Savo paskutiniame plenariniame posėdyje Lietuvos vyskupai paragino tikinčiuosius, per Visų Šventųjų iškilmę ir mirusiųjų pagerbimo dieną Vėlines, lankant artimųjų kapus ir maldoje apmąstant tikėjimo tiesą, kad žemiškoji mirtis veda į amžinąjį Gyvenimą, nepamiršti, jog mirštantis žmogus, asmeniniu ar artimųjų sprendimu dovanodamas save organų donorystei, gali išgelbėti daugelio žmonių gyvybę.

Tai ne pirmas kartas, kai ganytojai kreipėsi į tikinčiuosius dėl organų donorystės. 2003 m. Lietuvos vyskupai, pareiškė: „Pasiūlyti savo organus dar esant gyvam, kai tas pasiūlymas įsigalios tik po mirties, daugeliu atvejų yra pagirtinas didžiulės, kitiems gyvenimą dovanojančios meilės darbas ir gyvybės liudijimas vis labiau įsigalint „mirties kultūros“ taisyklėms.“ Kas skatina katalikų ganytojus neapleisti šios temos?

Juk kaip skelbia paskutinės DELFI užsakymu rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos duomenys , tik apie 14 proc. Lietuvos gyventojų po mirties sutiktų savo kūną paaukoti mokslo tikslams ar donorystei, 35 proc. to neleistų, 15 proc. paliktų spręsti artimiesiems, o 33 proc. apie tai negalvojo.

Šie skaičiai, kai sutinkančių būti donorais procentais perpus nusileidžia tam nepritariantiems, tik parodo, kad mūsų visuomenėje klesti tamsumas, nejautra ir susvetimėjimas.

„Jei gydytojai žinos, kad noriu būti donoru, jie nesistengs išsaugoti mano gyvybės“, „Jei aš turėsiu donoro kortelę, mane gali nužudyti dėl organų, jie gali būti parduoti juodojoje rinkoje, tad galiu tapti organų donoru prieš savo valią“, „Galiu dingti be žinios, patekti į tyčia surežisuotą avariją“ – tokie ir panašūs išvedžiojimai temdo mūsų sąmonę ir sunkina mūsų pasirinkimus.

Ši padėtis liudija, kad mumyse nėra įsitvirtinęs biblinis mentalitetas ir artimo meilės įstatymas.

Akivaizdu, kad organų transplantacijos tikslas yra pailginti kito žmogaus gyvenimą, kuris sutrumpėja, kai stinga kūno dalių. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, persodinta akies ragena arba kaulinis audinys pagerina gyvenimo kokybę, o ne pratęsia eksploatavimo trukmę. Biblijos ištraukos pasakoja apie pratęstą gyvenimą arba geresnę jo kokybę.

Pasakojimas apie Jėzaus atliktą Lozoriaus prikėlimą iš numirusių (Jn 11,1–44) leidžia prabilti apie gyvenimo pratęsimą. Tikra tiesa, kad šis įvykis pratęsia Lozoriaus gyvenimą ir suteikia naujų galimybių jam ir jo šeimai, tačiau pagrindinis dėmesys šioje Biblijos ištraukoje turėtų telktis ties Jėzaus žodžiais: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus (Jn 11,4). Dievo šlovė buvo šio stebuklingo prikėlimo motyvas. Jis yra pašlovinamas stebuklingu prikėlimu iš mirusiųjų, juk galiausiai tai gali tik Dievas. Jis yra pašlovintas, kai ne liga ir kančia, bet gyvenimas viešpatauja. Taigi, Biblijai yra nesvetima mintis apie gyvenimo pratęsimą.

Evangelijos aprašo dvidešimt tris atvejus, kai Jėzus, ką nors išgydė arba prikėlė iš mirusiųjų. Kai kuriais atvejais Jėzus išgydė ir pratęsė gyvenimą, kai susidūrė su neišvengiama mirtimi (Jn 4, 46–53). Kitais atvejais Jėzus atkūrė kūno dalių funkcijas, kitaip tariant, gerino gyvenimo kokybę (Mt 8, 2–4; Mk 2,3–12; Lk 18, 35–43 ir Jn 5, 1–9).

Taip pat ir Senojo Testamento tekstai remia idėją apie gyvenimo pratęsimą. Pranašas Elijas prašė Dievo, ir mirusio vaiko, už kurį jis meldėsi, gyvenimas buvo atkurtas (1 Kar 17, 19–22). Jo mokinys Eliziejus atliko panašų veiksmą, kai į gyvenimą stebuklingai grąžino negyvą vaiką (2 Kar 4, 32–35). Tai leidžia mums suvokti, kad Biblijos pasakojimai apie pratęstus gyvenimus, nūdienos leksika kalbant, mums byloja, kad medicininės procedūros, organų transplantacija, donorystė yra galimybė biblinę mintį įkūnyti.

Ir dar. Įsakymas „Mylėk savo artimą", kurį citavo Jėzus (Mt 5,43), Paulius (Rom 13, 9) ir Jokūbas (Jok 2, 8), yra bet kokio dvasingumo ašis. Šis Kunigų knygoje (19,18) įrašytas įsakymas reiškia meilę (hebrajiškai  – ahab) tiek artimui, tiek Dievui (Įst 6, 5), tiek ateiviui (Įst 10, 19).

Žmonės turi išreikšti šią meilę Dievui ir vienas kitam, nes tai kyla iš Dievo, ir dėl to, kad mes esame sukurti pagal Jo paveikslą. Ji turi būti konkreti ir apčiuopiama, priešingu atveju, kalbos apie meilę yra paprasčiausi paistalai. Vienas iš būdų tai išreikšti yra ryžtas organų donorystei. Paprasta ir tikra.