeldžiau už tą merginą, uždėjau rankas, ir jai tapo geriau. Mano rūpestis ir malda palietė tuos jaunus žmones, į kuriuos niekas dėmesio nebekreipdavo, paprasčiausiai laikė šiukšlėmis. Tai tas būrelis žmonių pradėjo paskui mus visur sekioti. Neblogas buvo vaizdas, nes jie buvo purvini, dvokiantys, be dantų, tarsi žaizdoti zombiai. Jie mums tapo kaip uodega. Teko parsivežti juos į Kretingą, apgyvendinome parapijos namuose. Tačiau parapijiečiai pakėlė triukšmą, jog veltui užimame parapijos namus, ir reiškė nepasitenkinimą, kokių čia velniūkščių atvežėme. Todėl teko slapta juos perkelti į apleistas mokyklos dirbtuves, ir čia jais rūpinomės. Kai po kokio mėnesio atvažiavo jų tėvai aplankyti ir pasiimti namo, tie jaunuoliai dėkodami sakė: „Mes tik čia pirmą kartą gyvenime pasijutome, jog esame žmonės.“ Tai buvo mums labai svarbūs žodžiai, kurie buvo pati geriausia padėka.

Matėme, kad ypač Kaliningrade situacija yra tragiška, labai daug narkomanų. Apie tai bandžiau kalbėti net su Kaliningrado anuometiniu vicemeru. Tačiau išgirdau kategorišką atsakymą, kad tokius „padugnes“ šaudyti reikia arba, geriausiu atveju, įrengti jiems darbo stovyklas, panašias kaip Hitleris buvo įrengęs. Supratau po pokalbio, kad čia nieko gero nebus, ir Lietuvoje reikia bandyti įrengti vietą, kur būtų galima priimti tuos, kurie neteko vilties, kurie pavergti priklausomybių. Tačiau patirtis su parapijiečiais rodė, jog reikia, kad vieta būtų nuošali ir niekam nekliūtų.

Turėjau svajonę įkurti Šventojoje parapiją, ten buvau nužiūrėjęs Būtingės bažnytėlę, kuri, beje, iki šiol neveikia. Vyskupas Antanas Vaičius jau buvo palaiminęs šią mano svajonę, tačiau sukilo vietiniai kunigai, užprotestavo, važiavo pas vyskupą, ir šis paprašė, kad susirastume kitą vietą.

Žvilgsnis nukrypo į Pakutuvėnus, kurie yra atokiau nuo visų gyvenviečių. Čia dar prisidėjo ir vokiečių misionierius Konradas Šmidtas, kuris daug gerų darbų Kaliningrado srityje darė. Jis norėjo padėti mums įsikurti. Parodžiau jam Pakutuvėnus, ir jam ta vieta labai patiko. Labiausiai tuo, kad atoki, kad niekam nekliudysim. Atvežė konteinerį, kuriame vyrukai būdavo dieną, o naktimis kapinių koplyčioje tekdavo nakvoti. Pradžioje buvo tokios sąlygos.

Vyskupas palaimino pasirinkimą, Pranciškonų jaunimo tarnyba išsinuomojo žemę, pradėjome naudotis vietos bažnyčia, kuri ilgą laiką buvo nenaudojama.

Šiaip viskas čia prasidėjo, kai, išgirdę apie mus, atėjo keli narkomanai bei alkoholikai ir paprašė pagalbos. Aš pats nieko nekviečiau, jie patys pradėjo rinktis. Tiesą pasakius, nežinojau, ką turiu daryti. Meldžiausi už juos, stengiausi padėti. Daug iliuzijų buvo, todėl ir daug nusivylimo. Tik palaipsniui atėjo patirtis ir supratimas, kaip galiu padėti, ką daryti.

Tikrai buvo nelengva, ir daug kartų norėjau pabėgti. Nes jaučiausi, kad vaikščioju skustuvo ašmenimis. Ypač kai dar buvau klebonas Kretingoje, o čia galėjau tik prabėgom atvažiuoti, pasirūpinti maistu, priimti svarbų sprendimą, bet nebūti visa laiką ir bendrauti. Jaučiau, jog kaupiasi nuoskaudos, nes nesupratau, kokia liga yra priklausomybė. Mane glumino, kai matydavau, jog žmogus, regis, nuoširdžiai pažada, bet paskui nepadaro, nesilaiko žodžio. Tik paskui jau susitaikiau, kad jei pats nebūsiu šalia, nedirbsiu kartu su jais, tai nieko ir negaliu tikėtis iš žmonių, kurie neturi normalaus gyvenimo įgūdžių.

Jubiliejiniais 2000 metais paprasčiausiai visus paleidau ir sodybą uždariau. Supratau, kad taip, kaip buvo, nebegali būti. Broliai pranciškonai atėjo į pagalbą ir išleido mane į Pakutuvėnus gyventi, atleido iš klebono pareigų Kretingoje. Tada buvo nauja pradžia, nes jau galėjau Pakutuvėnuose gyventi ir nebuvau susaistytas pareigomis kitose vietose. Jaučiau, kad kažkas pradėjo judėti, svarbu ir tai, jog pažinome Minesotos programą, įgavome daugiau supratimo, kokia liga yra priklausomybė, kaip galima priklausomam žmogui padėti sveikti.

Per laiką užaugo tai, kas dabar vadinama „Susitaikymo sodyba“ ir jos bendruomene.

Žinau, jog nenorėjai, kad sodyba būtų vadinama reabilitacine, bet geriau Tau patiko „Susitaikymo“ sąvoka. Susitaikyti su kuo?

Susitaikyti su Dievu, savimi ir su visa kūrinija. Be tokio susitaikymo neturėsime nei ramybės, nei laisvės. Meldžiuosi ir prašau, kad Dievas paliestų čia atvykstančius žmones, kad šie patikėtų Jo meile ir atleidimu. Kai susitaikai su Dievu, tada jau gali atleisti sau ir kitiems. Kai priimi save tokį, koks esi, tada gali priimti kitus, kokie jie yra. Pirmiausia reikia save pamilti, norint mylėti kitus.

Man Pakutuvėnai – pirmiausia atgailos ir didžiulės Dievo malonės vieta.

Nors, prisipažįstu, daug kartų norėjau iš čia pabėgti, prašiau, kad atleistų mane nuo šios tarnystės, tačiau broliai sakė dar pakentėti, pabūti, ir aš pats pamačiau, jog man reikia susitaikyti su Pakutuvėnais, juos priimti kaip Dievo malonę ir dovaną man. Dabar jau dažnai dėkoju, kad galiu būti čia, matyti Jo meilės darbus.

Pirmas dešimtmetis Pakutuvėnuose buvo labai skausmingas. Jau sekmadienio vakare pajusdavau „duobę“, kai visi staiga išsiskirstydavo, likdavau su keliais priklausomais, kurie eina ilsėtis. Lieki laukuose vienas, nėra kur dėtis, tiek išsiliejęs emociškai per tą bendravimą, ir staiga – vienas. Bumpt. Pirmadienį iškenti tą „duobę“, antradienį jau pradedi įsitraukti į kažkokius naujus reikalus, naujus darbus. Ir taip būdavo visiems, Pakūtoje gyvenantiems. „Masinė depresija“, kaip sakydavome, duobė, bet reik tiesiog iškęst.

Kaip iškenti bejėgiškumą, matydamas atkrentančiuosius?

Pradžioje labai skaudžiai išgyvendavau, kaltindavau save. Kad galbūt kažko nepadariau ar kažką ne taip pasakiau. Paskui susitaikiau, jog esu silpnas ir ribotas, toks pats kaip jie, ir meldžiu, kad tik man neatsitiktų tokia bėda, meldžiu Viešpatį pasigailėti kiekvieno žmogaus, neleisti pražūti. Prašau Viešpaties, kad per mano ir brolių bei seserų bejėgiškumą Jis savo galią tvertų.

Atvykusiems į Pakutuvėnus, kai šie prašo pagalbos, sakau, jog aš pats negaliu padėti. Tačiau Dievas tikrai gali. Gal per mane, gal per kurį nors kitą brolį, gal per priklausomą žmogų, kuris čia gyvena. Kas žino, kokie Jo planai? Reikia tik negaišti laiko, atgailauti ir įleisti Dievą į savo gyvenimą. Matau, kad kai kuriems pasiseka, o kai kuriems – ne.

Kartais žmonės atvažiuoja ir sako, jog ieško ramybės. Jiems tegaliu atsakyti, kad čia – daug žmonių, daug triukšmo, čia ramybės tikrai nerasi. Geriau jau tada pas psichoterapeutą jos ieškoti. Bent jau tokios, apie kokią pasaulyje kalbama. Jėzus yra pasakęs, jog duoda mums savo ramybę, tačiau ją duoda ne taip, kaip pasaulyje įprasta duoti. Šiandien yra sukurti ramybės modeliai – esą tai patogi, užliūliuojanti būsena. Beje, būtent tokios ramybės ir su kvaišalų pagalba žmonės ieško, bet neranda. Ramybė – tai gyvenimo su Dievu, gyvenimo tiesoje pasekmė, kai susitaikai, atleidi, tada ji ateina. Būti joje nėra paprasta – tam reikia kasdienių pastangų.

Vėlgi kartais girdžiu sakant, kad malda padeda ramybę pasiekti. Galbūt, tačiau malda neturi tapti savitaiga. Tarsi tai technika, kuri nukreipta į mane, o ne į Dievą. Maldos tikslas – Dievas, o ne kokios nors naudos, kurios iš Jo tikimės, siekimas. Jei gyveni netikroje ramybėje, tai neišvengiamai ateina laikas, kai sakai: ai, eisiu pas kitus. Pas kitą žmoną, į kitą bendruomenę, tačiau toks klaidžiojimas ramybės tikrai neduos.

Esi sakęs, kad daug ko išmokai iš priklausomų žmonių, jog gavai iš jų daugiau, nei sugebėjai duoti…

Tai man nekelia abejonių. Pavyzdžiui, dabar turiu taisyklę: nespręsk už kitą, nekalbėk už kitą, bet kalbėk už save ir spręsk už save. Kai mokiausi to, buvau pakraupęs, kaip dažnai mes tokios elementarios taisyklės nesilaikome. Kaip dažnai pasmerkiame, teisiame kitą tik dėl to, kad mums taip atrodo, nes sprendžiame apie jį iš savo patirties, pamiršdami, jog kiekvienas žmogus yra unikalus. Nuo nuojautų, įžvalgų nepabėgsi, tačiau labai svarbu visada pasitikrinti kalbantis su žmogumi, klausantis jo. Deja, esame greiti nuteisti, ir tai skatina atsiskyrimą, izoliaciją, atsiribojimą. Jėzus visada veda į susitaikymą per įsiklausimą, įsižiūrėjimą, atleidimą. Mes labai dažnai esame greiti veikti Jėzaus vardu, bet priešinga Jėzui dvasia ir labiau primename ne Jį, o Jo budelius, prikalusius Jį prie kryžiaus.

Taip pat išmokau kantrybės ir atidumo savo jausmams. Kasdien svarbu pasitikrinti, ką jaučiu, į ką taip reaguoju, kas vyksta mano viduje. Nes kai nekreipi į tai dėmesio, labai greitai galima atkristi į nuodėmę. Turime būti sąžiningi sau, jei norime išlikti vienybėje su Viešpačiu, nepasiduoti liūdesiui, nevilčiai. Nes jei mes nebandome pažinti savo jausmų, skaidrinti to, kas yra mumyse, tai veda tik viena kryptimi – į atsiskyrimą, liūdesį, vienišumą. Priklausomų žmonių pastangos blaivėti man pačiam yra paraginimas budėti, kovoti ir dirbti dėl gyvenimo malonėje ir vienybėje su Dievu.

Prieš keletą metų perdavei vadovavimą „Susitaikymo sodybai“ sesei Virginijai. Kodėl?

Dabar aš tik Pakutuvėnų klebonas ir vienuolyno vyresnysis. Pasitraukiau iš buvusių pareigų, nusimečiau naštą priimti sunkų sprendimą, kam likti bendruomenėje, kam – ne. Tikėjausi, kad liks daugiau laiko asmeniniam bendravimui su sodybos gyventojais, ir jie drąsiau bendraus. Tačiau realiai nelabai kas pasikeitė. Vienoje vietoje krūvio sumažėjo, tačiau iš karto kitose padidėjo. Jaučiu, kad turėčiau daugiau laiko skirti žmonėms, atvažiavusiems į Pakutuvėnus, tačiau vis kažkur važiuoju, nes turiu evanglizavimo ugnį, kuri neleidžia būti tik vienoje vietoje, ragina dalintis. Tiesa, seniau ir jėgų buvo kur kas daugiau, galėjau kelias naktis su žmonėmis prie laužo prasėdėti, o dabar jau miego, poilsio reikia.

Pagaliau visą laiką žinojau, kad esu netikęs vadovas. Esu žvejas, o ne ganytojas. Man svarbiau pagauti, o jau kitiems turiu perduoti ganyti. Daug kartų girdėjau sakant, kad esu per „minkštas“, čia reikia griežto žodžio. Man iš tiesų sunku būti griežtam. Man trūksta drąsos ir tikrumo, kad esu teisus, ir galiu reikalauti iš kito, pats jausdamas dvasinių suspaudimų ir sveikatos problemų Tai turbūt yra mano minusas, o gal ir ne…

Esi žinomas tikrai ne vien kaip Pakutuvėnų klebonas, bet ir kaip žymus pamokslininkas. Teko daug kartų girdėti sakant, jog kiekvienas brolio Gedimino pamokslas paliečia širdį. Ar kaip nors specialiai rengiesi pamokslams?

Pamokslams ruošiuosi visa laiką, kada tik atsimenu, sakau: „Viešpatie, pasigailėk, Tu kalbėk, nes aš nežinau, ką sakyti.“

Aš iki paskutinio momento nežinau, ką sakyti, su didele baime einu pamokslauti, pasiruošęs priimti kas blogiausia – nesėkmę, švilpimą. Viešpats ištikimas ir man dar gėdos nepadarė. Kažkaip atsiranda tas žodis, kartais sunkiau, kartais lengviau, aš pats klausausi ir dėkoju Dievui, tikėdamas, jog Dievas davė man tokią dovaną. Nors mano dvasinė ir fizinė būsena būna prasta, tačiau esu įsipareigojęs, pažadėjęs ir turiu kalbėti, atveriu burną, ir viskas vyksta savaime. Aš tikiu, kad Jis kartkartėmis pasinaudoja mano burnele ir mano paties išgelbėjimu.

Kalbino Andrius Navickas